„Vieningoji Europa“ žengia link išsivaikščiojimo

- Šią savaitę prasidėjo JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracijos „valymai“. Pirmasis krito prezidento patarėjas saugumo klausimais Maiklas Flinas (Michael Flynn). Dabar jau kalbama ir apie JAV valstybės sekretorių Reksą Tilersoną (Rex Tillerson), kaip apie labai „prorusišką“ veikėją, kuriam rusai net medalį užkabino... Kas kitas bus „suvalgytas“?

- Aš nežinau, kas bus kitas, bet kad šio proceso pabaigoje laukia pats D.Trampas, jau dabar yra akivaizdu... Smagu yra tai, kad vis dėlto priežiūros institucijos Jungtinėse Valstijose veikia, ir tai liudija net paties D.Trampo administracijos pareiškimas, daromas prezidento vardu. Jame sakoma, jog D.Trampas tikisi, kad Rusija grąžins Krymą Ukrainai. Tai yra labai įdomus diplomatinis žingsnis, kai to nepasako pats prezidentas, kuris, matyt, turės vesti atitinkamas derybas su Rusija, bet jo nuomonę pagarsina visiškai beasmenė institucija...

- Kiek tai nuoširdu? Galbūt toks pareiškimas padarytas ne tiek Rusijai, kiek vidinei rinkai, kad baigtųsi tos kalbos apie paties D.Trampo bei administracijos „prorusiškumą“?

- Iš esmės tai rodo, kad D.Trampo administracija, o ir pats prezidentas, yra priverčiami užimti labai aiškias politines pozicijas. Kitaip sakant, toje pozicijoje kokiam nors agresyvių Rusijos veiksmų toleravimui nėra vietos. Tuo sudėliojami visi reikalingi taškai. Aš esu įsitikinęs, kad artėjančiame NATO ir D.Trampo susitikime, kuris planuojamas gegužės mėn., mes matysime jau visiškai kitokį D.Trampą - tai bus gana draugiškas NATO prezidentas, aiškinantis, jog jis siekia tik didinti Aljanso potencialus ir finansavimą, o iš to menamo V.Putino „draugelio“ nebus likę nė padujų... O dabar pasvarstykime, ar pašalins R.Tilersoną? Aš manau, kad aiškiai verslo ryšiais su Maskva susijęs bei už juos apdovanotas žmogus yra angažuotas, todėl natūralu, kad, kaip Jungtinių Valstijų diplomatijos šefas, jis negali užimti objektyvios pozicijos, turėdamas tokią praeitį. Taigi čia tas valstybės aparatas arba dvaras, kuris ir daro karalių, parodė, kad turi pakankamai jėgų pašalinti abejotinos reputacijos žmones iš didžiosios politikos.

- Lygiagrečiai šiems įvykiams pasirodė pranešimų, kad amerikiečiai kaltina rusus nesilaikant vidutinių nuotolių branduolinių raketų sutarties, ir toliau dislokuojant šiuos ginklus. Maža to, pirmą kartą po D.Trampo išrinkimo prezidentu užfiksuotas ir rusų karo laivas netoli Amerikos krantų, ir dar neseniai įprasti tapę rusiškų naikintuvų pasiskraidymai greta NATO pajėgų... Ar tai reikia suprasti kaip rusų atsaką į nedraugiškus amerikiečių veiksmus, „nuimant“ tą patį M.Fliną ar pasakojant apie Krymo grąžinimą Ukrainai?

- Rusai yra įpratę nuolat demonstruoti savo dantis. Jiems tai yra būdas įtvirtinti save kaip vieną iš pasaulinių galių. Iki šiol, kol buvo neapibrėžtumų Jungtinių Valstijų pozicijoje, tik buvo daromi įvairūs pareiškimai, tačiau nuo panašių akcijų rusai susilaikydavo. Manau, kad dar pora savaičių, ir mes jau turėsime tokį gana demonstratyvų D.Trampo atsaką tiek į rusų, tiek ir kokios nors Šiaurės Korėjos veiksmus, bandant savo raketas. Jis tiesiog negali sau leisti neatsakyti. Visi šie išvardinti požymiai rodo, kad yra ruošiama JAV pozicija šiais klausimais.

