Valentinizmas ir Užgavėnės

Tiesa, prozinio valanCinizmo apraiškų esama ir lyrika vadinamame valentinizme. Ir tai normalu. Ypač mūsų vargo, krizių ir nepriklausomybių nualintoj tėvynėj. Na, tiesiog toks mūsų nacionalinis charakteris. Tačiau... ir į mūsų namus atvažiavo šv. Valentinas. Daugelis, ypač jaunimas, jį ėmė tampyti už skvernų ir prašyti, net melsti meilės bei linksmybių. Nesvarbu, kad į akis krizė krizena, nesvarbu, kad nėr už ką nusipirkti duonos - alui ir kontraceptikams centų pakaks. Artėjant TOKIAI smagiai dienai, celofaniprezervatyvuoti žurnalai, parduotuvių vitrinos, popsiniai radijai, komercinės televukės, tarptautinė šiukšliadėžė, vardu internetas, - visi skubėjo, skuba ir skubės agituoti už meilę ir meilei, ir meiliai, ir dar visokiais būdais, ir dar kitoniškiau - dar labiau kamasutriškiau. Ir visai nenustebau, kai mano kaimynė pasidžiaugė, kad jos paaugliukė dukra per pernykštę “valentuvkę” pastojo nuo interneto - ir visai nevirtualiai. Nustebau, kai sužinojau, kad tas beprezervatyvinis internetas gyvena gretimoj laiptinėj - ir jis visai ne šventasis, o jo vardas visai ne...

Valentinas

Nežinau, ar Valentinu, net jei jis iš tikrųjų ir buvo šventas, galima guosti tautą. Kai visus metus po Lietuvą vaikšto Kauno ūsas, daug kas pradeda abejoti meile. Meile apskritai - ne tik Kauno ūso pažįstamos (atsiprašant) motinos meile savo vaikui. Ne tik JO meile TAI (atsiprašant) motinai su vaiku. Ir net ne buvusio (jau buvusio!) genproko nemeile savo darbui. Bet... nenusivilkime nei meile, nei valentinais. Gana, kad nusivylėme valantinais, pro paauksuotus akinių rėmelius žiūrėjusius į pedofilų “meilę”. Dabar, o tikriau - rytoj, “valentuvkė”. Rytoj mes apsikaišysime raudonomis širdelėmis, rytoj mes iš raudonų širdelių išsivirsime sriubos ir mylėsimės mylėsimės - nuo rytdienos demografiniai tautos ir valstybės rodikliai pakils į nepamatuojamas aukštumas, žinoma, jei seimeriai priims kokį nors įstatymuką, kurio laikantis bus privalu už kanceliarines lėšukes ne tik nuomotis automobilius (o paskui juos už centą išsipirkti), bet ir prakąsti iltiniais dantukais prezervatyvus, o paskui juos užsimaukšlinti ant savo besmegengalvių. Kad tauta per kitus rinkimus JŲ nepažintų. O kol kas raudonų širdelių šventę keičia...

Užgavėnės

Kadangi ir Valentinas, ir Užgavėnės šiemet beveik sutapo, reikėtų ir vieną, ir kitą šventę švęsti drauge. Kaip? Manau, kad ateinantis sekmadienis turėtų tapti ar kaukių baliumi, ar svingerių vakarėliu. Ateina, pavyzdžiui, Lašininis ir iki sąmonės netekimo užmyluoja Kanapinį. Porų, žinoma, gali būti ir daugiau: žydai su čigonais, vengrai su arkliais, ožiai su gervėm, velniai su raganom, giltinės su ubagais. Arba atvirkščiai. Tai būtų kaip ir Užgavėnės. O jei šitaip darytų kokie nors Kauno ūsuoti andriai su raudonomis širdelėmis - tai būtų kaip ir “valentuvkė”: ūsas su prokuroru be ūsų, prokuroras su ūsu be ūsų, ūsai be akinių su prokuroru su akiniais ir pan. Užgavėnės - miela šventė. Ir nebūtinai katalikiška: kas gyvenime yra su kauke arba šiaip persirengėlis, tas ir yra UŽGAVĖTAS, o tokių, žinoma, daugiausia sumautoj valdžioj, kuri yra kaip viena ir mus krušanti, ir mums meluojanti iškreiptų valentinų, lašininių ir kanapinių...

Kaukė

Ak, Valentino dieną labai madinga pasibučiuoti (lyg to negalima būtų padaryti per juozus, antanus, jonus ir bet kada, ir kasdien). Ak, per Užgavėnes labai madinga spėti. Ar ateitį, ar kiek rankoj turi.

Kai ir viena, ir kita (kirčiu prašom kirsti į pirmą skiemenį) supuola vienan daiktan, normalūs - atvirais veidais ir be jokių kaukių - žmonės apsikabina ir spėja, kad iš TO nebus naudos. Naudą randa tie, su kuriais mes susipažįstame tik per rinkimus. Susipažįstame iš nuotraukų, bukletų, klijuočių ant stulpų ir mūsų gyvenimų. Matom jų veidus, kol renkam. O kai išrenkam, matom TIK kaukes. Arba atvirkščiai. Ir tuomet ŠAKĖS mūsų gyvenimams.