1 nuotr.Neabejotina, „džinsus“ į Ameriką atgabeno Kristupas Kolumbas. Jo ekspedicija, išvykusi ieškoti naujo kelio į Indiją ir atradusi Naująjį pasaulį, burėms naudojo Nimo saržą (serge de Nimes - tariama „denim“, storokas, tankus medvilninis audinys). Dėl teisės vadintis džinsų tėvyne varžosi Italija ir Prancūzija. Medvilninė diagonalinio pynimo sarža iš Genujos (iš čia pavadinimas gene, tariama „džin“) Europoje buvo žinoma nuo XVI a. Tiesa, audinys buvo gaminamas Prancūzijoje, netoli Nimo, o Genuja prancūzams tiekė tik indigo dažus. Ir vis dėlto gaminiui iš šio audinio pavadinti įsitvirtino būtent pavadinimas gene, iš italų kalbos jis perėjo į prancūzų, kur virto „jean“, ir vėliau perėjo į anglų kalbą.
Livajaus 1853 m. siūdintos kelnės buvo be užpakalinių kišenių. Senajame modelyje taip pat nebuvo kilpų diržui. Verslininkas asmeniškai apvažinėjo dešimtis aukso ieškotojų stovyklų, kad surinktų ir patikslintų savo klientų pageidavimus ir jiems įtiktų. Vieni prašė pakeisti kelnių kirpimą, kiti norėjo kilpų - be diržo kelnės blogai laikėsi. Buvo ir tokių, kurie galvojo tik apie auksą: kad brangus aukso smėlis neprapultų, džinsai turėjo būti su neatplėšiamomis kišenėmis, tvirtino jie. L.Strausas, kurdamas naujus modelius, atsižvelgė į visus pageidavimus, ir netrukus džinsai įgijo klasikinę išvaizdą: penkios kišenės, kniedės, užsegimas su saga, dvigubas peltakiavimas ir mėlyna spalva. Kelnės tapo patogios ir funkcionalios. O kišenių hermetiškumo klausimą išsprendė L.Strauso kompanionas Džeikobas Deivisas. Būtent jis pasiūlė sutvirtinti kelnes kniedėmis. Įdomu, kad neturėdamas pakankamai lėšų, Dž.Deivisas negalėjo užpatentuoti savo išradimo, ir jam prisiėjo siūlyti L.Strausui bendradarbiauti. Ypatingo kišenių tvirtinimo būdo patentas partneriams atsiėjo 68 dolerius. Vienas seniausių džinsų modelių, gamintas 1886-1902 m. - legendiniai „Strauss 501“, nors ir gerokai pakitę, gaminami ir šiandien.
Iš pradžių džinsai buvo dažomi tik mėlynai ir rudai. Mėlyna spalva buvo naudojama todėl, kad indigo dažai buvo pigūs. Be to, buvo dažomi tik skersiniai siūlai, o ne visas audinys. Kiekvieną kartą skalbiant dažai blukdavo, o audinys minkštėjo ir prisitaikydavo prie kūno. Taigi vartotojai rinkdavosi mėlynus džinsus, o rudi taip ir neprigijo. 1886 m. ant L.Strauso džinsų atsirado odinė etiketė, vėliau šį elementą perėmė kone visi gamintojai. Livajaus piešinėlyje buvo vaizduojami arkliai, bandantys džinsų porą tempti į priešingas puses, tarsi bandydami juos perplėšti, bet džinsai neplyšta. Taip kompanija akcentavo savo produkcijos kokybę: L.Strauso džinsai tarnaudavo išties ilgai, lyginant su kitokiomis kelnėmis.
Madingi džinsai tapo tik 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Iki to laiko džinsai buvo kalnakasių ir kaubojų (kaip tik pastarieji nuėmė kniedes nuo užpakalinės dalies, nes jos braižė balnus) drabužis. Kai Kalifornijoje nuslūgo aukso karštinė, džinsai sulaukė visuotinio populiarumo. O tai įvyko dėl 4-ojo dešimtmečio Holivudo vesternų - Amerika pradėjo kraustytis iš proto dėl kaubojų kaip laisvės simbolio. Beje, 1934 m. pasirodė pirmieji moteriški džinsai. Taip darbininkų uniforma tapo nepakeičiama kiekvieno amerikiečio ir amerikietės aprangos dalimi. Ir vis dėlto mūvėti džinsus biure arba universitete vis dar buvo nederama. Kasdieniniu drabužiu džinsai tapo tik baigiantis 6-ajam dešimtmečiui, kai ekranuose pasirodė filmai „Laukinis“ su Marlonu Brando (Marlon Brando) ir „Maištas be priežasties“ su Džeimsu Dinu (James Dean). Tūkstančiai paauglių visoje šalyje ėmė mėgdžioti mylimus herojus - visur mūvėjo džinsus. 7-ajame dešimtmetyje džinsai tapo maištininkų įvaizdžio dalimi. Mūvint džinsus buvo galima pamatyti įvairiausių subkultūrų atstovus - nuo taikių hipių, ant džinsų siuvinėjusių gėles, iki grėsmingų baikerių, diržus puošusius sunkiomis mašinų grandinėmis. Be to, džinsai pradėti dažyti ne tik mėlyna, bet ir kitomis spalvomis.
Šiandien džinsai - vienas pagrindinių garderobo elementų. Nusipirkti kelnes iš denimo - tinkamo dydžio, bet kokio modelio ir spalvos - galima praktiškai bet kuriame planetos kampelyje, ir nebrangiai.
