Kompozitorius L.Vilkončius: Roko opera „Eglė“ pasakoja ne tik lietuvių tautos istoriją

- Prieš metus jūsų roko opera „Eglė“ maestro G.Rinkevičiaus dėka Vilniaus kongresų rūmuose išvydo scenos šviesą. Publika itin šiltai sutiko kūrinį, neabejingi liko ir muzikos kritikai. Kokie buvo jūsų įspūdžiai po premjeros?

- Įspūdžius sunku apsakyti. Sukurta muzika viešo atlikimo laukė kone 30 metų, tad kai pagaliau tai įvyko, buvo įgyvendinta mano viso gyvenimo svajonė. Tiesą sakant, ir pats nesitikėjau tokių gražių atsiliepimų, tokios publikos reakcijos. „Eglės“ muzika neatitinka komerciniams kūriniams keliamų reikalavimų, tai daugiau filosofinis pasakojimas apie gyvenimiškus žmonių santykius, apie meilę ir neapykantą, apie gražiausius personažų jausmus ir išgyvenamas tragedijas. Todėl ne tik džiugino, bet ir šiek tiek stebino toks didelis žiūrovų susidomėjimas.

- Jūsų roko operoje pagrindinius vaidmenis atlieka jauni ir talentingi atlikėjai - Monika Pundziūtė ir Jeronimas Milius. Kokia jų kuriama Eglės ir Žalčio pora? Kaip jie išpildė jūsų lūkesčius?

- Renkantis vaidmenų atlikėjus, autoriaus ir dirigento visada laukia tam tikras netikėtumas ir išbandymas. O kas, jei kuriam nors artistui vis tik nepavyks perteikti personažo taip, kad būtų įtikinama, kad paveiktų klausytoją, kad visi patikėtume, jog taip elgtis žmogus gali? Kita vertus, kad ir kaip detaliai kurdamas operą apgalvotumei personažą, kiekvienas atlikėjas visada įneša bent dalį netikėto savo požiūrio. Čia ir glūdi kūrybos patrauklumas - nežinai, kaip viskas bus, kol pats pamatai pastatymą.

Kalbant apie Moniką ir Jeronimą, jiems teko labai sudėtingas uždavinys. Personažai yra labai skirtingi pirmame ir antrame operos veiksmuose. Jei operos pradžioje Eglė yra nerūpestingai gyvenanti šauni mergina, tai antrame ji jau praranda mylimą vyrą, vaikus, tikėjimą pačiais artimiausiais giminaičiais - broliais, taip tarsi prarasdama pati save. Žilvinas pirmame veiksme yra racionalaus proto, nepažįstantis žmogiškų jausmų Jūros ir Dangaus karalius. O antrajame jis pamilsta Eglę, sugeba suvokti jos namų ir artimųjų ilgesį. Tragiška įvykių pabaiga jam nė kiek ne mažiau skausminga nei Žemės gyventojai Eglei.

Todėl logiška, kad ir aš, ir maestro G.Rinkevičius smalsiai ir šiek tiek nerimaudami laukėme, kaip ne tik pirmąjį vaidmenį operoje gavusi Monika, bet net ir jau gerokai patyręs Jeronimas sugebės susitvarkyti su užduotimis. Kiekvienas jų šį uždavinį išsprendė skirtingai, tačiau galutinį rezultatą turbūt geriausiai apibūdina puikūs žiūrovų ir ekspertų atsiliepimai.

- Ši roko opera atidarys šimtmečio Dainų šventę. Kūrinys pasirinktas neatsitiktinai - roko opera parašyta pagal žymiausią mūsų tautos epą. Papasakokite apie lietuvių kultūros ir istorijos kontekstus šiame kūrinyje. Ar jie aktualūs šiandien?

- Prieš nemažai metų, kartu su poetu S.Geda dar tik pradėję galvoti apie būsimą šios pasakos pristatymą scenoje, net specialiai nesitardami abu krypome ne įprasto šios gerai žinomos istorijos atpasakojimo muzikos išraiškos priemonėmis link, o ieškojome giluminių jos prasmių. Juk tai buvo Lietuvos atgimimo, didžiulio visuomenės pakilimo, didžiųjų vilčių laikas. Jau ėmėme jaustis ne tik savo šalies, bet ir demokratinio pasaulio piliečiais. Todėl šios nuotaikos negalėjo neatsispindėti operoje. Man asmeniškai tai buvo neįtikėtinai džiugi patirtis. Juk S.Geda buvo aktyvus Sąjūdžio narys. Jo mintys, jo idėjos, jo požiūris į žmonijos elgesį kartais net stebindavo. Primindamas, kad Žaltys buvo ir senovės Egipto išminties simbolis, Sigitas tarsi iš karto nurodė mūsų abiejų kūrybinio bendradarbiavimo kryptį. Tad operoje pasakojame ne vien lietuvių tautos, bet ir visos žmonijos istoriją.

- Roko operai pasirinkote itin žinomą siužetą. Ar nebijojote, kad „Eglės, žalčių karalienės“ tema gali būti išsemta?

- Atvirkščiai. Manau, ši istorija dar laukia įvairių sričių menininkų darbų. Jau turime ne vieną poemą, mano mokytojo profesoriaus Eduardo Balsio baletą, mūsiškę roko operą, miuziklą, dramos teatrų spektaklius, dailininkai tapė paveikslus, skulptoriai kalė kompozicijas. Tačiau giluminės temos dar toli gražu neišsemtos. Tarkime, dar niekas nesiėmė pasvarstyti, kodėl Eglės broliai nusprendžia nužudyti Žilviną ir taip sugriauna savo mylimos sesers laimę? Amžinas, neatsakytas klausimas, atskleidžiantis žmonijos poelgių netikėtumą, neretai tiesiog absurdiškumą. Tokių neatsakytų, net nenagrinėtų klausimų pilna.