Vienas svarbiausių šių metų pasaulio įvykių - JAV prezidento rinkimai ir kartu naujų pokyčių viltys, kad pasaulis galbūt mažiau kariaus, galbūt mažiau spausdins tuščių pinigų ir mažiau pūsis kainų burbulas, galbūt bent kiek pagerės eilinių žmonių gyvenimas ar paprasčiausiai bus daugiau teisingumo.
Apie JAV užsienio ir vidaus politiką „Respublika“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Rolandu Paulausku, kuris jau pokalbio pradžioje Ameriką pavadino mitu:
- Mes, gyvendami Sovietų Sąjungoje, Ameriką įsivaizdavome kaip laimės šalį, kur viskas yra geriau, gražiau negu pas mus. Toks įvaizdis buvo sukurtas visame pasaulyje ir jis iki šiol labai veiksmingas. Jis buvo formuojamas mažiausiai 100 metų... Man Amerika yra pavyzdys reiškinio, kuris vienaip yra suvokiamas jausmais, tačiau realybė yra visiškai kita, ypač jeigu kalbėsime apie pastaruosius 30 metų... Amerika yra didelis mitas.
- JAV prezidento rinkimai, ko gero, yra to paties mito formavimo dalis: ten vyksta ilgalaikis spektaklis, imituojama demokratija, kol pagaliau visados laimi tas, kuris tuo momentu yra reikalingiausias „elitui“. Kiek demokratiška pati JAV rinkimų sistema?
- Įdomiausia, kad JAV tiek prezidento, tiek ir Kongreso rinkimuose visada dalyvauja daugiau nei du kandidatai, ir partijų ten yra daug. Tačiau jos visos, kaip ir tie kiti kandidatai, neturi jokių šansų, nes pergalę ten lemia ne genialios idėjos, o milžiniški pinigai bei totalinė politinio proceso kontrolė, kurią vykdo stambiosios korporacijos. Pats sėkmingiausias buvo toks Rosas Pero (Ross Perot), prieš keliolika metų metęs iššūkį Bilui Klintonui (Bill Clinton), mat būdamas turtingas žmogus jis išleido krūvą savo pinigų ir bandė tapti tuo trečiuoju, tačiau vis tiek jam nieko nepavyko. O daugelio smulkesnių mes net nežinome.
Net per CNN žiūrėjau laidą, kurioje patys amerikiečiai iš savęs juokėsi, rodydami lentelę, kas finansuoja šias dvi - respublikonų ir demokratų - partijas. O finansuoja ir vienus, ir kitus tos pačios kompanijos. Toje laidoje jie vienas kito klausinėjo: tai kur čia ta demokratija?.. Aš jau nekalbu apie tai, kad JAV apskritai nėra tiesioginių prezidento rinkimų. Bet, nepaisant to, suformuotas įvaizdis, kad Amerika yra pati demokratiškiausia pasaulio šalis. Tai yra mito apie Ameriką dalis.
- Ar yra skirtumas, kas tuose rinkimuose laimi? Juk artėjant JAV prezidento rinkimams pasaulio žiniasklaida mažiausiai kelis mėnesius dėlioja įvairiausias dėliones, spėlioja, prognozuoja, tarsi kas nors dar būtų neaišku... Kam šis žaidimas labiausiai reikalingas?
