Apie bičių naudą ir svarbą

Bitės apdulkina apie trečdalį augalų, kuriais maitinamės

Tai yra, bitės perneša augalų žiedadulkes, o tai yra būtina, kad kai kurie augalai galėtų duoti sėklų ir vaisių. JAV žemės ūkio departamento vertinimais, per 90 rūšių žemės ūkio kultūrų, įskaitant įvairius riešutus, uogas ir daržoves, turi apdulkinti vabzdžiai. JAV šiandien yra 2,5 mln. avilių, nors XX a. 5 deš. jų buvo 6 milijonai; kartu per pastaruosius 50 metų bičių apdulkinamų kultūrų gamybos apimtys išaugo 4 kartus, o bičių skaičius, tenkantis hektarui žemės ūkio naudmenų, sumažėjo 90 proc. Ką gi daryti fermeriams?

Praktikoje yra taikomi du šios problemos sprendimo būdai: galima augalus apdulkinti rankomis, kaip dėl gausiai naudojamų insekticidų ir natūralių apdulkintojų trūkumo jau kelis dešimtmečius daroma kai kuriose Kinijos provincijose (kur auginami vaismedžiai), arba naudotis „gastroliuojančių“ bičių paslaugomis - jas bitininkai aviliuose vežioja iš vienos vietos į kitą ir išleidžia soduose ir laukuose, kai ten žydi augalai, kuriuos reikia apdulkinti. Ar visiems augalams kyla pavojus? Visai ne: tarkime, kukurūzai, bulvės ir kopūstai puikiai apsieina be apdulkintojų. O štai obelims ir kriaušėms, melionams, arbūzams, uogoms be bičių būtų prastai.

Bitės atsirado prieš maždaug 100 mln. metų

Bent jau tokio amžiaus mokslininkų manymu, yra prieš keletą metų gintaro gabalėlyje iš Mianmaro rastas Melittosphex burmensis rūšies vabzdys, turintis dabartinėms bitėms būdingų požymių. Anksčiau buvo manoma, kad pirmosios bitės, gebančios kaupti augalų nektarą aviliuose jo gyventojoms maitinti (o visai ne mums - žmogaus tada dar nebuvo), o kartu ir pernešti žiedadulkes nuo vieno augalo ant kito, atsirado prieš maždaug 50 mln. metų - panašiu laiku kaip ir primatai.

Pirmieji bandymai prisijaukinti laukines medų nešančias bites, matyt, vyko Senovės Egipte prieš 3500 metų iki mūsų eros: išliko žmonių su dūmine prie avilio, pačių bičių ir indų su medumi atvaizdų. Pirmieji liudijimai apie medų, kaip žmogaus vartojamą produktą, siekia 5-ąjį tūkstantmetį pr. m.e.: jie 2003 m. buvo aptikti vienoje kapavietėje dabartinės Gruzijos teritorijoje. Iki tol seniausias medus buvo rastas 3-iojo tūkstantmečio pr.m.e. Egipto faraono kape. Apie naudingas medaus savybes užsimenama ir senovės indų tekstuose, rašytuose prieš 4000 metų, o ir Senovės Graikijoje bitininkystė buvo labai paplitusi.

Žmonės vartoja net kelis bičių gaminamus produktus

Kitaip nei, tarkime, šilkverpis, bitės gamina net kelis naudingus produktus: be medaus, jos gamina ir kaupia vašką, pikį, duonelę ir pienelį. Medumi mes vadiname iš žiedų surinktą ir bitės apvirškintą augalų nektarą, kuris būna saldus ir klampus. Tačiau medaus kilmė gali būti ir kitokia: bitės dar gamina vadinamąjį lipčiaus medų, rinkdamos saldžias amarų išskyras ir augalų sultis - ant kai kurių augalų lapų ir spyglių išsisunkiantį saldų skystį.

Medų jos gamina tam, kad visa kolonija galėtų juo maitintis, kai nėra kitų maisto šaltinių. Beje, dėl lipčiaus medaus sudėties bitės juo maitinasi tik kraštutiniu atveju, nes nuolat vartojamas jis yra kenksmingas avilio gyventojoms. O štai įprastas medus yra skanus ir naudingas ir negenda ilgus metus ir net šimtmečius, nes jame nebūna mikroorganizmų ir pelėsių, dėl kurių genda kiti produktai.

