2 nuotr.Lietuvoje žinomos grupės „Queens of Roses“ buvusi narė Giedrė Linkevičienė prieš pusantrų metų su vyru Linu nėrė stačia galva į nuotykius. Paliko darbus, namus ir susikrovė lagaminus į Australiją. Beveik tiek laiko apie Giedrę Lietuvoje ir nebuvo nieko girdėti, tad kuo patraukė tolimas ir gana neįprastas mums kraštas ir kas paskatino tokius gyvenimo pokyčius Giedrė sutiko papasakoti „Laisvalaikiui“.
- Prieš pusantrų metų su vyru Linu pakėlėte sparnus į Australiją. Ta žinia buvo kaip iš giedro dangaus, grupė pakilime, o tu paskelbi, kad išvažiuoji. Kodėl? Ar tai buvo ilgai planuota?
- Sprendimas išvykti gal daug kam buvo netikėtas, bet tie, kurie mane gerai pažįsta, žinojo, kad aš jaučiu trauką tolimiems kraštams, kultūrų įvairovei ir iš esmės drąsiems sprendimams, todėl kada nors vis tiek pamėginsiu patirti kažką tokio kardinalaus. Vieną dieną bepusryčiaujant su vyru šovė į galvą mintis, o kitą jau pradėjome skaityti, kaip ten kas, ir organizuotis išvykimą.
- Negalvojai, kad jei po pusmečio norėsi grįžti, tai gal grupė bus suradus kitą narę? Ar muzika jau buvo įgrisusi?
- Savo „rožėms“ apie planus lėkti Australijon pasakiau gerokai ankščiau, nei žinia pasklido viešai, nes žinojau, kad tai visoms keičia situaciją ir norėjau palikti viską kuo tvarkingiau. Kiekviena esam labai svarbi dalis ne tik ant scenos, bet ir nematomuose darbuose grupės klausimais. Tikrai visokių minčių buvo jau priėmus sprendimą. O kas, jei kažkas nepasiseks ir reiks grįžti, o niekas nebelauks, bet, tiesą sakant, tuo metu labiausiai galvojau, kaip sukelti kuo mažiau rūpesčių merginoms, ir siekiau surasti ir apmokyti tinkamą žmogų. Nenorėjau, kad joms būtų kančia ir kad grupės veikla sustreikuotų. „Rožės“ man kaip mano kūdikis, kuriuo norisi rūpintis, net jei ir kuriam laikui atsisveikini. Kadangi iškeliauti buvo mano pačios sprendimas, tikrai neturiu teisės reikšti pretenzijų ir grįžus reikalauti savo teisių. Akvilė norėdama mane kuo greičiau susigrąžinti pasakė, kad duoda man 2 metus, ir jei per juos grįšiu, vieta grupėje dar 100 procentų lauks. Vis dėlto su Akvile ryšys yra gerokai virš grupės ribų, todėl liūdniau buvo išsiskirti kaip draugėms, nei palikti grupę. O su Dileta per šitiek darbo kartu metų irgi išsivystė labai draugiškas, jaukus ir net globėjiškas ryšys.
- Kokias duris išvažiuodama į Australiją manai uždariusi visam laikui?
- Manau, kiekvienas didelis pokytis kažkokias duris uždaro ar priveria ir atidaro kitas. Tikiu, kad daugiausiai durų uždaro bėgantis laikas. Todėl bandau drąsiai žiūrėti į gyvenimą, neužsisukti savo rate ir geriau gailėtis priimtų sprendimų nei neišnaudotų galimybių. Lietuvoje niekad nesiskundžiau gyvenimu, manau, tikrai nuostabu turėti galimybę užsiimti mylima veikla ir ją vadinti savo darbu.
- Išvažiavote spontaniškai, ar vis dėlto susiradote darbus, kur gyventi? Kaip vyras žiūrėjo į tavo norus gyventi spontaniškiau?
- Prieš išvykstant svarbiausias dalykas buvo susitvarkyti vizos ir mokslų reikalus. Todėl laikiau egzaminus universitete, rašiau motyvacinius laiškus, kad gaučiau stipendiją. Įstojus mokytis, galėjome aplikuoti vizai. Viską gavome santykinai lengvai, nors jų terminai ilgesni, visas dokumentų tvarkymas turbūt užtruko apie pusmetį. O tada jau pirkome bilietus ir nėrėme į nuotykius.