- Nėra jokio skirtumo. Demokratija ten vaidinama šitų dviejų partijų pagrindu, žmonėms vaidinamas spektaklis, o visus sprendimus priima stambusis kapitalas, bankai, transnacionalinės kompanijos... Yra smulkūs niuansai ir skirtumai, pavyzdžiui, koks nors abortų klausimas ar požiūris į medicinos draudimo sistemą. Bet jeigu pažiūrėsime į strateginius Amerikos interesus, tai skirtumų nematysime. Pavyzdžiui, karai - ar tai būtų Afganistanas, ar Irakas, ar Libija... Tas pats Barakas Obama (Barack Obama) žadėjo išvesti kariuomenę iš Afganistano, bet štai išvedinėja jau antra kadencija. Žadėjo uždaryti Gvantanamo kalėjimą, bet jis ir toliau sėkmingai veikia, o vietoj to per praėjusią kadenciją spėjo subombarduoti Libiją. Dabar jie bando prismaugti Siriją, paskui seks Iranas ir t.t. Gilindamasis į pačios Amerikos politologų bei kitų ekspertų pateikiamą medžiagą matau, kad šiandien JAV vyrauja dvi koncepcijos, t.y. vizija, kaip išeiti iš tų bėdų, į kurias JAV papuolė. Pozicijos yra tokios: vieni sako, kad reikia užsidaryti, palikti ramybėje pasaulį ir gelbėtis viduje, o kiti kalba visiškai priešingai - dar kartą reikia bandyti užkrauti savo bėdas pasauliui ir gelbėtis globaliai.
- Iškart po JAV prezidento rinkimų Amerikoje atsirado tam tikros separatistinės iniciatyvos. Pavyzdžiui, atskiros valstijos pradėjo rinkti parašus dėl atsiskyrimo nuo JAV. Kokia tokių iniciatyvų perspektyva?
- Visai neseniai JAV buvo atidarytas interneto puslapis, kur galima paskelbti bet kokią peticiją ir rinkti parašus. Reikia surinkti 25 tūkst. parašų, kad valdžia privalėtų atsakyti į šitą peticiją. Tokia iniciatyva kaip tik ir pasinaudojo visos JAV valstijos. Kitas klausimas, kad absoliučiai daugumai tų valstijų tai yra daugiau žaidimas. Šiandien realiai yra surinkę parašus apie 10 valstijų, tačiau vienintelis rimtas dalykas šiame žaidime yra Teksasas. Ši valstija ir prieš tai deklaravo separatistines nuotaikas. Beje, vienas iš šio judėjimo lyderių yra Lietuvoje gerai žinomas Čakas Norisas.
Kodėl Teksasas? Pirmiausia, tai yra didžiausia valstija pagal savo apimtį (jei neskaitytume menkai apgyvendintos Aliaskos), didžiausia valstija pagal gyventojų skaičių, valstija, turinti naftą ir dujas, o jos ekonomika įeina į didžiausių pasaulių ekonomikų 20-uką. Tačiau galbūt pats svarbiausias faktas: Teksaso atsiradimas JAV sudėtyje istoriškai yra labai specifinis - jis ir Meksikai priklausė, ir egzistavo kaip nepriklausoma Teksaso respublika, ir buvo Konfederacijoje, kovojusioje pilietiniame kare prieš Šiaurės valstijas, ir t.t. Be to, Teksaso valstija yra vienintelė Amerikoje, kuri turi teisę iškelti savo vėliavą šalia JAV vėliavos tame pačiame aukštyje... Štai Teksasas šiandien yra surinkęs apie 150 tūkst. parašų.
- Lietuvoje taip pat yra peticijų portalas, kurio jokia valdžia, ko gero, net neskaito. Kaip manote, ką JAV valdžia atsakys Teksasui ir kitiems panašių peticijų autoriams?
- Manau, JAV valdžia pasirems kokia nors pataisa arba kokiu nors priedu prie Konstitucijos, kuris išvis draudžia tokius dalykus netgi svarstyti, ką jau kalbėti apie realų tų valstijų pasitraukimą. Čia reikia turėti galvoje daugelį reiškinių, kurie JAV nutiko per pastaruosius metus. Ten yra priimtas ištisas paketas įstatymų, kurie riboja žmogaus teises, riboja pačių valstijų teises, ten ypač sustiprinta vidaus kariuomenė... Neseniai valdžia vidaus rinkoje nupirko begalinį skaičių šovinių šiai kariuomenei. Klausimas: kam tiek jų reikia?..
Kitas pavyzdys: prieš porą mėnesių JAV buvo oficialiai ieškoma firma, kuri galėtų pastatyti kilnojamąją koncentracijos stovyklą, paskelbtas konkursas. Beje, F.E.M.A. (angl. „Federal Emergency Management Agency“ - federalinė ypatingų atvejų valdymo agentūra) žinioje yra šimtai tuščių koncentracijos stovyklų visoje šalyje. Patys amerikiečiai dabar svarsto, ką visa tai reiškia.