- Apžvelkime kitas įdomias temas. Antai Švedijoje vienas policininkas ryžosi atvirai paskelbti teisybę, kad absoliučią daugumą nusikaltimų jo šalyje vykdo imigrantai musulmonai. Iškart jo atžvilgiu inicijuotas tyrimas „dėl rasinės neapykantos kurstymo“. Kiek dar tęsis tas „politkorektiškumo“ marazmas? Ką tie „tolerancija“ prisidengiantys politikai mėgina apgauti?

- Švedų ar norvegų socialdemokratų pozicija yra seniausiai aiški - jie iki šiol vykdė kone eugenikos eksperimentus. Pavyzdžiui, norvegai, įsileisdami kostarikiečių imigrantus, net oficialiai ir viešai teigė, kad taip pagerins savo „veislę“ ir kad tai daroma būtent šitais sumetimais. O kas gi įvyko? O įvyko štai kas: visi atvykėliai apsigyveno atskirame gete ir valdžia gavo dar vieną galvos skausmą vietoj savo sumanyto veislės pagerinimo. Lygiai taip pat elgėsi ir švedai. Šiandieninė situacija tiesiogiai smogia politikams, priėmusiems tokius sprendimus. Todėl stručio, slepiančio galvą smėlyje, politika jiems dar leidžia išsaugoti veidą - jie neprisipažįsta padarę nusikaltimą ir niekšybę savo valstybės ir savo tautos atžvilgiu. Tačiau artėja tas laikas, kai tiesiog bus neįmanoma nepripažinti, kad pagrindinis problemų šalyje kūrėjas yra nesiintegruojanti ir vietinės kultūros nepripažįstanti imigrantų bendruomenė. Tas suvokimo procesas išryškės per artimiausius 2-3 metus ir jis sutaps su gana rimtu paaštrėjimu Europoje. Ir tai nebus vien skandinavų problema - šis klausimas kils visoje Europoje, jis sprogdins Europos Sąjungą iš vidaus ir nori nenori, bet teks spręsti tokio pobūdžio klausimus: arba Europos tautos lieka vienoje sąjungoje, arba lieka tik meilė pasikviestiems žmogeliukams...

- Sprogdinimo procesas iš vidaus, panašu, kad jau vyksta. Antai artėjant Prancūzijos prezidento rinkimams aiški reitingų lyderė Marin Le Pen (Marine Le Pen) tiesiai šviesiai sako, kad pirmasis jos darbas bus „Frexit“, t.y. referendumas dėl pasitraukimo iš ES.

- Šiandien situacija jau tokia, kad reikia šaukti: „Vyrai, parduokit eurus ir pirkit Šveicarijos frankus...“ Nes akivaizdu, kad net ir pralaimėjus Marin Le Pen, proceso tendencijos išliks tokios pat. Tik laiko klausimas, kada Prancūzija truktels iš ES.

Bet čia klausimas ne vien dėl imigrantų ir jų sukuriamų problemų Prancūzijoje. Prancūzai dar nuo Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) laikų integravo į savo šalį buvusiųjų kolonijų gyventojus ir tai jiems nėra kažkokia nauja situacija. Aš manau, kad didesnę problemą sukuria tai, jog naujoji Europa, t.y. visa ES, iš esmės tampa naujuoju Vokietijos protektoratu. O su tuo negalėjo taikstytis nei britai, nei galės taikstytis prancūzai.

Šiuo atveju imigrantų korta buvo sėkmingai sužaista, bet pagrindinis klausimas visai kitas: senosios, šimtmečiais trukusios priešpriešos tarp Prancūzijos, Britanijos ir Vokietijos niekur nedingo. Šiuo atveju Europą sprogdina pernelyg didelis Vokietijos ekonominis ir politinis potencialas, kai nesurastas mechanizmas, kad Europos lygmens sprendimams visi turėtų pakankamai galios daryti įtaką.