Žinoma, prieš pradedant visą techninį procesą daug kalbėjau su pažįstamais, jau gyvenančiais Australijoje, nes išvykstant į tokį tolimą kraštą yra labai daug rūpimų klausimų, pavyzdžiui, ar tikrai ten pilna vorų. (Juokiasi.) Spėju, visa šita išvykimo idėja buvo labiau netikėta mano aplinkai. Nes mano vyras Linas iki tol apie 4 metus gyveno Danijoje, todėl jam tokie sprendimai nebuvo naujiena. Ir pamatęs mano entuziazmą, sutiko pabandyti. Nors jo pirma mintis buvo apie Kanadą, nes jis labai mėgsta žvejoti ir Kanada su savo ežerais bei gamta atrodo tobula vieta tam. Bet laimėjo mano gero oro ir vandenynų troškimas.
- Kiek laiko truko prisitaikyti prie svetimos šalies?
- Pirma savaitė buvo kiek stresuota, nes dar Lietuvoje trumpam išsinuomotas brangus būstas (kad būtų ramiau tik nusileidus) absoliučiai neatitiko žadėtų sąlygų, todėl kelioms dienoms apsigyvenome pas draugus ant sofutės ir jau antrą dieną atvykus ant mano kaklo pasivaikščiojo didysis Australijos voras. Tokiu būdu Australija man prisistatė, nes niekas ten tų vorų nematė, nei prieš, nei po to, ir aš pati daugiau nebemačiau. Tą kartą patyriau lengvą panikos priepuolį.
Pirmą mėnesį norėjome susipažinti su Sidnėjumi, todėl pakeliavome, apsipratome su visomis keistenybėmis - o jų čia nemažai. Nors man jau viskas atrodo normalu, pradžioje negalėjau perprasti eismo, nes viskas vyksta ne ta puse, ir ne tik gatvėse, bet ir šaligatviuose. Vakarais danguje matom kitokie žvaigždynai, gyvenant Sidnėjuje saulė leidžiasi ne į vandenyną, vanduo kitokio skonio, įdomi gyvūnija ir augalija... Kalbant apie Australiją, - tai labai įdomus kraštas. Geras oras, tobulo grožio gamta; su Linu gyvename kelios minutes iki vandenyno.
- Užsiminei apie vorus ir įdomią gamtą. Nejaugi tie vorai ir visokie driežagyviai gyvena pačioje civilizacijoje, Sidnėjaus centre?
- Vorai, gyvatės ir kiti gyviai, kurie Australijoje tave nori „nužudyti“ kiekviename žingsnyje, man pačiai labai rūpėjo. Rūpimiausias klausimas buvo dėl vorų, nes jų paniškai bijau. Bet po savo baisiosios konfrontacijos su Huntsmanu - tuo didžiausiu Australijoje voru, kuris yra delno dydžio, - manau, kiek išgijau nuo šios baimės. Gyvatės čia dar nemačiau, yra ryklių, bet paplūdimiai labai saugomi ir nuolat stebimi, reikia žinoti, kad verčiau maudytis dienos metu. Būna vasaros sezonu į paplūdimius priplaukia medūzų, jos labai gražios, bet tada į vandenį irgi nepatartina lipti. Iš paplūdimio ar nuo uolų galima pamatyti šokinėjančius banginius. Kartais, užsiropštus ant uolos rytinės kavos gali pamatyti šokinėjančius delfinus, taip ir spurda širdis nuo emocijų. Taip pat vietoje balandžių pas mus aplink visada skraido papūgos. Vakarais gali sutikti posumų, šikšnosparnių ir daug driežiukų. Gyvūnijos apstu, bet ji tikrai nėra gąsdinanti. Žinoma, išvykus už miesto ribų, o gal ir šiaip po žolę basas taip drąsiai, kaip Lietuvoje, nepavaikščiosi.
Beje, norint pamatyti kengūras natūralioje aplinkoje irgi turi pavažiuoti toliau nuo miesto ir žinoti taškus, kur jos būriuojasi.
- Kokias teko pastebėti kultūrines skirtybes?