- Gal Gvantanamą perkels į Ameriką? Juk žadėjo ir tebežada... O gal priešų naujų atsirado?
- Gvantanamo, žinoma, neperkels. Patys amerikiečiai kalba, kad, anksčiau ar vėliau, Amerikos laukia didžiuliai vidaus konfliktai, todėl tam jau parengti ne tik tušti kalėjimai, bet ir visi įstatymai. Čia reikėtų vėl prisiminti tą glamūrinės, neprobleminės Amerikos mitą. Amerika šiandien sėdi ant parako statinės. Pirmiausia ten yra didžiulis rasinis konfliktas tarp baltųjų JAV gyventojų ir juodųjų. Jis pasiekęs tokį lygį, kad net anglų kalba vadinama „black english“. Jos anglakalbiai nesupranta. Šita kalba, arba žargonas, susiformavo po Antrojo pasaulinio karo kaip protestas prieš baltųjų civilizaciją. Toliau juodieji JAV gyventojai masiškai pereina į islamą, protestuodami prieš baltųjų krikščionybę, o ne dėl to, kad jie būtų labai dideli pranašo Mahometo gerbėjai. Didelė dalis juodųjų amerikiečių daugybę metų gyvena iš pašalpų, jų ištisos kartos nieko nėra dirbusios... Šiandieną, kai JAV ekonominė padėtis stabiliai prastėja, atitinkamai mažėja galimybės mokėti tas pašalpas. Tereikia tik porą trejetą mėnesių jų neišmokėti, ir tas užprogramuotas konfliktas išsiverš į paviršių.
- Amerikos problemų niekaip negalima atsieti nuo JAV ekonominės padėties. Juk, nepaisant visų išimtinai amerikietiškų reitingų agentūrų nuolat suteikiamo aukščiausio skolinimosi reitingo, JAV skola jau viršijo visas sveiko proto ribas ir toliau auga?
- Visi mato tą beprotišką JAV skolą, o koks nors Teksasas kartu pastebi, kad ta skola auga dėl federalinės vyriausybės politikos. Federalinė valdžia tas skolos problemas gali spręsti imituodama dolerius - kai jai trūksta pinigų, ji tiesiog įjungia kompiuterius ir, vaizdžiai tariant, prisispausdina, kiek reikia. Jeigu niekas pasaulyje neperka jų vertybinių popierių, tai nuperka federalinė rezervų sistema. Kitaip sakant, skolas nuperka JAV centrinis bankas, t.y. patys paskolina sau. Tačiau valstijų lygiu tai yra neįmanoma, nes valstijos emisijos teisės neturi. Be to, valstijos dar turi savo atskiras skolas, kaip ir miestai.
Prieš mėnesį bankrutavo San Bernardino miestas Kalifornijoje, nes neturėjo galimybės padengti savo biudžeto skylių, kurios susidarė dėl beprotiško vartojimo ir skolinimosi. Daugelis žmonių visoje JAV ieško išeičių: vieni nori atsiskirti, kiti vis bando įvesti savo valiutą vietoj dolerio...
Visi supranta, kad ilgai taip tęstis negali. Juk per metus JAV išleidžia maždaug 3,5 trilijono dolerių, o mokesčiais surenka tik apie 2 trilijonus. Vadinasi, kasmet apie 1,5 trilijono dolerių prispausdina arba pasiskolina pasaulio rinkose. Tačiau pasaulis, matydamas, kas vyksta, neskuba pirkti tų vertybinių popierių netgi su pasakiškomis palūkanomis. Jeigu pažiūrėtume JAV skolos išklotinę, o ji siekia 16,3 trilijono dolerių, tai matytume, kad didžiausias skolintojas yra Federalinis rezervas, nors prieš 2-3 metus pirmavo Kinija, Japonija ir Pietų Korėja.
