Žinomi ir ne itin žinomi rašytojai neretai pagarsėja ne tik savo kūriniais, bet ir sąmojingomis pastabomis apie juos supančią tikrovę. Juokauti literatai pradėjo jau prieš mūsų erą.
• Senovės Graikijos dramaturgas Sofoklis kartą pasakė, kad trys eilėraščiai jam atsiėjo tris darbo dienas. „Aš per tiek laiko būčiau parašęs šimtą“, - nusistebėjo vidutiniškas poetas, kurio vardo istorija neišsaugojo. „Taip, - atsakė Sofoklis, - bet jie būtų gyvavę tik tris dienas“.
• Pasakėtininką I.Krylovą, žmogų apkūnų ir mėgstantį pavalgyti, pažįstamas kartą sutiko užsiimantį jam nebūdinga veikla - išėjusį pasivaikščioti. Paklaustas, kodėl nepasinaudojo ekipažu, I.Krylovas atsakė: „Iki pietų reikia išalkti“.
• Didelis juokdarys buvo ir Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas). Susivaidijęs su karininku, jis buvo priverstas sutikti su labai griežtomis dvikovos sąlygomis: vienas pistoletas dviem, ir šauti į save turi tas, kuriam burtais teks raštelis su žodžiu „mirtis“. Nelemtąjį raštelį ištraukė rašytojas. Atsisveikinęs su draugais, A.Diuma pasitraukė į kitą kambarį. Pasigirdo šūvis. Atlapoję kambario duris liudytojai pamatė gyvą ir sveiką A.Diuma. „Atleiskite, ponai, nepataikiau“, - paaiškino jis.
• Levas Tolstojus, kurio niekaip nebuvo galima priskirti prie rašytojų humoristų, gyvenime mėgo pajuokauti. Kartą kalbėdamasis su pradedančiaisiais literatais, L.Tolstojus jiems papriekaištavo dėl nenoro dirbti. Tie atsakė, kad niekas jų kūrinių nespausdina. L.Tolstojus nutarė patikrinti ir nuėjo į populiaraus žurnalo redakciją. Redaktorius, nepažinęs kukliai apsirengusio didžiojo rašytojo, nusprendė, kad tai dar vienas grafomanas. „Geriau nustokite popierių gadinti, - patarė redaktorius. - Jūsų amžiuje jau vėlu tai daryti. Beje, ar anksčiau esate ką nors parašęs?“ - „Taip, žinote, parašiau kai ką - „Karą ir taiką“, „Aną Kareniną“...
• Sovietų rašytojai neretai rafinuotai „keršydavo“ raudoniesiems biurokratams. Nepo laikais vienoje anketoje, kurią reikėdavo užpildyti rašytojams, buvo klausimas: „Ar turite žemės ir kas ją dirba?“ Rašytojas ir poetas Pavelas Luknickis, pagarsėjęs kaip pirmasis N.Gumiliovo biografas, parašė: „Turiu žemės gėlių vazone. Ją dirba katė“.
• Kaip reikiant įkaušęs restorane „National“, kitas sovietų klasikas Jurijus Oleša nutarė namo vykti taksi. Pastebėjęs prie restorano durų žmogystą su juoda auksu siuvinėta uniforma, rašytojas paprašė jo iškviesti automobilį. „Aš ne durininkas, aš - admirolas“, - įsižeidė uniformuotas žmogus. „Na, tai tada katerį“.
• Rašytojas Viktoras Astafjevas valdžiai buvo gana lojalus, bet, kaip sakoma „špygą kišenėje“ laikė. Kolegos rašytojai kartą ėmė jam įrodinėti, kad SSRS pavyko išugdyti „naują sovietinį žmogų“. „O štai kolūkiečio be skrandžio jie vis dėlto neišugdė“, - atsakė V.Astafjevas.
• Neišsenkančiu humoru pasižymėjo poetas Michailas Svetlovas. „Mūsų laikais padoriu žmogumi laikomas tas, kas krečia šunybes nejausdamas malonumo“, „Kas yra klaustukas? Pasenęs šauktukas“, „Kiekybės perėjimas į kokybę aiškiausiai pasireiškia piniguose“.
• Kartą M.Svetlovas Kišiniovo leidyklai sudarė Moldovos poetų vertimų rinkinį. Honorarui vėluojant, poetas nusiuntė į leidyklą telegramą: „Jei artimiausiu metu pinigai nebus išmokėti, išversiu jūsų poetus atgal į moldavų kalbą“. Juokauti jis nenustojo ir ligoninės palatoje. Į klausimą, ar galima jam į ligoninę atnešti vaisių ir gėlių, jis atsakė: „Vaisių atneškite, o gėlių kol kas anksti“.
• Kartą Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) kazino Prancūzijoje pralošė visus turimus pinigus. Kai durininkas atidarė jam duris, rašytojas paprašė jo paskolinti 20 frankų. Gavęs pinigus, O.Vaildas tuojau pat atidavė juos tam pačiam durininkui - arbatpinigių.
• Sykį Markas Tvenas (Mark Twain) redakcijoje gavo pluoštą prastų eilėraščių, pavadintų „Kodėl aš gyvas?“ Grąžindamas rankraštį, M.Tvenas autoriui parašė: „Todėl, kad atsiuntėte eilėraščius paštu, o ne pats atėjote į redakciją“.
• Į tuo metu jau garbaus amžiaus anglų dramaturgą Bernardą Šo (Bernard Shaw) kreipėsi dama: „Atleiskite už įkyrumą, pone Šo, bet kiek jums dabar metų?“ „Tai priklauso nuo jūsų ketinimų“, - atsakė šis.
• Sumanęs papokštauti, Arturas Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) susirado tuzino žinomiausių bankininkų adresus ir kiekvienam nusiuntė telegramą: „Viskas iškilo aikštėn. Nedelsdami slėpkitės“. Kitą dieną visi 12 bankininkų išvyko iš Londono.
• Kartą Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway) kažkas paklausė, kas yra laimė. „Laimė - tai stipri sveikata ir prasta atmintis“, - atsakė romano „Kam skambina varpai“ autorius. Beje, kūryboje E.Hemingvėjus buvo ne itin linkęs juokauti.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
