Lenkija - savo žmonių pusėje, Lietuva - bankų

- Šią savaitę pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjo įvykis Švedijoje, kai kruviną konfliktą sukėlė pabėgėlis iš Afrikos. Pabėgėlių iš šios šalies ES „atsiųs“ ir į Lietuvą. Ar realu, kad sulauksime panašių išpuolių?

- Tai yra komplektas. Ir beveik galima garantuoti, kad visos problemos, kurios gali kilti ir kurios susijusios su kitos kultūros žmonių įsiterpimu į mūsų kultūrą, kils. Kultūros nesimaišo - tai yra aksioma. Tie žmonės sudarys tam tikrą konglomeratą, gyvens tam tikrais getais. Kultūrologai, tyrinėjantys šiuos klausimus pasaulyje, kur daug didesni imigrantų skaičiai, gali iš anksto sukurti modelį to, kas vyks Lietuvoje, iš anksto numatyti, kas mūsų laukia. O mūsų laukia tos pačios problemos, kurios yra Pietų Prancūzijoje, galų gale skandinavų šalyse, kur kadaise norėta pagerinti savo „veislę“ įsivežant kostarikiečius, o rezultatas - tik vienas didelis kostarikiečių getas.

Tad problemų tikrai bus, o mūsų politikai net nebando užbėgti šioms problemoms už akių politinėmis priemonėmis, neparodo Europai, kad mes turime savo kultūrą ir jai artimesnius pabėgėlius, konkrečiau - Ukrainos, Rusijos piliečius, kuriuos galime skaičiuoti dešimtimis tūkstančių ir kuriems Lietuva jau suteikė prieglobstį. Elementaru - pasižiūrėkime į eiles Migracijos departamente ir pamatysime, kad Lietuva dorojasi su jau esamu pabėgėlių srautu ir yra sukūrusi tam tikrą mechanizmą, kaip tą daryti. Mes turime šios problemos sprendimą.

Bet kodėl mes turime bandyti integruoti žmones, kurie yra iš esmės svetimos kultūros? Į tą klausimą nė vienas politikas nebando atsakyti. Juk šitas srautas rusakalbių nėra nukrypęs į Prancūziją, Italiją - jis yra nukrypęs pas mus ir mes galime labai aiškiai argumentuoti, kad jau turime problemą ir ją sprendžiame. Kodėl turime spręsti dar ir afrikiečių integravimo klausimus, kai čia nėra ir niekada nebuvo tam tinkamos terpės? Mes nesame Viduržemio pakrantės šalis, kuri nuo seniausių laikų turėjo kultūrinius ryšius su Šiaurės Afrika. Didžioji Britanija, Prancūzija dar viduramžiais, nuo Afrikos kolonizavimo laikų, turėjo Afrikoje savo kolonijas, plėšė kontinentą, šis kontinentas yra sukūręs didelę dalį jų gerovės. Tad tai yra jų moralinė, politinė ir ekonominė skola, kurią jie turi grąžinti, ir nereikia primesti sveikai galvai skaudančios galvos skausmo.

- Kapstydamasi iš duobės Graikija mėgina taupyti, kur tik gali, nors taupymo priemonės ir sulaukia neigiamos gyventojų reakcijos. Šią savaitę valdžia pranešė ketinanti mažinti ir išlaidas politikų atlyginimams. Ar tai padės?

- Tokios priemonės Graikijos neišgelbės. Tos nedidelės taupymo priemonės, kurių jie imasi, nepajėgs subalansuoti Graikijos biudžeto. Aš manau, kad kai kurių Graikijos politikų siūlymas skelbti šalies bankrotą ir pradėti naują ekonominę situaciją kurti nuo nulio buvo teisingas. Dabar gi Graikija ir toliau grims į skolas, o iš šios situacijos pelnysis stambūs skolintojai. Yra atlikta keletas studijų, rodančių, kad iš šiandieninės Graikijos krizės labiausiai pasipelnė Vokietija, kuri iš Graikijos bėgančių investuotojų požiūriu buvo laikoma stabiliausia vieta pasidėti pinigams. Tad Vokietija šioje situacijoje išlošė dvigubai - išgelbėjo savo bankus ir dar pritraukė investuotojų pinigus. O Graikija gavo tik tam tikrą „atidėtą spaudimą“.