- Kodėl vis dėlto taip ilgai tęsiasi tas tuščių pinigų spausdinimas? Juk tam nėra jokio ekonominio pagrindo ir pagal elementarią logiką tokia sistema turėtų pati save suėsti.
- O tęsiasi tik dėl to, kad yra dirbtinai sukurtas mūsų aptartas Amerikos mitas apie esą galingiausią pasaulio valstybę, kuri neva niekada nėra atsisakiusi mokėti pagal savo įsipareigojimus. Tai yra netiesa, nes JAV mažiausiai du kartus atsisakė mokėti pagal savo įsipareigojimus. Pirmą kartą tai buvo 1930 metais, kai buvo sumažintas aukso standartas. Tada prasidėjo didžiulė krizė, dabar vadinama Didžiąja depresija. Antrą kartą tai nutiko 1971 metais, kai išvis buvo panaikintas aukso standartas. Tačiau tas Amerikos visagalybės mitas pučiamas toliau.
JAV pagrindinė eksporto prekė yra doleris. Pirkėjams jį įkišti padeda ne tik tas mitas, bet ir galingiausia pasaulyje ginkluotė. JAV išleidžia ginklavimuisi tiek, kiek visos kitos didžiosios pasaulio valstybės kartu sudėjus. Jie turi kelis šimtus karinių bazių visame pasaulyje. Kam reikalinga tokia ginkluotė, jeigu JAV yra taiki šalis?
Ir čia yra dar vienas paradoksas: žmonės tiesiog nemato arba nenori matyti elementarių dalykų, nes tai griauna jų įsikaltus į smegenis stereotipus. Tuo tarpu nėra buvę metų, kad JAV kur nors nekariautų. Visa JAV istorija - tai ištisi, nesibaigiantys karai. Visi tie mito apie JAV didybę kūrėjai ir kiti propagandininkai mėgsta postringauti apie Amerikos demokratiją, nors vergovinė santvarka ten panaikinta tik prieš 150 metų... O pas mus, Lietuvoje, vergovinės santvarkos apskritai niekada nebuvo, tai kas ką turėtų mokyti demokratijos?
Vienas svarbiausių šių metų pasaulio įvykių - JAV prezidento rinkimai ir kartu naujų pokyčių viltys, kad pasaulis galbūt mažiau kariaus, galbūt mažiau spausdins tuščių pinigų ir mažiau pūsis kainų burbulas, galbūt bent kiek pagerės eilinių žmonių gyvenimas ar paprasčiausiai bus daugiau teisingumo.
Apie JAV užsienio ir vidaus politiką „Respublika“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Rolandu Paulausku, kuris jau pokalbio pradžioje Ameriką pavadino mitu:
- Mes, gyvendami Sovietų Sąjungoje, Ameriką įsivaizdavome kaip laimės šalį, kur viskas yra geriau, gražiau negu pas mus. Toks įvaizdis buvo sukurtas visame pasaulyje ir jis iki šiol labai veiksmingas. Jis buvo formuojamas mažiausiai 100 metų... Man Amerika yra pavyzdys reiškinio, kuris vienaip yra suvokiamas jausmais, tačiau realybė yra visiškai kita, ypač jeigu kalbėsime apie pastaruosius 30 metų... Amerika yra didelis mitas.
- JAV prezidento rinkimai, ko gero, yra to paties mito formavimo dalis: ten vyksta ilgalaikis spektaklis, imituojama demokratija, kol pagaliau visados laimi tas, kuris tuo momentu yra reikalingiausias „elitui“. Kiek demokratiška pati JAV rinkimų sistema?
- Įdomiausia, kad JAV tiek prezidento, tiek ir Kongreso rinkimuose visada dalyvauja daugiau nei du kandidatai, ir partijų ten yra daug. Tačiau jos visos, kaip ir tie kiti kandidatai, neturi jokių šansų, nes pergalę ten lemia ne genialios idėjos, o milžiniški pinigai bei totalinė politinio proceso kontrolė, kurią vykdo stambiosios korporacijos. Pats sėkmingiausias buvo toks Rosas Pero (Ross Perot), prieš keliolika metų metęs iššūkį Bilui Klintonui (Bill Clinton), mat būdamas turtingas žmogus jis išleido krūvą savo pinigų ir bandė tapti tuo trečiuoju, tačiau vis tiek jam nieko nepavyko. O daugelio smulkesnių mes net nežinome.
