Ginta Kubiliūtė: Šventai tikiu atkakliu darbu

Nauja moters daina „Mais oui mais non“ („Gal taip, o gal ir ne“) ir Aleksandro Broko režisuotas dainos klipas sudomino ekspertus ir gerbėjus. Ši daina įrašyta prancūzų ir anglų kalbomis, o netrukus bus pristatyta lietuviška jos versija.

Trisdešimt vienerių G.Kubiliūtė pernai dalyvavo Šveicarijoje, nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, ir užėmė antrąją vietą - taigi per plauką liko nuo tarptautinės eurovizinės scenos. O dėl aistros muzikai ji į šoną atidėjo Silicio slėnyje įgytą naujųjų technologijų magistro diplomą.

Kalbiname kūrėją bei atlikėją apie jos muzikinį kelią.

- Ginta, papasakokite apie savo gyvenimą Šveicarijoje: kaip ten atsidūrėte, kur mokėtės, kaip sekasi?

- Į Bazelio miestą Šveicarijoje įsikėlėme su mama dėl jos darbo, kai buvau maža. Po kiek laiko atsidūrėme gražiame Lugano miestelyje - iš čia kilęs mano patėvis. Čia augau, turiu artimiausius draugus, baigiau lingvistinius mokslus ir siekiau pirmųjų karjeros žingsnių mados, televizijos ir muzikos pasaulyje.

Gyvenime visada ieškojau kokybės vietoj kiekybės ir Šveicarijoje visada randu tą balansą. Aštuoniolikos palikau Luganą, siekdama atrasti pasaulį ir save - gyvenau Paryžiuje, Milane, Romoje, Londone, Silicio slėnyje, Los Andžele. Keliavau po pasaulį, rinkdama sielos ir asmenybės šukeles, ir turėjau galimybę save realizuoti išsvajotoje muzikos srityje kaip autorė, dainininkė ir prodiuserė.

Kiekviena šalis savaip ypatinga, kelionėse visada randu įkvėpimo, bet grįžti į Luganą po didmiesčių šurmulio man - atgaiva!

- Kaip susidomėjote muzika?

- Muzika visada buvo mano gyvenime. Būdama ketverių, žaisdama su klaviatūra sukūriau pirmą dainelę. Mama įžvelgė mano artistiškumą ir, kaip galėjo, tai puoselėjo - iš pradžių vesdama į muzikos, šokių, teatro būrelius, kur save galėjau atskleisti, o galiausiai - palaikydama, kai iš hobio tai tapo mano karjera. Viskas vyko natūraliai - žingsnis po žingsnio, įdėjus daug darbo bei užsispyrimo.

Būdama devyniolikos pradėjau muzikos inžinerijos mokslus Italijoje ir negalvojau tapti profesionalia dainininke. Stalčiuje turėjau gerą šūsnį kūrinių ir Milane ieškojau merginos, kuri galėtų juos įgarsinti. Kai dainos pateko į giganto „Warner Music Group“ rankas, jie davė iššūkį - dainas įrašyti man pačiai ir pasirašyti su jais kontraktą. Kaipgi atsisakysi tokio šanso! Kai galimybė susitinka su pasiruošimu, vyksta stebuklai ir tai, ką mėgstame vadinti „laime“. Mes juk patys tos laimės kalviai.

Taip atsivėrė pirmosios durys į muzikos industriją. Tuo metu supratau, kad tik to kelio ir noriu siekti.

- O vėliau pasirašėte sutartį su „Sony Music“ - tai daugumos atlikėjų ir grupių svajonė. Tiesiai šviesiai - kaip jums tai pavyko?

- Tai buvo ilgas, sudėtingas procesas, į kurį įdėjau visą save - visa tai, ko buvau išmokusi, ko mokausi ir ką tobulinu iki šiol ir ko dar siekiu. Kiekviena patirtis buvo vertinga. Kiekvienas menininkas yra unikumas, atskira visata, kurioje glūdi daug talentų - balso tembro išskirtinumas, charizma, įvaizdis, energija, skleidžiama ant scenos, bei informacija, kuria siekiame pasidalyti su publika, pozityvumas, atkaklumas bei ilgalaikis matymas. Man svarbiau būti originaliai, o ne daugelio atlikėjų kopija. Manau, tai ir buvo pastebėta bei įvertinta.

Pirmas pasirašytas kontraktas buvo su „Warner Music“ Italijoje, vėliau sutartį atnaujinome su „Universal Music Group“ Šveicarijoje ir šių metų pradžioje „Sony“ perėmė vadžias. Niekas neįvyko atsitiktinai. Karjera per naktį, kaip žada dauguma talentų šou, ne man, nors daug kartų diskografiniai namai siūlė man ten dalyvauti.

Šventai tikiu darbu, kuruojamu kiekvieną dieną, ir stabilumu, kurio galima pasiekti tik atkakliai žingsniuojant, vietoj stebuklingos švytuoklės svyravimų, nuo kurios nukritus nėra kur daugiau atsispirti. O juk svarbu, ne kiek kartų suklumpame, o kiek kartų sugebame atsikelti (šypsosi).

- Jūs dainuojate prancūzų, anglų kalbomis, tačiau artimiausiuose planuose - ir dainos lietuvių kalba?

- Laisvai kalbu šešiomis kalbomis - kalbos sudėliotos iš garso dažnių, kuriuos aš dešifruoju kaip melodiją - ir išsirinkti, kuria kalba įrašyti mano dainas, nebuvo taip lengva. Ilgą laiką tarėmės su prodiuseriais ir galų gale nusprendėme, kad dainuoti ne viena, o keliomis kalbomis yra mano, kaip artistės, originalus bruožas. Taigi, netrukus „Sony Music“ pasiūliau lietuvišką naujo singlo „Mais oui mais non“ versiją, kurią padėjo adaptuoti Stanislovas Savickis-Stano. Buvo smagu stebėti jų reakciją ir entuziazmo bangą (šypsosi). Lietuvių kalba ir kultūra - mano širdyje ir nenorėjau jos atsisakyti.

- Kaip apskritai apibūdintumėte savo kuriamą muziką, jos braižą?

- Electro cabaret. Tai - ilgo tyrimo vaisius, kuris sujungia tradicijas ir modernumą. Įsivaizduokite tokį derinį: septintojo dešimtmečio muzika su 2020 m. electro pop ritmais.