Dvidešimt metų skolindamiesi graikai už skolintus pinigus sukūrė tam tikrą savo industriją, tad pinigai nėra visiškai išmesti į balą. Žinoma, didelė dalis jų pravalgyta, kita dalis nukeliavo į įvairias korupcines schemas perkant ginkluotę iš tos pačios Vokietijos ir kt. Graikija turi milžinišką prekybinį laivyną, turi iškasenas - dujas, naftą. Graikija turi tokią turizmo industriją, kurios gali pavydėti daugelis šalių. Tad ji nėra beviltiškoje padėtyje. Galima sakyti, kad didžiausia jos problema - išskirtinai prastas valdymas ir korupcija, kuri yra tapusi valstybinės politikos dalimi.

Aš esu įsitikinęs, kad jiems reikėjo rinktis valstybės bankroto kelią ir startuoti iš naujo - jie turi gana daug galimybių vėl atsistoti ant kojų. Tiesiog būtina sutvarkyti mokesčių surinkimą, efektyviai valdyti turimus industrinius komponentus, ir šalis kils. Deja, mokesčių surinkimo klausimas yra paliktas savieigai, nemokėti mokesčių ir taip grobti iš savo valstybės ten yra tapę norma. Jie turi išspręsti šį klausimą.

- Škotijos kaimo reikalų sekretorius neseniai paskelbė, kad šalis ketina uždrausti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimą. ES šalims leido apsispręsti dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO). Kaip manote, koks gali būti Lietuvos politikų sprendimas?

- Lietuvos politikai, skirtingai nei gerokai geresnėje situacijoje esančios Škotijos politikai, yra išlaikomi ES pinigais. Visos tos skolos, kurios pakabintos Lietuvos žmonėms po kaklu, visų pirma skirtos išlaikyti besiplečiančią Lietuvos biurokratiją. Ir jie tą puikiausiai žino, todėl į bet kokius bandymus pasipriešinti ES vidaus politikai, taip pat ir GMO diegimo politikai žiūrima kaip į galimybę prarasti biurokratijos gerovę, kurią jie dabar turi. Palyginti su Nepriklausomybės pradžioje veikusių biurokratų skaičiumi, mano skaičiavimais, jų skaičius išaugo daugiau nei keturis kartus, ir jų atlyginimai orientuoti į europinius atlyginimus.

Aš nenorėčiau teigti, kad egzistuoja kažkoks GMO įdiegimo sąmokslas. Tiesiog yra skaičiuojama, kaip greitai auga Žemės gyventojų populiacija: dar keletas metų ir mes turėsime 11 mlrd. Žemėje, dar keliolika metų ir gyventojų didysis tankis persistums iš Indokinijos į Afriką - tokios yra prognozės. O Afrikos gyventojai nėra išmokyti išgyventi dirbdami žemės ūkyje patys. Tad artėjančias problemas galima lengvai prognozuoti. Atsiras maisto trūkumo problema, reikės naujų kokybinių sprendimų, vienas jų - GMO panaudojimas. O kylančios problemos bus sprendžiamos labiausiai bestuburių valstybių sąskaita.

Lietuva, manau, turi gana didelį potencialą išsaugoti savo teritoriją kaip grynų, švarių produktų gavybos šalį, žemės ūkio produkcija gali tapti geriausiai parduodama Lietuvos produkcija. Tad stengtis įtikti ES šiuo atveju Lietuvai nei ekonomiškai, nei politiškai nėra naudinga. Apie tai, įsileisti į Lietuvą GMO ar ne, prieš priimant sprendimą, turėtų būti surengta rimta Lietuvos mokslo specialistų diskusija. Deja, ne tik politinės valios, bet net ir diskusijos šiuo klausimu Lietuvoje nėra. Aš vis dėlto patarčiau žmonėms atgaivinti savo kolektyvinius sodus ir turėti savo šiltnamius.

- Dėl vaikų atiminėjimo iš tėvų kritikuojama Norvegija ketina griežtinti bausmes tėvams, kurie mėgins pagrobti iš jų atimtus vaikus. Ar viskas gerai toje karalystėje?

