Mokslas prieš mitus: ar žaibas trenkia dukart į tą pačią vietą?

Paprastai ši frazė naudojama kaip metafora: atseit, jei jau kas nutiko, antrą kartą nebepasikartos.

Bet kalbant apie tikrą žaibą, ši logika neveikia. Maža to, tikėti tokiu mitu gali būti pavojinga.

Jei pamatėte, kad netoliese trenkė žaibas, tai nereiškia, kad dabar vieta yra „nukenksminta" ir nebepavojinga.

Priešingai: jeigu ten yra aukštas objektas, atvira vietovė arba patogus kelias elektros iškrovai, žaibas ten gali trenkti ir vėl. Žaibas į tą pačią vietą gali trenkti ne tik dukart, bet ir kur kas dažniau.

Posakį, kad žaibas „niekada netrenkia dukart" NASA tiesiai vadina mitu: ypač tai būdinga aukštiems, aštriems ir atskirai stovintiems objektams.

Priežastis yra paprasta: žaibas ieško ne „naujos" vietos, o patogiausio, trumpiausio, mažiausią elektrinę varžą turinčio kelio.

Todėl dangoraižiai, bokštai, antenos, medžiai lygiame lauke ir kalvų viršūnės nuolat sulaukia smūgių. Geras pavyzdys - „Empire State Building" Niujorke.

NASA duomenimis į dangoraižį žaibas trenkia apie 23 kartus per metus; populiariojoje literatūroje pasitaiko ir dar didesnių skaičių, bet šiaip ar taip, kalbama ne apie vieną atsitiktinį, o apie reguliariai pasikartojančius žaibo smūgius.

Žaibas - tai elektros iškrova tarp debesų, debesies viduje arba tarp debesies ir žemės. Audros metu debesyse kaupiasi teigiama ir neigiama įkrova, o paskui elektra „prasimuša" kelią per orą.

Tas kelias priklauso nuo daugelio veiksnių: reljefo formos, objektų aukščio, drėgmės, elektrinio lauko, debesų judėjimo. Jeigu objektas jau buvo geras iškrovos taikinys, jis toks gali būti ir toliau.

Todėl aukštas bokštas netampa saugesnis po pirmojo smūgio - jis vis dar yra aukštas ir vis dar patogus žaibui.

O ar gali vienas žaibas trenkti iškart į keletą vietų? Taip.

Tyrimai rodo, kad vienas žaibo išlydis gali turėti keletą kontakto su žeme taškų.

Vieno tyrimo metu mokslininkai išanalizavo 386 žaibo išlydžius ir nustatė, kad 35 proc. jų į žemę trenkė dviejose ar daugiau vietų, kurias skyrė dešimtys metrų.

Tai yra, pavojus neapsiriboja vienu aiškiu matomu tašku. Elektros iškrova gali „užgriebti" gretimai esančius plotus, o srovė gali sklisti žeme, metalinėmis konstrukcijomis, laidais ir vamzdžiais.

Į žmogų žaibas gali trenkti taip pat ne vieną kartą. Garsiausias atvejis - amerikietis parko prižiūrėtojas Rojus Salivanas (Roy Sullivan). Gineso rekordų knygoje jis pripažįstamas žmogumi, išgyvenusiu po septynių žaibo smūgių.

Virdžinijos reindžeris buvo pramintas „žmogumi žaibolaidžiu". Tai, aišku, išskirtinė istorija. Bet ji gerai parodo svarbiausia: žaibas neveda apskaitos ir nesako: „čia jau esu pataikęs". Jis tikrai gali pataikyti į vieną ir tą pačią vietą, todėl vadovautis mitu nereikėtų.

Kodėl šis mitas yra pavojingas? Įsivaizduokime situaciją: esate lauke, prasideda audra, žaibas trenkia į netoliese augantį medį. Atrodo, būtų logiška slėptis būtent po juo, nes „dabar tai jau antrą kartą į jį netrenks".

Prasta mintis! Jeigu medis aukštas ir pavienis, jis kaip tik išlieka pavojingas objektas. Jeigu žaibas trenkė netoliese, vadinasi, audra jau gana arti, o sąlygos naujoms elektros iškrovoms išlieka. Todėl ir nereikia ieškoti „jau apšaudytos" vietos. Reikia ieškoti priedangos.

Kaip elgtis audros metu

Saugiausia vieta - tvirtas pastatas arba automobilis uždarytais langais ir metaliniu stogu.

Jei jau esate patalpoje, patariama nesinaudoti telefonu, neliesti į tinklą įjungtos technikos, vengti vandentiekio, neplauti rankų, nesimaudyti po dušu ir laikytis toliau nuo langų ir durų, trumpai tariant, vengti vandens, elektronikos, langų, durų ir betoninių paviršių, kuriuose gali būti metalinės armatūros.

Lauke negalima slėptis po pavieniais medžiais, stovėti atvirose aukštesnėse vietose, laikytis už metalinių konstrukcijų ar būti šalia vandens.