Sunkus gyvenimas ant naftos statinės

Prezidentu pasiskelbęs Ch.Guaidas kreipėsi į popiežių Pranciškų, prašydamas „atverti N.Madurui akis“, kad šis suvoktų būtinybę „perduoti valdžią“. „Tai padėtų stabilizuoti padėtį šalyje“, - sakė opozicionierius. Pasak Ch.Guaido, turint omenyje „didelį Vatikano ir popiežiaus moralinį autoritetą“, dabar N.Madurą remiantys valdininkai ir kariškiai gali greičiau sutikti priimti opozicijos lyderio pasiūlytą amnestiją.

Anksčiau buvo pranešta, kad N.Maduras kreipėsi į popiežių Pranciškų, prašydamas padėti sureguliuoti politinę krizę šalyje. Pontifikas savo ruožtu pareiškė esąs visos venesueliečių tautos pusėje. Vatikanas akcentavo, kad yra pasirengęs imtis tarpininko vaidmens, jeigu to paprašys abi pusės.

Sausio 23 d. Venesuelos opozicijos lyderis Ch.Guaidas, kurio paskyrimą į parlamento pirmininko postą dviem dienomis anksčiau anuliavo šalies Aukščiausiasis Teismas, pasiskelbė laikinuoju Venesuelos prezidentu. Tą pačią dieną JAV pripažino jį laikinuoju valstybės vadovu. Dabartinis prezidentas N.Maduras pavadino tai mėginimu įvykdyti perversmą ir pareiškė nutraukiąs diplomatinius santykius su JAV.

Netrukus Ch.Guaidą laikinuoju Venesuelos prezidentu pripažino Limos grupės šalys, išskyrus Meksiką, taip pat Australija, Albanija, Gruzija, Izraelis, Amerikos Valstybių organizacija. Daugelis ES narių palaiko Venesuelos parlamentą ir reiškia viltį, kad, siekiant sureguliuoti krizę, šalyje bus surengti rinkimai. N.Madurą parėmė Rusija, Baltarusija, Bolivija, Iranas, Kinija, Kuba, Nikaragva, Salvadoras, Sirija ir Turkija.

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, politikos apžvalgininko Audriaus Butkevičiaus komentaras:

Faktas - Venesuela įsikūrė ant milžiniškos energetinių išteklių statinės, pagal savo kiekius pranokstančios netgi Rusijos turimus išteklius... Šis išteklių katilas galbūt pranoksta ir arabų šeichų valdomus resursus. Antra vertus - keistos orientacijos lyderiai, paėmę valdžią Venesueloje, staiga tapo ištikimais Rusijos politikos pasekėjais, pradedant Hugo Čavesu ir baigiant Nikolasu Maduru. Natūralu, kad amerikiečiai nesuinteresuoti leisti atsidurti savo pašonėje (šįkart jau pačiame kontinente) tokiai naujajai Kubai, masyviai perkančiai ginkluotę Rusijoje ir Baltarusijoje, turinčiai 30 milijonų gyventojų ir įvairias revoliucines utopijas bei fantazijas, besitęsiančias dar nuo Bolivaro laikų. Amerikiečiai tokio „malonumo“ sau tiesiog negali leisti. Jeigu D.Trampas ir kiti JAV vadovai nėra savižudžiai, tai atitinkamą sprendimą jie tiesiog privalėjo priimti. Kol kas pokštelėjo tik sankcijomis ir šiokiais tokiais politiniais pasitvarkymais...

Aš tikrai nemanau, kad opozicijos vadovas, o ir pati opozicija, staiga pajuto milžinišką meilę savo šaliai ir pasiskelbė valstybės prezidentu... Aš lygiai taip pat nemanau, kad ir N.Maduras buvo toks idiotas, kad leistų daugybę kartų nuvertėti valiutai ir įstumti savo šalį į milžinišką krizę, nepaisant gausybės visų savo išteklių... Natūralu, kad tai yra ekonominio karo pasekmė prieš šalį, kuri užima akivaizdžiai priešiškas amerikiečiams pozicijas ir kuri nuolat naudoja priešišką retoriką bei frazeologiją. Tiems, kurie bandys pasakoti, kad visa tai tėra sąmokslo teorijos, Venesuela yra akivaizdus pavyzdys, ką spectarnybos, užsienyje kuriama „minkštoji galia“, ekonominis bei hibridinis karas ir kiti panašūs dalykai, kurie daugeliui žmonių tėra tušti žodžiai, gali padaryti su viena turtingiausių šalių pasaulyje. Amerikiečiams tikrai reikėjo „labai pasistengti“, kad tokią energetiniais ištekliais turtingą valstybę pastatytų į padėtį, kai šalyje trūksta medikamentų ar elementaraus maisto...

O kinai jau seniai veržiasi į bet kurią strategiškai efektyvią poziciją. Jie nuo Konfucijaus laikų žino, kad svarbi yra tik ta vieta, kur galima padėti savo lazdą svertui... O Venesuela yra kaip tik tokia vieta. Be to, kinus šiandien galima rasti kur tik nori: visoje Šiaurės Afrikoje, įskaitant Libiją ir Sudaną, Nigerijoje, visoje Azijoje, Nikaragvoje, Panamoje ar mūsų aptariamoje Venesueloje.