Įamžinti muzikos emociją

- Prieš kelerius metus nusprendėte palikti teisininko kėdę asociacijoje AGATA ir nerti į muzikos fotografijos pasaulį. Kodėl patraukė būtent ši sritis?

- Biure praleidau beveik dešimtmetį - tai buvo įdomus ir su muzika bei muzikantais artimai susijęs darbas, kuriame palikau nemažai širdies. Muzika su manimi buvo nuo mažų dienų ir visi tie žmonės, kuriuos gyvendamas toli nuo Vilniaus matydavau tik televizoriuje, dabar buvo šalia. Iki šiol puikiai atsimenu, kaip sužavėjo pirmą darbo dieną pas mane, ką tik studijas baigusį jauną teisininką, pasikonsultuoti užsukęs Vytautas Kernagis.

Jaučiau daug prasmės, tačiau visgi kaip teisininko savęs nemačiau. Atrodė, kad darydamas kažką kita galėčiau būti naudingesnis muzikos pasauliui ir su juo susijusiems žmonėms. Tame ieškojimų kelyje nusprendžiau pasukti į šalikelę, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pakilimo takas. Sunkus sprendimas netrukus pradėjo duoti savo vaisius, net pats dorai nepastebėjau, kaip greitai viskas tapo susiję su fotografija.

- Ar atsimenate pirmąjį koncertą, kurį fotografavote?

- Puikiai - tai buvo grupė „Wild Reason“, 2013-ųjų saulėtą rugsėjo dieną Vilniuje. Tada parsinešiau šaunių nuotraukų, kurias net dabar negėda parodyti.

- Jei pasirinkote fotografuoti muziką, matyt, ji jums daug reiškia. Kada prasidėjo jūsų paties muzikiniai atradimai?

- Muzikoje randu viską: paguodą, džiaugsmą, liūdesį, tamsą ir šviesą. Gal banaliai skambės, bet muzika man svarbi kaip oras. Aš savo ausimis ir akimis buvau liudininku kasečių eros pradžios, vėliau ir kompaktinių diskų, visiems tiems dalykams per gyvenimą esu išleidęs ne vieną tūkstantį. Net tais laikais, kai originalus CD kainuodavo penktadalį minimalios algos, spirgėdavau noru greičiau sutaupyti norimam įrašui, o diena, kai jis atguldavo į grotuvą, prilygdavo visam šventiniam laikotarpiui nuo Kūčių iki Naujųjų. Iki šiol turiu kalną kasečių, į kurias įrašinėdavau dainas iš radijo. Klausydavau visko, ko tik įmanoma, nuo „Take That“ iki „Foje“.

Šitas žaidimas turbūt ir įtraukė. Aš tą emociją jaučiu ir šiandien, ir, manau, tai yra didžioji motyvacijos dalis. Dar mane žavi tai, kad muzikoje visada gali rasti kažką nauja ir tuo sudominti kitus. Bet už viską įdomiau yra ją nufotografuoti.

- Žmonės mato tik rezultatą - nuotrauką. Kiek darbo ir investicijų tai reikalauja? Ko reikia, norint pagauti ypatingą kadrą?

- Kelias iki rezultato būna įvairus. Tai susideda iš muzikanto kelio, iš fotografo kelio ir iš jų bendro kelio. Visa kita beveik nesvarbu. Technika, optika yra tik maža dalis to kadro, kuriame slypi jausmas. Nesakysiu, kad fotografuoti galima „net telefonu“, nes telefonai jau seniai pasidarė brangesni už fotoaparatus. Kalbant apie investicijas į techniką, tai jos sąlyginai nėra didelės. Svarbiausia yra noras tai daryti, nes jei jo nebus, nepadės ir geriausia technika. Be abejo, kai viskas pasiekia profesionalų lygį, tuomet investicijos išauga ir atsiranda esminis sunkumas - užsidirbti tai įrangai, na, ir kad duonai dar liktų.

- Kokiu savo kadru didžiuojatės labiausiai?

- Man būtų sunku išskirti 10 nuotraukų, ką jau kalbėti apie vieną. Visgi, svarbiausia - kas slepiasi už kiekvienos nuotraukos. Galbūt tai muzikanto istorija, galbūt tai mano paties ryšys su ta muzika. Aš nepublikuoju nuotraukos, jei joje nerandu to „kažko“. O tam „kažkam“ dažnai užtenka vieno kadro.

Daugelis mano fotografijų turi ilgesnę ar trumpesnę istoriją. Jos ne visada linksmos. Pavyzdžiui, 2014 m. vasarą fotografavau renginį, kuriame dalyvavo ir multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis. Kol laukėme svečių, turėjome laiko susipažinti, padarėme trumpą fotosesiją. Nuotrauka išėjo labai graži, todėl artėjant Kalėdoms dar kartą susitikome - padovanojau Tomui jo nuotrauką, jis man padovanojo įrašų. Palinkėjome gražių švenčių. Deja, po kelių dienų Tomas buvo beprasmiškai sužalotas ir neišgyveno. Ši nuotrauka buvo pirmoji mano instagrame.

- Konferencijos „What’s Next in Music?“ metu, kartu su kitais muzikos fotografais, diskutuosite, ar muzikos fotografija yra savarankiška industrija, ar tik hobis. Manote, kad į muzikos fotografus niekas nežiūri rimtai? Ar jie patys į save nežiūri rimtai?

- Problema slypi ne kaip kiti į mus žiūri, o kaip mes jiems rodomės. Jei nevertini savo darbo, kodėl jį turėtų vertinti kiti? Daugeliui atrodo, kad muzikos fotografija yra tiesiog lengvas tramplynas į kažkur - atėjau, nufotografavau populiarią žvaigždę ir aš jau profesionalus fotografas. Nieko panašaus. Jūsų darbai turi įtikinti, o kad tai pavyktų, turite tikėti savimi patys. Vienaip atrodys nuotraukos fotografo, kuris koncerte pirmą kartą išgirsta grupę, ir to, kuris užaugo su ta muzika. Yra tekę ir pačiam fotografuoti grupes, kurių nežinojau, jausmas būna labai keistas, kaip ir nuotraukos iš to koncerto - mažai ką sakančios.