Čia Lietuvos politikams, kurie tik žiūri, iš kur pučia vėjas, ir kurie iš esmės nelemia nieko ir neturi strateginio intereso priimant sprendimus, į tai nusispjaut. Bet prancūzams ar anglams į tai nenusispjaut, lygiai kaip ir olandams, kurie ne vieną šimtmetį konkuravo su Britanija, danams ar daugeliui kitų rimtų Europos ekonomikų.

Turint omenyje, kad Italija ilgą laiką buvo stipriai veikiama Rusijos, o ir dabar tokios tendencijos išlieka, tai ir italų šis žaidimas nebus toleruojamas... Turime situaciją pagal rusišką patarlę apie gulbę, vėžį ir lydeką. Kai visi tempia vežimą į savo puses, tai net man, senam nacionalistui, gaila šito bendros Europos projekto, kurį, deja, sužlugdė pirmiausia europiniai komunistai, taip ir nesupratę, kad šis ES projektas gali tapti rimtu gynybiniu mechanizmu visam Senajam žemynui.

Ir aš nebijau to pasakyti, nes mes jau seniai susiduriame su šita rasine problema, kai Kinija, Indonezija, Lotynų Amerikos šalys pradeda dominuoti. Norint išsaugoti tam tikrą kultūros nešėją, reikia galvoti ir apie valstybinį darinį, kuris tą funkciją atliktų. Europa galėjo tai padaryti, tačiau dėl visokių maoistų manipuliacijų šis projektas keliauja į nebūtį...

- O tuo metu Vokietijos prezidentu tapo socialdemokratas Frankas Valteris Štainmejeris (Frank Walter Steinmeier). Galbūt Vokietijos prezidento figūra yra daugiau simbolinė, tačiau ar tai nesignalizuoja mums apie Angelos Merkel eros pabaigą?

- Faktas nieko gero mums nežada - tai yra bloga lemiantys ženklai. F.V.Štainmejerio atėjimas į šį postą reiškia, kad Vokietijoje vyraus gana susitaikėliška pozicija Rusijos įvairių žaidimų ir agresijų atžvilgiu. Juk F.V.Štainmejerio idealas yra nusižeminusi Vokietija su prispausta uodega... Todėl vargu ar Martinas Šulcas (Martin Schulz), kuris yra gana įtikinamas konkurentas A.Merkel, sugebės įtvirtinti kitas Vokietijos pozicijas. Tuo labiau, kad, kaip matome, pagrindinės Europos šalys - Britanija, Prancūzija, Italija, Olandija, dalis skandinavų šalių - užima vis labiau nepriklausomas pozicijas.

- Jau trečia savaitė Rumunijoje vyksta riaušės, nes vietos valdžia nusprendė švelninti bausmes už vadinamąją „smulkią“ korupciją, t.y. faktiškai pasakė, kad galima imti kyšius, kurių suma neviršija 40 tūkstančių... Kodėl buvo užminta ant tokio akivaizdžiai gulinčio grėblio? Nejaugi niekas ten neprognozavo tokios žmonių reakcijos?

- Tai rodo, kokio lygio „mąstytojai“ apskritai ateina į valdžią Europos šalyse. Tiesiog keli žmogeliai pamėgino pasidėti pagalvę, kad krisdami iš kažkelinto aukšto labai smarkiai nesusikultų... Ir ta kvailystė yra tokia akivaizdi, tiek niekuo nepridengta, kad kitokios žmonių reakcijos ir negalėjo būti. Ten, kur yra tiesioginė frontalinė ataka, strategija net nekvepia... Kažkas taip bijojo įkliūti, kad nusprendė leisti vogti visiems nedideliais kiekiais - iškart 40 tūkstančių paimti negalima, o daug kartų po 10 tūkstančių - imkite... Visas humoras tai, kad lygiai tokio paties lygio „filosofai“ ir „politiniai mąstytojai“ sėdi ir Lietuvoje. Kaip sakė vienas caras: „Leiskite jiems kalbėti, kad jie visą savo kvailumą parodytų...“ Skirtumas tik toks, kad pas mus jie taip viešai nekalba. Bet jeigu kalbėtų, tai turėtume tokį patį rezultatą.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“