1 nuotr.Pamenu, praėjusią vasarą pajūrio verslininkai skundėsi, kad tokio prasto sezono seniai nėra buvę. Šiemet vėl tas pats choras: orų nėra, nėra ir poilsiautojų. Panašias nuotaikas transliuoja ir apsilankiusieji pajūryje - ajajai, kaip viskas brangu.
Praėjusį savaitgalį bent pusė verkšlentojų turėjo nutilti. Mat ir orai lyg tyčia pasitaisė, ir dar 1006 kilometrų automobilių lenktynės kiek žioplių pritraukė. Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų teikėjai tuo kaipmat pasinaudojo. Todėl nenuostabu, kad pirmą kartą susiruošusieji į pajūrį grįžo surūgę - kainos kandžiojasi. Nes už kambarį mokėti 35-40 eurų, o už porciją cepelinų 5 eurus - brangu.
Brangu? Taip. Bet susivokime pagaliau, kas Palangoje ar Šventojoje, Juodkrantėje ar Nidoje yra verslas. Visi gyvena iš atvykėlių. Tam, ką turkas ar graikas gali uždirbti per ištisus metus, lietuviui ponas Dievas davė vos tris mėnesius. O kai nėra poilsiautojų, centas spaudžiamas iš visko - iš lovos, abejotino mėsgalio, skystų šaltibarščių.
Aš gana skeptiškai klausausi dievagojimųsi, kad užsieniuose poilsiauti kur kas labiau apsimoka. Tokie „atradimai“ man labiau panašūs į kelionių organizatorių viešuosius ryšius, nes jų argumentai paprastai baigiasi išlyga, kad galų gale ten garantuota saulė. Su tuo sutinku.
Bet Palanga nėra prievolė, kurią būtina atlikti kasmet. Ir ką mes visi tikimės ten rasti? Sočiai papietauti ir dar alaus išgerti už 5 eurus? Jeigu jau pamatyti jūrą tokia didelė svajonė, tai gal reikėtų susitaikyti, kad tai kainuos. Ir bent negadinti sau nervų keiksnojant „tuos verslininkus“.
O jeigu mus taip vilioja Baltijos pajūris, o ne J.Basanavičiaus gatvė, tai jį galima rasti visai netoli - Latvijos Papėje. Ta pati jūra, tas pats smėlis, ta pati saulė, tas pats lietus. Užtat ir pigu, ir ramu.
Kai kažką kritikuoji, visada turi siūlyti savo problemų sprendimo būdą
