1 nuotr.Paklausęs politikų nesuabejotum, kad vienas iš jų prioritetų yra laimingi vaikai. Tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai - būtent jų poreikiams tenkinti pirmiausia ir pritrūksta lėšų. Uždaromos mokyklos, kylančios būrelių kainos, darželių trūkumas jau tapo skaudžia kasdienybe. Kas vaikams belieka? Ogi prie namų dar sovietmetį menančios karstyklės.
Naujos statybos daugiabučiuose gyvenančios šeimos šiuo požiūriu laimingos - prie tokių namų įrengtos spalvotos, šiuolaikiškos karstyklės, smėlio dėžės. Tačiau tokių dar mažuma. Dažnam vaikui tenka suptis tomis pačiomis sūpynėmis, kuriomis suposi jo mama. Ir nieko čia nepakeisi. Tačiau miestų klerkams atrodo kitaip - reikia išardyti. Senosios žaidimų aikštelės neatitinka higienos normų. Todėl reikia sulyginti su žeme.
Tik nepagalvokite, kad vietoj jų išdygs modernios - vietoj jų neišdygs niekas. Ir eikit, mažieji piliečiai, Lietuvos ateitis, žaisti kur nors kitur. Kur? Po balkonais, laiptinėse, gatvėse - čia jau nebe valdininkų, o tik tėvelių atsakomybė.
„Vakaro žinios“ rašė, kaip vieno sostinės mikrorajono gyventojams pasiskundus dėl išklibusių sūpynių, kurioms iki pilnos laimės tereikėjo kelių vinių ir nagingų rankų, savivaldybės „meistrai“ jas nugriovė. Jų vietoje dabar statomi automobiliai. Valdininkų akimis, problema išspręsta. Galima net premijos tikėtis...
Mūsų valstybėje viskas taip neūkiškai ir sprendžiama. O gal savivaldybės žmogui tereikėtų nueiti į vieną kitą morališkai pasenusią žaidimų aikštelę ir pasižiūrėti - gal nereikia jos griauti? Gal reikia kibiro dažų ir kelių varžtų? O gal užtektų nupirkti tik specialios dangos ar aptverti aikštelę tvorele, kad būtų saugiau? Gal reikia tik pajudinti pirštą?
