1 nuotr.Lietuvoje problemų nėra, puikias sąlygas gydytis turi onkologiniai ligoniai, puikias sąlygas dirbti ir gyventi turi neįgalieji, geras gyvenimas ir pensininkams. Netikite? Žvelgiant į valdžios gestus, atrodo, kad taip ir yra. Štai užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ėmėsi spręsti seksualinių mažumų problemas, apsilankė LGBT būstinėje. Šaršalas kilo dėl padeginėjamų gyventojų butų durų, to priežastis įvardijama - kai kur balkonuose kabančios vaivorykštės vėliavos. Nors, pareigūnų tikinimu, tie padegimai nesusiję su neapykanta seksualinėms mažumoms, visuomenei šaukiama kitaip. Nevengiantys pasireklamuoti politikai šaukia, kad gyvename laisvoje šalyje ir negali būti tokios netolerancijos. Logiškai pasvarsčius, jeigu gyventume neapykantos nusikaltimų šalyje, tokie atvejai būtų masiniai, o seksualinės mažumos tikriausiai būtų baudžiamos už savo santykius. Jeigu kažkas padegtų neįgaliojo žmogaus ar jo kaimyno duris, ar vertėtų šaukti, kad tai šalyje neapykantos nusikaltimai prieš neįgaliuosius?
Skleisti neapykantą yra blogis ir su tuo niekas nesiginčija, tačiau niekaip nesuprantama, kodėl mūsų valdžia nemato neįgaliųjų problemų, sunkiomis ligomis sergančių vaikų ir suaugusiųjų problemų, kai šiems reikia eiti kryžiaus kelius ieškant reikalingo gydymo, kurio Lietuvoje negauna. Kaip su mirties akistata susiduriantys žmonės turi jaustis, kai jiems pasakoma: šie vaistai nekompensuojami, nes liga yra reta. Ar šie žmonės nesijaučia trypiami, ignoruojami? Gal ir jiems reikia kelti vėliavas. Ar valdžia labai tolerantiška pensininkams nurėžusi pensijas?
Įsivaizduokime situaciją, garsiai ir viešai savo poziciją išsako mirtina liga sergantis žmogus, kad valstybė jam nesuteikia vilties gyventi, nes žmogus vaistus turi visiškai ar dalinai pirktis iš savo kišenės. O pinigų toks žmogus stokoja. Liga nelaukia. Ar garsiai išsakius problemą, pas tą žmogų atvyktų ministrai?