- Sprendimai, kuriuos priima norvegai savo šalyje, manau, mūsų neliestų ir apie tai nediskutuotume, jei ten nebūtų išvykę gana daug mūsų tautiečių. Aš tegaliu pasakyti, kad niekas tų žmonių neverčia ten gyventi. Jeigu jiems netinka sprendimai, kuriuos priima norvegai, jie gali grįžti į Lietuvą ir ieškoti, kuo užsiimti čia. Lietuva nėra šalis, kurioje nebūtų įmanoma rasti darbo, nors atlyginimas galbūt ir nebus norvegiškas.

Tačiau manau, kad ir norvegiški atlyginimai greitai keisis, ir ne į didėjimo pusę, dėl besiklostančios ekonominės situacijos ir mažėjančių naftos kainų. Taip, jie veikia protingai, naftos pinigais jie sukūrė industriją, kuri dar gali veikti ir nukritus naftos kainoms. Tačiau naftos pinigai buvo svarbi biudžeto dalis, tad Norvegija jau dabar svarsto, kad teks „praimti“ savo šalies stabilizacijos fondą. Ta gerovės valstybė, kuri buvo sukurta esant aukštoms naftos kainoms, gali būti pertvarkyta. Tad ir mūsų tautiečiai turėtų pagalvoti, ar esant tokioms sąlygoms, ypač vaikų teisių klausimu, jiems reikia ten likti. O norvegai turi teisę tvarkytis savo namuose, kaip jiems patinka.

- Lenkijos parlamentarai ėmėsi priemonių, kad bankai dalytųsi su klientais atsakomybe dėl pabrangusių paskolų. Kodėl Lietuvoje nieko panašaus iš valdžios negirdime?

- Pradėkime nuo to, kad kiekvieno žmogaus santykiai su banku - dvišalis kontaktas, kur atsakomybę turi dalytis ir žmogus, ir bankas. Bet taip nėra, nes politikai yra smarkiai veikiami finansinių sistemų, bankų, bankams yra sukurtos išskirtinės sąlygos gyvuoti, jie laikomi pagrindiniu ekonomikos varikliu ir jų teisės bet kuriame verslo sandoryje yra didesnės nei besiskolinančiojo.

Lenkija labai teisingai elgiasi stodama į žmonių pusę. Aš nežinau, kaip tai atrodys realybėje, tačiau pati idėja atrodo įdomi ir patraukli. Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia. Mūsų politikai yra smarkiai priklausomi nuo bankų. Jau vien tai, kad buvo sąmoningai sunaikinta šalies bankinė sistema, Lietuva nebeturi nė vieno lietuviško banko - tiek Šiaulių bankas, tiek Medicinos bankas yra užsienio investuotojų rankose. Valstybė, neturėdama savo bankinės sistemos, yra labai smarkiai priklausoma nuo tų šalių, kurių bankai veikia Lietuvoje.

Būtų galima priversti bankus atsigręžti į žmones, jei mūsų politikai būtų ne deklaratyvūs vaidindami kietą ranką, o iš tikrųjų imtųsi sureguliuoti šią sritį. Dabar gi skandinavai finansuoja tai, kas naudinga jų valstybėms. Turime politinę ekonomiką ir visi bankai, veikiantys Lietuvoje, yra tų valstybių, kurioms jie priklauso, politikos vykdytojai mūsų teritorijoje.

- Ukrainoje jau senokai paskelbtos paliaubos, tačiau nuolat girdime pranešimų apie vykstančius karo veiksmus ir žūvančius žmones. Ar tas karinis konfliktas kada nors baigsis?

- Mano prognozės - dar 5 metai būsimo konflikto, kuris tik plėsis. Šis konfliktas iš esmės yra reikalingas abiem pusėms. Putino grupuotei Rusijoje jis veikia kaip galimybė konsoliduoti tautą aplink save, priversti ją užmerkti akis ir nematyti kitų problemų, ypač ekonominių, kurios pastaruoju metu kyla vis didesnės. Ukrainoje, deja, taip pat - ten dabar visada galima atsakyti į klausimą, kodėl pas mus yra blogai: todėl, kad pas mus vyksta karas.

Tik politinės valdžios pasikeitimas Rusijoje gali jį išspręsti - kol Putinas yra valdžioje, konfliktas egzistuos ir net plėsis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“