1 nuotr.Visi mūsų valdžios žmonės labai mėgsta deklaruoti savo ir savo partijų “esamą” ar būsimą paramą smulkiajam verslui. Jis jiems ir joms atseit visuomet buvo ir bus prioritetų prioritetas. (Prakeikti melagiai!)
Pirmojo dvidešimt pirmojo amžiaus maro - pasaulinės finansų krizės - akivaizdoje mūsų valdžia su valstybe ir tauta elgiasi be jokių sentimentų ir ceremonijų. Elgiasi kaip tikros tikro maro sukėlėjos - žiurkės - ir graužia viską, tik ne nuosavą sąžinę. Ėda be jokio gailesčio visus beginklius ir norinčius dorai gyventi, barsto užkratą, sėja paniką. Ko nesugraužia, ko nesuėda - tai tik tų, kurie laiku pabėgo į anglijas ar ispanijas. Arba spėjo laimingai numirti Tėvynėje dar prieš šitų sumautų žiurkių invaziją į tautiečių būstus, sąmonę ir pinigines.
O ir dauginasi tie prakeikti valdininkai ir biurokratai kaip pačios gyvybingiausios maro žiurkės. Ak, kiekviena kitą dubliuojančių valstybinių įstaigų ir organizacijų, paprastuomenės kalba sakant, žiurkių veisyklų, yr dabar “ant Lietuvos”: ir kad jų mažėtų prie tokių ar panašių valdžių, bent jau ateinantį tūkstantmetį - šansų kaip ir nėr. Plius: dar visus tų veisyklų, atsiprašant, gyventojus kažkam reikia ir lakinti, ir ėsdinti, ir kyšinti. Kažkam!? Žinoma, kad paprastam žmogui. O jei dar jis, tas paprastuolis, smulkusis (ar vidutinis) verslininkas, tai triskart labiau numelžiamas.
Ką daryti?
Taip klausė kadaise dar Leninas - beveik visų, kurie dabar valdžioj, mokytojas ir idėjinis vadas (ar ne - ekskomjaunuoliai?). Taip dabar klausia smulkusis verslininkas - tikrai visų, kurie dabar valdžioj, baudžiauninkas ar net vergas. Bet atsakymą žino, anot vienos dainuškos, tik... vėjas. Gal dar koks nors premjeras ir jo patarėjai. Ir, žinoma, šiuolaikinės emancipuotų basonų ložės “141” basonai, kurie priima įstatymus ir sprendžia, kiek ir kokio (veninio, arterinio ar hemorojinio) tautos kraujo jiems reikia, kad jie gyventų be rūpesčių: pirktų pieštukus, važinėtų per posėdžius į tailandų transvestitų sueigas ir kad dar liktų jiems šiek tiek IŠLAIDOMS. (Pvz., koks nors taksistas tave atidavė farams, koks nors rupūževičius šviesoforo namo įsigeidė - na, turi būt laisvų centų.)
Kad jie, TIE, atsakymą žino, galima spręsti iš to, ką jie DARO. O daro: iš smulkiojo verslo žadama padaryti tiesiog išlaidas. Jau jam kalamas ešafotas ir statomos kartuvės - smulkiojo verslo, kaip finansinio ir ekonominio ŽANRO, gali Lietuvoje nebelikti visai, nes valdžia nauju mokesčių dalgiu jį tikrai papjaus ar bent jau nukraujins nepagydomai. Ir staigiai - per vieną kitą pusmetį.
Ko nedaryti?
Kad jie ATSAKYMĄ žino ir į šį klausimą, galima spręsti ir iš to, ko jie nedaro. Smulkiojo verslo - o ir apskritai valstybės ir visuomenės - labui. O nedaro beveik visko, ko reikia ne tik verslui, bet ir valstybei. Tik metodiškai smaugia ir vieną, ir kitą, stengdamiesi išsaugoti tik savo ir sau. Apie antibiotikus ir net vitaminus smulkiajam VERSLUI kalbėti sunku - šiandien tūkstančiams individualių įmonių jau nepadės ne tik jie, bet nei dirbtinis kvėpavimas, nei defibriliacija (širdies ritmo atkūrimas). Mirusieji, žinia, prisikels tik paskutinio teismo dieną. Ir tai dar kažin. Bet jei prisikels, tai valdžia - po tokių savo darymų ir nedarymų - tikrai atsiguls: žmonių kantrybė nebegalinė. Vyriausybiniu lygmeniu vykstantį kailialupiavimą kaip ir laikas būtų sustabdyti. Ir juodai uždažyti tylų Vyriausybės šūkį, kad... mažam verslui labiau už viską reikalingos didelės niekšybės.
“Skūralupių” verslas
Lupama per pelną, kurio jau seniai nėra, lupama per “Sodrą”, kuri numirs (anot Vainienės, per “sekundę” - tokio vienadienio bankelio būta), ir nebus iš ko net savo užsitarnautų pensijų išsiprašyt. Apie 80 000 įmonėlių savininkų jau verkia - ir kaip neverksi, jei nuo gyvo tavęs lupama oda. Tai - atominis karas, nes visas šis “skūros lupimas” sukelia grandininę reakciją: valdžia iščiulpia verslininką, darbdavys - samdinį, versliukas nustoja egzistavęs, būrelis žmonių eina prie darbo biržos vartų... ir, užuot mokėję mokesčius su ištiesta ranka, meldžia pašalpos. Arba spjauna į viską ir važiuoja tarnauti kitų šalių gerovei. O naktimis sriūbauja į pagalvę ir ilgisi - kad ir blogo gyvenimo, bet - ČIA.
Kažkoks užburtas krumpliaratis, kurį brėžia godi kažkokios neapibrėžtos ir už nieką neatsakingos KOLEKTYVINĖS ATSAKOMYBĖS, vadinamos valdžia, ranka.
Vietoj pasipriešinimo
Yra toks tarptautinis žodis “deratizacija” (žalingų graužikų naikinimas). Ne žiurkių kalba šis žodis reiškia rinkimus. Arba karą - karą besimaitinančioms mūsų gyvenimais žiurkėms.