Net per CNN žiūrėjau laidą, kurioje patys amerikiečiai iš savęs juokėsi, rodydami lentelę, kas finansuoja šias dvi - respublikonų ir demokratų - partijas. O finansuoja ir vienus, ir kitus tos pačios kompanijos. Toje laidoje jie vienas kito klausinėjo: tai kur čia ta demokratija?.. Aš jau nekalbu apie tai, kad JAV apskritai nėra tiesioginių prezidento rinkimų. Bet, nepaisant to, suformuotas įvaizdis, kad Amerika yra pati demokratiškiausia pasaulio šalis. Tai yra mito apie Ameriką dalis.
- Ar yra skirtumas, kas tuose rinkimuose laimi? Juk artėjant JAV prezidento rinkimams pasaulio žiniasklaida mažiausiai kelis mėnesius dėlioja įvairiausias dėliones, spėlioja, prognozuoja, tarsi kas nors dar būtų neaišku... Kam šis žaidimas labiausiai reikalingas?
- Nėra jokio skirtumo. Demokratija ten vaidinama šitų dviejų partijų pagrindu, žmonėms vaidinamas spektaklis, o visus sprendimus priima stambusis kapitalas, bankai, transnacionalinės kompanijos... Yra smulkūs niuansai ir skirtumai, pavyzdžiui, koks nors abortų klausimas ar požiūris į medicinos draudimo sistemą. Bet jeigu pažiūrėsime į strateginius Amerikos interesus, tai skirtumų nematysime. Pavyzdžiui, karai - ar tai būtų Afganistanas, ar Irakas, ar Libija... Tas pats Barakas Obama (Barack Obama) žadėjo išvesti kariuomenę iš Afganistano, bet štai išvedinėja jau antra kadencija. Žadėjo uždaryti Gvantanamo kalėjimą, bet jis ir toliau sėkmingai veikia, o vietoj to per praėjusią kadenciją spėjo subombarduoti Libiją. Dabar jie bando prismaugti Siriją, paskui seks Iranas ir t.t. Gilindamasis į pačios Amerikos politologų bei kitų ekspertų pateikiamą medžiagą matau, kad šiandien JAV vyrauja dvi koncepcijos, t.y. vizija, kaip išeiti iš tų bėdų, į kurias JAV papuolė. Pozicijos yra tokios: vieni sako, kad reikia užsidaryti, palikti ramybėje pasaulį ir gelbėtis viduje, o kiti kalba visiškai priešingai - dar kartą reikia bandyti užkrauti savo bėdas pasauliui ir gelbėtis globaliai.
- Iškart po JAV prezidento rinkimų Amerikoje atsirado tam tikros separatistinės iniciatyvos. Pavyzdžiui, atskiros valstijos pradėjo rinkti parašus dėl atsiskyrimo nuo JAV. Kokia tokių iniciatyvų perspektyva?
- Visai neseniai JAV buvo atidarytas interneto puslapis, kur galima paskelbti bet kokią peticiją ir rinkti parašus. Reikia surinkti 25 tūkst. parašų, kad valdžia privalėtų atsakyti į šitą peticiją. Tokia iniciatyva kaip tik ir pasinaudojo visos JAV valstijos. Kitas klausimas, kad absoliučiai daugumai tų valstijų tai yra daugiau žaidimas. Šiandien realiai yra surinkę parašus apie 10 valstijų, tačiau vienintelis rimtas dalykas šiame žaidime yra Teksasas. Ši valstija ir prieš tai deklaravo separatistines nuotaikas. Beje, vienas iš šio judėjimo lyderių yra Lietuvoje gerai žinomas Čakas Norisas.