- Labai ilgai stebėjau patį eismą, kol ryžausi sėsti prie vairo, nes jis vyksta kaip Jungtinėje Karalystėje - kita puse, ir vairas ne mums įprastoje pusėje, bet pripratau. Kalbant apie eismą šaligatviais, čia irgi įprasta eiti kaire puse, prasilenkiant su žmonėmis, - skamba keistai, bet pripratau taip vaikščioti ir grįžus į Lietuvą trankiausi į žmones. Australijoje dažnai atvirkščiai ir spynas rakinti reikia ir pasukti kažką į kitą pusę nei atrodo logiška, bet vėlgi - įpranti. Gal sunkiausia man buvo priprasti prie jų būdo, nes kaskart su kažkuo prasilenkiant ar susidūrus akims sveikiniesi, šypsaisi, paklausi, kaip sekasi, neretai įsiveli į pokalbį su visai nepažįstamuoju. Pradžioje buvo keista, jaučiausi nemandagi, jei kažkam neatsakydavau, paskui supratau, kad daugelis visa tai sako savaime ir jiems visai nesvarbu, kaip ta tavo diena eina. Vėliau ir pati pradėjau vartoti daugiau malonių ištęstinių frazių. Žmonės čia labai nori bendrauti, kalbinti ir būti užkalbinti. Jau nesuskaičiuoju, kiek kartų teko pasakoti apie savo šaknis, šalies istoriją ir bandyti nupasakoti, kur yra Lietuva. Vienai damai užklausus ir išgirdus, iš kur esu kilusi, ji pasakė, kad labai retas atvejis sutikti lietuvį. Aš nepasikuklinau pritardama, kad tai tikrai išskirtinė galimybė, todėl gali laikyti šią dieną pavykusia. Australijoje sutikti lietuvį, kaip surasti keturlapį dobilą, lietuvis australui - sėkmės simbolis.
Kalbant apie jų gyvenimo įpročius - australai aktyvūs žmonės, dažniausiai 6 valandą ryto paplūdimiai jau pilni žmonių. Bangletininkų pilnas vandenynas, ant smėlio vyresnio amžiaus žmonės užsiima joga, pilna bėgiojančių ar tiesiog besimėgaujančių rytine kava su tobulu vaizdu.
Sezonai čia susimaišę ir dabar yra žiema. Bet tą žiemą galėčiau prilyginti lietuviškam rudeniui. Temperatūra svyruoja nuo 10 iki 20 laipsnių šilumos, kartais lyja, kartais saulėta, bet skaičiai apgaulingi ir atrodo šalčiau dėl santykinai drėgno oro. Bet tikrai nereikia žieminių šiltų drabužių. Australijoje didžiąją laiko dalį dominuoja šilti orai, vasara prasideda gruodį, bet orai atšyla gerokai anksčiau ir tęsiasi kiek ilgiau nei oficiali vasara. Vasaros temperatūra svyruoja nuo 25 iki 40 laipsnių karščio, bet ir vėl tas 40 Lietuvoje būtų baisiai nepakeliamas, o čia dėl drėgmės nesijaučia taip stipriai. Blogiausias dalykas yra Kalėdos esant 30-40 laipsnių karščio, be sniego, visiška anomalija. Man asmeniškai jokios kalėdinės dvasios, tiesiog karšta ir dažniausiai norisi daug vandens, vaisių.
- Australai ir Kalėdų eglės nepuošia?
- Australai puošia eglę ir pardavinėja egles nupurkštas sniegu ir Kalėdų senis jų šiltai apsirengęs, nors lauke būna plius 40. Visa kita per Kalėdas čia kiek kitaip, dažniausiai jos švenčiamos paplūdimiuose, kepant jūros gėrybes ant griliaus ir visi daro tradicinį australų tortą - pavlovą. Mano mėgstamiausios Kalėdos yra su sniegu, tai bene vienintelis laikotarpis, kai man tiesiog būtinas sniegas.
Australai švenčia visokias tarptautines šventes, tokias kaip Mamos, Tėvo diena, šv.Velykas taip pat, tik viskas vyksta visai kitu metu nei Lietuvoje, todėl visada reikia atsiminti savo šeimas pasveikinti tada, kai Lietuvoje šventė. Laisvadienius jie turi per Didžiosios Britanijos pagrindines šventes, taip pat jų mėgstama šventė yra Anzako diena. Pagal prasmę ji skirta pagerbti visus australus ir Naujosios Zelandijos karius, tarnavusius ir žuvusius karuose. Tačiau pagrindinis šventės akcentas yra visiems susirinkti baruose ir masiškai žaisti „herbas ar skaičius“.
- Ar po pusantrų metų gyvenimo ten jau galėtum apibūdinti tradicinį australą?
