Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio išgąsdintas lietuvis Lazdijų gyventojas jau ruošiasi ieškoti savo lenkiškų šaknų. Kad taptų Lenkijos piliečiu.
O kas žmogui beliko? Gal pasikarti? Kai pasirinkimas tik toks, verčiau transformuotis į lenką. Taip sakant, išduoti Tėvynę. Nes Andriaus Kubiliaus Vyriausybė savo tautos atvirai nekenčia. Tą neapykantą išduoda rafinuotas savo tautos engimas. Rafinuotais ir vis įvairesniais mokesčiais.
Tarsi ne gyvą žmogų alina. Bet skaptuoja medinį stulpą. Tarsi specialiai stengiamasi, kad žmonės ryžtųsi kuo greičiau iš čia emigruoti, keisti pilietybę ar šiaip išduoti savo šaknis.
Nes kasdien iš Vyriausybės siunčiamas aiškus signalas - lietuviai, žengte marš iš Lietuvos. Dar liekate? Tol jus kankinsime, kol neištversite. Išsibėgiosite iš čia tekini.
Sakote, valdžia gelbėja valstybę? Net Vakarai nuo tokio gelbėjimo apstulbę. Nes lietuviams yra labiausiai suveržti diržai. Tarsi koncentracijos lageryje. Suvarykite gyventojus į lagerį, dar labiau tą mistinę “valstybę” išgelbėsite.
Situacija aiški. Prie valstybės vairo negalima prileisti cinikų pseudoromantikų. Nes jie romantizuoja praeitį, ateitį. Taip sakant, dirba su mirusia ar dar nesama, todėl irgi negyva medžiaga. Tai savotiška mąstymo nekrofilija. Tikros gyvybės jame nėra. Todėl į gyvąją medžiagą dabartį, į gyvus žmones tokie politikai žiūri tuščiomis šaltomis akimis. Gyvi žmonės nekrofiliškam mąstymui nereikalingi. Reikia tik preparuojamų gyvių. Dėl neva gelbėjamos valstybės.
Tai nėra gelbėjimas. Tai šaltas, ciniškas, laboratorinis gyventojų preparavimas. Kai Vyriausybės nemeilė žmogui prasiveržia ypatingu žiaurumu. Nes šis žiaurumas yra visiškai bukas. Valstybė nėra vien valstybės biudžetas. Valstybė yra žmonės. Susitarę turėti savo valstybę Lietuvą. Valstybė yra nenukirsti žmonių ryšiai. Valstybė yra žmonių pasitikėjimas. Savimi ir savo valdžia. Galų gale valstybė yra ne gyvaliojantys gyviai laboratorijos kolboje. Valstybė - tai orūs žmonės. O kaip žmogus čia išliks orus? Jei jis valdžiai - tik gyvis.
Ar pastebite? Kaip neva gelbėjant biudžetą, tą tik vieną valstybės segmentą, metodiškai nukirsdinami kiti valstybės segmentai. Žmonės. Jie iš Lietuvos varyte išvaromi. Žmonių tarpusavio ryšiai nukertami. Žmonių pasitikėjimas savo valdžia nukertamas. Viltis, kad valstybės politikoje dar liko kažkas humaniško, ne ciniško, ne nekrofiliško, nukertama! Viltis, kad politikoje yra proto, taip pat nukirsta. Nes valdo ne šaltas protas. Valdo šaltas cinizmas.
O dėl ko? Dėl biudžeto? Jis vis vien slapčia prisiskolintas ir vis vien bus slapčia iššvaistytas. Ar dėl jo verta iššvaistyti savo tautą? Ar kas įpareigojo A.Kubilių tarsi Mozę išvesti savo tautą į dykumas, o pačiam likti namie. Kad raktus perduotų užsieniečiams. Ar kas įpareigojo nustebinti Vakarų ekonomistus besaikio diržų veržimo praktika? Kiek reikia turėti cinizmo, kad tuo didžiuotumės. Juk ne diržus veržia, bet ant kaklų virves. Savajai tautai. Kaip baisiai ši Vyriausybė nekenčia. Savo tautos.