Kodėl Teksasas? Pirmiausia, tai yra didžiausia valstija pagal savo apimtį (jei neskaitytume menkai apgyvendintos Aliaskos), didžiausia valstija pagal gyventojų skaičių, valstija, turinti naftą ir dujas, o jos ekonomika įeina į didžiausių pasaulių ekonomikų 20-uką. Tačiau galbūt pats svarbiausias faktas: Teksaso atsiradimas JAV sudėtyje istoriškai yra labai specifinis - jis ir Meksikai priklausė, ir egzistavo kaip nepriklausoma Teksaso respublika, ir buvo Konfederacijoje, kovojusioje pilietiniame kare prieš Šiaurės valstijas, ir t.t. Be to, Teksaso valstija yra vienintelė Amerikoje, kuri turi teisę iškelti savo vėliavą šalia JAV vėliavos tame pačiame aukštyje... Štai Teksasas šiandien yra surinkęs apie 150 tūkst. parašų.
- Lietuvoje taip pat yra peticijų portalas, kurio jokia valdžia, ko gero, net neskaito. Kaip manote, ką JAV valdžia atsakys Teksasui ir kitiems panašių peticijų autoriams?
- Manau, JAV valdžia pasirems kokia nors pataisa arba kokiu nors priedu prie Konstitucijos, kuris išvis draudžia tokius dalykus netgi svarstyti, ką jau kalbėti apie realų tų valstijų pasitraukimą. Čia reikia turėti galvoje daugelį reiškinių, kurie JAV nutiko per pastaruosius metus. Ten yra priimtas ištisas paketas įstatymų, kurie riboja žmogaus teises, riboja pačių valstijų teises, ten ypač sustiprinta vidaus kariuomenė... Neseniai valdžia vidaus rinkoje nupirko begalinį skaičių šovinių šiai kariuomenei. Klausimas: kam tiek jų reikia?..
Kitas pavyzdys: prieš porą mėnesių JAV buvo oficialiai ieškoma firma, kuri galėtų pastatyti kilnojamąją koncentracijos stovyklą, paskelbtas konkursas. Beje, F.E.M.A. (angl. „Federal Emergency Management Agency“ - federalinė ypatingų atvejų valdymo agentūra) žinioje yra šimtai tuščių koncentracijos stovyklų visoje šalyje. Patys amerikiečiai dabar svarsto, ką visa tai reiškia.
- Gal Gvantanamą perkels į Ameriką? Juk žadėjo ir tebežada... O gal priešų naujų atsirado?
- Gvantanamo, žinoma, neperkels. Patys amerikiečiai kalba, kad, anksčiau ar vėliau, Amerikos laukia didžiuliai vidaus konfliktai, todėl tam jau parengti ne tik tušti kalėjimai, bet ir visi įstatymai. Čia reikėtų vėl prisiminti tą glamūrinės, neprobleminės Amerikos mitą. Amerika šiandien sėdi ant parako statinės. Pirmiausia ten yra didžiulis rasinis konfliktas tarp baltųjų JAV gyventojų ir juodųjų. Jis pasiekęs tokį lygį, kad net anglų kalba vadinama „black english“. Jos anglakalbiai nesupranta. Šita kalba, arba žargonas, susiformavo po Antrojo pasaulinio karo kaip protestas prieš baltųjų civilizaciją. Toliau juodieji JAV gyventojai masiškai pereina į islamą, protestuodami prieš baltųjų krikščionybę, o ne dėl to, kad jie būtų labai dideli pranašo Mahometo gerbėjai. Didelė dalis juodųjų amerikiečių daugybę metų gyvena iš pašalpų, jų ištisos kartos nieko nėra dirbusios... Šiandieną, kai JAV ekonominė padėtis stabiliai prastėja, atitinkamai mažėja galimybės mokėti tas pašalpas. Tereikia tik porą trejetą mėnesių jų neišmokėti, ir tas užprogramuotas konfliktas išsiverš į paviršių.
- Amerikos problemų niekaip negalima atsieti nuo JAV ekonominės padėties. Juk, nepaisant visų išimtinai amerikietiškų reitingų agentūrų nuolat suteikiamo aukščiausio skolinimosi reitingo, JAV skola jau viršijo visas sveiko proto ribas ir toliau auga?
