Švietimo reforma “grybas ir pasaulio pilietis krepšyje”

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir signatarų atstovai pagaliau pastebėjo, kad tautinį švietimą baigia įveikti “krepšelis”. Svarbiausias segmentas dabartiniame neva šviečiamajame audinyje.

Gaila, kad apie tai viešai neprabilta anksčiau. Anksčiau apie tai viešai kalbėjo tik “Respublika”.

Į mokyklą jau žingsniuoja ne mokinys. Net ne jo batukai, knyga, kuprinė. Ne vaikas, kurį reikia mokslo šviesos pripildyti. Kokios šviesos? Jauno žmogaus ugdymo tikslas suvulgarintas. Iki “perku ir parduodu” santykio. Kur pažvelgsi, žingsniuoja “krepšeliai”. Visur tik “krepšelių” srautai. Ypač rytą. Prieš pamokas, paskaitas. Įeina į klasę mokytojas, į auditoriją dėstytojas - o prieš jį sėdi “krepšeliai”. Dieve neduok, susės per mažai. Lietuvių kalbos ar istorijos nenupirks. Per daug senamadiškos. Tad, vaikeli, gali ir visai nesimokyti. Tik tą svarbųjį krepšį mokyklai palik. Dešros pasiūlyti negaliu. Dar neparduodu. Gal nusipirk bent anglų kalbą? Emigravus pravers.

XIX-XX a. daraktoriai, padėję tautinės mokyklos pagrindus, krepšį naudojo pagal kitą paskirtį. Sudėti pliauskas, bulves ar grybus. Tačiau tuomečiai lietuvių švietėjai mąstė kur kas plačiau. Iš elementorius “slebizavojančių” kaimietukų kūrė būsimą tautinę inteligentiją. Atsparią polonizacijai, germanizacijai, rusifikacijai. Kūrė nacionalinę mūsų savimonę. Galingą tautinį užtaisą. Su kryptimi - atgal, į Lietuvą.

Dabar kryptis kita. Ugdomas tautinis neatsparumas. Kryptis - marš iš Lietuvos. Kol mokytojai, kaip ir turgininkai, dar neaprūpinti kasos aparatais. Juk čekius galima suskaičiuoti kaip ir “krepšelius”. Nori išsiaiškinti Omo dėsnį, užmokėk už pamoką 3 litus su PVM. Toks nustatytas tarifas. Dar užsimokėk už šildomą radiatorių ir už sėdėjimo paslaugą. Be to, jei išugdysime kada nors Rygiškių Joną, tai jis kalbės lietuviškai su anglišku akcentu. Bus visai pamiršęs Lietuvos istoriją. Ir Rygiškes jau painios su Ryga.

Sukeiskime vietas. XIX-XX a. sandūroje prie tautinės mokyklos ištakų pastatykime ne Joną Basanavičių ar Joną Jablonskį, o Gintarą Steponavičių. Ministras pultų skaičiuoti “krepšelius”. Optimizuotų kaimo daraktorių tinklą iki vieno, dviejų daraktorių. Nes pirkioje ugdyti tik trijų lietuviukų neapsimoka. Ekonomiškai. Optimizuotų lietuviškų elementorių tiekimo tinklą iki vieno knygnešio. Ir dar apkrautų papildomu žvakių ekspeditoriaus darbu. Nes optimizavus daraktorių tinklą, tampyti vieną vienetą elementoriaus jau neapsimoka. Galiausiai pareikštų, kad reikia mąstyti globaliai. Ne iš sodžiaus varpinės. Ko čia su neglobaliais “litvomanais” terliotis. Lietuviškų elementorių tiekimas per brangus. Neekonomiška gabenti per sieną tik tris prekes. Ypač kai yra daug pigesnių prekių vietoje. Tegul “slebizavoja” vadovėlius, parašytus kirilica ar lenkiškais rašmenimis. Tokia švietimo optimizacija pritrauks daugiau “krepšelių”. Ypač miestuose Vilno ir Kowno. Na ir kas, jei tie patobulintieji mokintiniai galutinai užmirš, kad lietuviais yra gimę. Užtai pasaulio piliečiais taps. Kolumbijoje pasižiūrės į gimimo liudijimą ir prisimins, kad kažkuo netapo. O kuo - pamiršo.