Vašką išskiria medunešių bičių ypatingos liaukos, jis naudojamas avilyje koriams lipdyti. Pikį, dervingą mišinį, kurį gamina iš medžių pumpurų išskyrų pavasarį, bitės naudoja plyšiams užtepti, korių akutėms dezinfekuoti ir pašaliniams daiktams izoliuoti. Jo sudėtyje yra per 200 junginių, beveik visi mikroelementai, kurie yra būtini žmogui, aminorūgščių, flavonoidų. Nekeista, kad ir žmogus jį naudoja: kai kuriais duomenimis, pikis pasižymi priešmikrobinėmis, antioksidacinėmis, priešuždegiminėmis, imunomoduliacinėmis savybėmis, jis apsaugo širdį ir galbūt net pasižymi priešvėžiniu poveikiu. Ketvirtasis produktas, duonelė, yra žiedadulkės augalų, kuriuos aplankė bitės, rinkdamos medų. Jos suklijuojamos bičių liaukų išskyromis ir suslegiamos korių akutėse po medaus sluoksniu. Taip gaunamas vertingas baltyminis maistas, bitėms labai reikalingas pavasarį. O žmonėms jis taip pat naudingas. Beje, oficialioji medicina ragina šį produktą vartoti atsargiai, nes, kitaip kaip medus, jis gali būti užkrėstas grybeliais ir bakterijomis ir jis gali sukelti alergiją - juk tai yra žiedadulkės. Ir pagaliau bičių pienelis - bičių darbininkių viršutinių žandų liaukų sekretas, kuriuo maitinami vikšreliai ir bičių motinėlė. Žmonės jį naudoja kosmetikai ir maisto papildams.

Viena bitė per gyvenimą pagamina vos 1/12 arbatinio šaukštelio medaus.

Tai yra apie 0,4 ml. Užtat visas sveikas avilys, kuriame gyvena 20-50 tūkst. bičių, per metus gali pagaminti nuo 10 iki 30 kg medaus (kiekis priklauso nuo įvairių veiksnių). Kiekvienai bitei darbininkei dėl to prisieina gerokai paplušėti: dėl 1 kg medaus joms reikia surinkti 4 mln. žiedų nektarą ir kiekvienai į avilį suskraidyti po 150 tūkst. kartų.

Net bičių nuodai gali būti naudingi

Bet tik nedideliais kiekiais ir jeigu žmogus nėra alergiškas. Alergines reakcijas bičių nuodai sukelia 0,5-2 proc. žmonių, o tokios reakcijos iki anafilaksinio šoko gali pasireikšti net po vieno įgėlimo. Kad jūsų nesugeltų, reikia imtis tam tikrų priemonių.

Žieduose dalykiškai dūzgianti bitė nėra linkusi pulti žmogų, jei tas su ja nesielgs šiurkščiai. Kas kita, jeigu jis arba bet kuris kitas užpuolikas ims grasinti kolonijai, pavyzdžiui, įlįs į avilį, prieš tai nenuraminęs jo gyventojų dūmais, arba priartės, skleisdamas kvapus (kvepalai, alkoholis, benzinas ir pan.), patraukiančius bičių dėmesį ir identifikuojamus kaip pavojingus. Tada bitės puls atėjūną ir susmeigs į jį savo 1,5-3 mm ilgio geluonis. Bitės geluonis turi dantelius, jį įsmeigus į tankią medžiagą, pavyzdžui, žinduolio odą, jis gali joje įstrigti ir iš bitės kūno bus išplėštas kartu su nuodų liaukos dalimi, todėl bitė netrukus žūva. O į sugeltojo kraują patenka sudėtingas cheminių medžiagų mišinys, dėl kurio vieta aplink žaizdelę patinsta, skauda ir net pakyla temperatūra. Nuodų patenka nedaug - kiekviena bitė jų turi vos 0,15-0,30 mg, ir juos sunaudoti vienam įgėlimui ji neketina.

Kitas dalykas, jeigu geluonis liko odoje kartu su nuodų liauka ir bitė negali nuodų kontroliuoti, jie patenka į kraują. Būtent todėl geluonį reikia skubiai ištraukti.

Rimtas pavojus sveikatai ir gyvybei kyla, kai į žmogaus organizmą patenka 2,8 mg nuodų/1 kg kūno svorio. Kad žmogus, sveriantis, tarkime, 60 kg, gautų mirtinus 168 mg bičių nuodų, jis turi būti sugeltas ne mažiau kaip 600 kartų. Tada organizmas yra sunkiai apnuodijamas, daugiausia nukenčia inkstai.

O kokia bičių nuodų nauda? Manoma, jie didina hemoglobino ir mažina cholesterolio kiekį, plečia kraujagysles, didina kraujo priplūdimą į sergantį organą. Taip buvo manoma jau Senovės Egipte. Ir šiandien yra nemažai gydytojų ir alternatyvios medicinos gerbėjų, ypač Pietryčių Azijoje, rekomenduojančių gydymą bičių nuodais ir jų preparatais nuo artrito, juostinės pūslelinės, išsėtinės sklerozės, podagros, nudegimų, žaizdų ir infekcijų. Tačiau tradicinė Vakarų medicina į tai žiūri skeptiškai.

Bitės gali būti naudingos ir kitaip

Bičių kolonijos yra nepaprastai įdomiai organizuotos, o pačios bitės yra protingos ir efektyviai dirbančios būtybės. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad bitės moka skaičiuoti, sudarinėti maršrutus bei organizuoti efektyviausią atsargų saugojimą. Nuodugniai tyrinėjant bites, galima gauti nemažai naudos ir padėti spręsti plataus spektro mokslinius uždavinius. O dar galima spręsti ir praktinius klausimus, nesusijusius su žemės ūkiu. Pavyzdžiui, iš pradžių JAV, o paskui Kroatijoje buvo atliekami eksperimentai, mokant bites ieškoti minų.