- Iš esmės Australijoje gana didelis kultūrų kratinys, todėl sunku būtų nusakyti vieną standartinį australą ar vieną bendrinį gyvenimo būdą.
- Mėgaujatės ten kiekviena diena, kas yra sunkiausia?
- Vienaip ar kitaip blogiausia Australijoje yra tai, kad ji yra nežmoniškai toli nuo namų. Todėl negali dažnai aplankyti šeimos, skrydžiai trunka apie 30 valandų ir kainuoja 3 kartus brangiau, nei nuskristi iki Havajų, tad visi Australijoje gyvenantys lietuviai dažniausiai skrenda namo ne dažniau kaip kartą į metus. Labai pasiilgstu Vilniaus ir Lietuvos kompaktiškumo ir paprastumo nukakti iš vietos į vietą.
- Ką dar, be kelionių ir pramogų, judu su vyru ten veikiate?
- Lietuvoje prieš kokius 7 metus pabaigiau bakalauro studijas, o Australijoje mokausi Verslo administravimo magistrą, tai realiai tęstiniai mokslai. Visada sakiau, kad magistrantūros studijų imsiuos tik tada, kai sugalvosiu.
Deja, mano kaip studentės darbo valandos čia yra ribojamos, todėl galiu dirbti tik puse etato ir daug pasiūlymų teko atsisakyti. Visą laiką čia dirbau su europietišku apatinio trikotažo prekės ženklu, o vyras nuo pirmų dienų be vargo susirado darbą reklamos srityje ir papildomai nuotoliniu būdu su Europa dirba kaip grafikos dizaineris.
Australijoje darbiniais klausimais labai daug galimybių, o pinigai vaikšto visiškai kitokiais tempais. Labiausiai man patinka, kad atlyginimus čia žmonės gauna kas savaitę ir visus mokesčius moka kas savaitę, todėl neegzistuoja tas lietuviškas pasakymas „gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo“ ir nėra jausmo, kad negali sulaukti, kada ateis algadienis.
Abu su vyru pastebėjome, kad taupyti čia lengva. Gal dėl to, kad abu esam gana taupūs, o atlyginimai čia apie 4 kartus didesni, tai net ir nespėjame išleisti. Australai pinigus švaisto negailėdami, todėl džiaugiuosi turėdama lietuviškas šaknis ir išsiugdžiusi sveiką požiūrį į materialumą. Čia visi tiek atsipalaidavę ir atsakomybės jausmo nesuvaržyti, kad mano darbo etikos supratimas yra neįkainojamas bet kokiems darbdaviams.
- Keliauji, mokaisi, dirbi darbą visai nesusijusį su muzika... Niekad negalvojai lipti į sceną Australijoje?
- Dainavimas Australijoje - nebent savo malonumui, nes buvo sunku patikėti, kiek mažai pinigų jie čia moka scenos žmonėms. Lietuvoj muzikantai gyvena nuostabiai gerai, čia, jeigu nesi aukščiausios klasės superžinomas atlikėjas - moka tikriausiai bent keturis kartus mažiau nei Lietuvoje.
- Ar australų didesnės algos ir išlaidos, ar tik algos?
- Kalbant apie kainas Australijoje, tiesa, kad Sidnėjus vienas brangiausių miestų pasaulyje, bet tikriausiai labiausia dėl nekilnojamojo turto kainų, kurios prasideda nuo milijono dolerių. Taip pat nuoma nėra pigi. Vieno kambario butas netoli paplūdimio gali atsieiti apie 500 dolerių savaitei. Bet maisto parduotuvėje galima apsipirkti net pigiau nei Lietuvoje. Taip pat ir drabužiai nėra perdėtai brangūs.
- Kokie artimiausi planai? Jau norit sukti į mylimą gimtinę ar toliau gyvensite ieškodami nuotykių po Australijos saule?
- Aš dabar gana lengvai galėčiau gauti antrą vizą dar dviem metams, bet iš tiesų galvojame apie grįžimą į Lietuvą. Prieš mėnesį apsilankius Lietuvoje sukilo jausmai ir prisiminimai, kaip čia viskas gražu ir sava. Įvažiavome į Vilnių, aš dairausi ir žinau, kur veda kiekviena gatvelė. Didžiuliame svetimame mieste labai trūksta šito jausmo. Bet labiausiai turbūt artimų žmonių ilgesys trauktų grįžti.