- Visi mato tą beprotišką JAV skolą, o koks nors Teksasas kartu pastebi, kad ta skola auga dėl federalinės vyriausybės politikos. Federalinė valdžia tas skolos problemas gali spręsti imituodama dolerius - kai jai trūksta pinigų, ji tiesiog įjungia kompiuterius ir, vaizdžiai tariant, prisispausdina, kiek reikia. Jeigu niekas pasaulyje neperka jų vertybinių popierių, tai nuperka federalinė rezervų sistema. Kitaip sakant, skolas nuperka JAV centrinis bankas, t.y. patys paskolina sau. Tačiau valstijų lygiu tai yra neįmanoma, nes valstijos emisijos teisės neturi. Be to, valstijos dar turi savo atskiras skolas, kaip ir miestai.
Prieš mėnesį bankrutavo San Bernardino miestas Kalifornijoje, nes neturėjo galimybės padengti savo biudžeto skylių, kurios susidarė dėl beprotiško vartojimo ir skolinimosi. Daugelis žmonių visoje JAV ieško išeičių: vieni nori atsiskirti, kiti vis bando įvesti savo valiutą vietoj dolerio...
Visi supranta, kad ilgai taip tęstis negali. Juk per metus JAV išleidžia maždaug 3,5 trilijono dolerių, o mokesčiais surenka tik apie 2 trilijonus. Vadinasi, kasmet apie 1,5 trilijono dolerių prispausdina arba pasiskolina pasaulio rinkose. Tačiau pasaulis, matydamas, kas vyksta, neskuba pirkti tų vertybinių popierių netgi su pasakiškomis palūkanomis. Jeigu pažiūrėtume JAV skolos išklotinę, o ji siekia 16,3 trilijono dolerių, tai matytume, kad didžiausias skolintojas yra Federalinis rezervas, nors prieš 2-3 metus pirmavo Kinija, Japonija ir Pietų Korėja.
- Kodėl vis dėlto taip ilgai tęsiasi tas tuščių pinigų spausdinimas? Juk tam nėra jokio ekonominio pagrindo ir pagal elementarią logiką tokia sistema turėtų pati save suėsti.
- O tęsiasi tik dėl to, kad yra dirbtinai sukurtas mūsų aptartas Amerikos mitas apie esą galingiausią pasaulio valstybę, kuri neva niekada nėra atsisakiusi mokėti pagal savo įsipareigojimus. Tai yra netiesa, nes JAV mažiausiai du kartus atsisakė mokėti pagal savo įsipareigojimus. Pirmą kartą tai buvo 1930 metais, kai buvo sumažintas aukso standartas. Tada prasidėjo didžiulė krizė, dabar vadinama Didžiąja depresija. Antrą kartą tai nutiko 1971 metais, kai išvis buvo panaikintas aukso standartas. Tačiau tas Amerikos visagalybės mitas pučiamas toliau.
JAV pagrindinė eksporto prekė yra doleris. Pirkėjams jį įkišti padeda ne tik tas mitas, bet ir galingiausia pasaulyje ginkluotė. JAV išleidžia ginklavimuisi tiek, kiek visos kitos didžiosios pasaulio valstybės kartu sudėjus. Jie turi kelis šimtus karinių bazių visame pasaulyje. Kam reikalinga tokia ginkluotė, jeigu JAV yra taiki šalis?
Ir čia yra dar vienas paradoksas: žmonės tiesiog nemato arba nenori matyti elementarių dalykų, nes tai griauna jų įsikaltus į smegenis stereotipus. Tuo tarpu nėra buvę metų, kad JAV kur nors nekariautų. Visa JAV istorija - tai ištisi, nesibaigiantys karai. Visi tie mito apie JAV didybę kūrėjai ir kiti propagandininkai mėgsta postringauti apie Amerikos demokratiją, nors vergovinė santvarka ten panaikinta tik prieš 150 metų... O pas mus, Lietuvoje, vergovinės santvarkos apskritai niekada nebuvo, tai kas ką turėtų mokyti demokratijos?
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
