Atsargiai, vampyrai!

Pirmieji uodai (Anisinodus crinitus) Žemėje gyveno prieš 243 mln. metų. Greičiausiai jie kraujo nesiurbė ir priminė dabartinius chironomidus (nekandančius mašalus). Kraujasiurbiai uodai (Culicidae) atsirado ne vėliau kaip prieš 100 mln. metų, kai dar gyveno dinozaurai.

Mūsų vasara gana trumpa, bet ją dar apkartina daugybė sparnuotųjų kraujasiurbių, kurie geba sugadinti malonumą iškylauti prie ežero, vaikštinėti po mišką ar vakare gerti arbatą sode.

Beje, kai kurie iš jų yra aktyvūs net žiemą. Dabar Žemėje yra priskaičiuojama per 42 000 uodų rūšių, bet dauguma jų yra visiškai nepavojingi. Maitintis krauju yra būdinga tik Culicidae šeimos atstovams - tikriesiems uodams.

Jų artėjimą išduoda būdingas plonas zyzimas. Šį garsą skleidžia uodų sparnai, dirbantys neįtikėtinu tempu - 300-600 mostų per sekundę, o kai kurių rūšių - daugiau kaip 1000.

Joks neuronas negali generuoti impulsų tokiu dažniu, bet uodai turi savo „know-how": kiekvienas raumenis pasiekęs nervinis impulsas sukelia 5-10 susitraukimų seriją.

Bet zyzimas - ne šiaip šalutinis sparnų darbo efektas, o visavertė „giesmė", pagal kurią uodų patinėliai ir patelės susiranda vieni kitus, nustato priklausomybę rūšiai ir lyčiai ir net potencialaus partnerio brandą.

Žodžio „uodas" vyriška giminė klaidina: su uodais patinėliais mes praktiškai nesusiduriame.

Kaip beveik visų sparnuotųjų kraujasiurbių vabzdžių, gelia tik uodų patelės, patinėliai tenkinasi augalų nektaru ir sultimis, o kai kurių rūšių uodai nesimaitina išvis. Iš esmės šioms trumpaamžėms, baigusioms vystytis būtybėms maistas reikalingas tik „smulkioms išlaidoms" - patenkinti esamus organizmo energijos poreikius.

O patelė privalo suteikti gyvybę šimtams ir tūkstančiams naujų būtybių. Tai reiškia milžinišką energijos poreikį, todėl uodų-mamų maistas turi būti ne tik labai kaloringas, bet ir turtingas baltymų, vitaminų, mikroelementų, be to lengvai prieinamas. Visus šiuos reikalavimus idealiai atitinka stuburinių kraujas.

Pasisotinę uodai išsilaksto po nuošalias vieteles, o tuo metu jų organizme jau pradeda bręsti kiaušinėliai.

Po 2-3 dienų patelė ieško tinkamo vandens telkinio: balos, griovio, tvenkinio, ramaus upelio arba ežero užutekio, tinka ir statinė lietaus vandens, ir vasarnamio baseinas, ir vandeniu užlieta drevė, ir net tai, kas susikaupė išmestoje konservų dėžutėje. Uodai vengia tik sraunių upių ir upelių, taip pat vandens telkinių su smulkiomis žuvelėmis.

Vabzdžių dydis - 5-12 mm. Jie aktyviai skraido visą suaugėlių gyvenimą (greitis - apie 3 km/val.). Yra paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, gyvena įvairiausiuose kraštovaizdžiuose, bet jiems būtinai reikia stovinčio vandens telkinių.

Uodai neblogai mato, bet ieškodami grobio nelabai kliaujasi regėjimu, o lekia į šilumos šaltinį. Šiuo požymiu uodai pasitiki tiek, kad puodelį su arbata arba dubenėlį sriubos pastačius ten, kur yra daug uodų, jie tiesiog puls prie karšto skysčio.

Beje, be šilumos, uodai orientuojasi pagal anglies dvideginio koncentraciją ir prakaito kvapą. Pastarasis skirtingų žmonių ir gyvūnų smarkiai skiriasi, bet prakaite būtinai yra pieno rūgšties, kuri susidaro dirbant raumenims. Šis kvapas pirmiausia ir traukia uodą. Žinomas fenomenas, kai vieną žmogų uodai tiesiog aplimpa, o kito, esančio šalia, tarsi ir neliečia, aiškinamas būtent individualiais kvapo skirtumais.

Suaugęs uodas yra aktyvesnis prieblandoje arba naktį, o dieną yra linkęs praleisti žolėje arba nuošaliose, nuo vėjo ir tiesioginių saulės spindulių apsaugotose vietose (taip pat statiniuose).

Beje, miške nelabai vėjuotomis dienomis uodai yra aktyvūs kiaurą parą, nors nevienodai aktyvūs skirtingomis valandomis.

Vyriškos lyties uodų gyvenimo trukmė net vasarą yra gerokai trumpesnė negu patelių, o rudenį jie visi miršta.

Žinoma, žmogaus požiūriu - taip jiems ir reikia. Tačiau išsamūs eksperimentai rodo, kad kraujasiurbiai vabzdžiai, kurių lervutės vystosi vandenyje - vienas svarbiausių sausumos ir gėlavandenių ekosistemų apsikeitimo biomase ir biogeniniais elementais mechanizmų.

Gamtos bendrijos vis dėlto kūrėsi ne dėl mūsų patogumo.

***

6 cm - toks didžiausio uodo - ilgakojo (Holorusia brobdignagius) kūno ilgis. Rekordininkas gyvena Pietryčių Azijoje. Milžino išskėstų sparnų plotis - 10 cm, o atstumas tarp priekinių ir užpakalinių kojų - 23 cm. Žmonėms jis visiškai nepavojingas.

1,5 mm - toks jūrinio uodo trūklio (Pontomyia natans) kūno ilgis. Jis yra vienas mažiausių uodų mūsų planetoje. Vabzdys gyvena tropikų jūrose ir visą gyvenimą praleidžia po vandeniu. Iš lervutės į visavertį uodą išsivysto per tris mėnesius, o suaugėlis paprastai gyvena ne ilgiau kaip dvi valandas.

-4 °C - tokią temperatūrą atlaiko vadinamojo žieminio uodo (Trichocera brevis) patinėliai. Atšilus iki plius 8 laipsnių Celsijaus tie vabzdžiai miršta.

5,4 lx - tokią apšvietą sukuria N.Zelandijos švytinčiųjų uodelių lervučių kolonijos vidaus organai, kad priviliotų grobį (1 lx - tai prieblanda, kurioje vos galima įžiūrėti raides popieriuje). Lervučių apšvietos rodiklis keičiasi priklausomai nuo paros meto ir sotumo (alkanos šviečia ryškiau).

4,5 m - ilgis kolonijos, į kurią susitelkia daiginių uodelių (Sciara militaris) lervutės, ieškodamos maitinimosi vietų. Grupė primena žygiuojančią karių koloną.

5 mg kraujo iš aukos išsiurbia uodo Culex patelė. Uodo Aedes patelė - 2,8 mg. Tai du kartus daugiau negu uodo svoris.