Lietaus šalyje vandenį tiekėjai pavertė deficitu

Lietuvos gyventojai, centralizuotai prijungti prie vandentiekių, vis mažiau suvartoja vandens. Taupo tarsi berberai Sacharoje.

Tai savaime įrodo, kad lietingoje, ežeringoje Lietuvoje net vanduo tampa kai kuriems žmonėms per brangus. Tuoj taps deficitu. Kai žmogus tik kartą per mėnesį suteiks sau vandeningosios dienos paslaugą. Narsiai atsuks čiaupą. Suskaičiuos iki trijų ir puls maudytis. O kas nors iš namiškių, pritūpęs prie vandens skaitiklio, praneš, kada vandens procedūrą jau reikia baigti. Stop, tėvai, per daug neįsijausk. Kojas nusiplovei, ranką tik vieną, bet marš iš vonios. Kitą kartą nusiplausi kitą ranką.

Galima pagalvoti, kad vandens bendrovės monopolininkės tiekia ne vandenį, bet šampaną. Nes kaip kitaip paaiškinti, kad vandeningoje Lietuvoje vanduo linkęs tik brangti. Tarsi baigtųsi jo atsargos. Nors situacija įprasta. Jei vandens tiekėjas rajone ar mieste vienas, jis tarifus vis vien didins. Kaip tarifus didintų ir mieste tik vienas likęs taksistas, kirpėjas ar batsiuvys. Nes kur dingsi, prie vandentiekio prijungtas. Nebent esi kupranugaris.

Broniaus Miežutavičiaus atstovaujami vandens tiekėjai visada skųsis ir aiškins, kiek jiems tenka pakloti investicijų. Kaip vis kažką atnaujina, lopo, tobulina. Bet ar teko girdėti apie komunalininkus, kurie niekada nesiskundžia? Visi jie rypuoja apie nuostolius. Nors iš esmės yra monopolininkai. Be konkurencijos. Be jokių grumtynių. Visiškai ramūs dėl klientų skaičiaus ir savo dalies rinkoje. Tai išskirtinės sąlygos, kurių niekada neturi kiti verslininkai. O jei klientų pritrūks, gal paskelbs žinią, kad Lietuvoje visi šuliniai užteršti. Ne tik nitratais, bet ir radioaktyviomis Černobylio liekanomis. O dešimtyje šulinių aptiktos Pirmojo pasaulinio karo bombos. Kai žmogus pririštas prie vieno tiekėjo, su juo jau galima elgtis kaip nori. Gal ateityje mums tieks ne tik išvalytą, bet ir vitaminizuotą vandenuką.

Kai kurie vandens valdytojai net vengia viešai pranešti apie savo algas. Gal kad neišaiškėtų, jog atlyginimai didesni nei rajonų ir didmiesčių merų. Kažin, ar tinka dangstytis asmens privatumu, jei tą asmenį išlaiko vartotojai. Mokėdami už paslaugas. Jei viešai skelbiama, kiek žmogui kainuoja vienas kubas vandens, tai tegul būna viešai skelbiama, kiek kiekvienam vartotojui kainuoja vandens svarbiausio karaliuko išlaikymas. Juk net kubų nereikėtų apskaičiuoti. Nebent tas savo algos dydžio neatskleidžiantis karaliukas jau tapęs vandens dievu Neptūnu.

Komunalininkų rinka nėra normali. Normalioje rinkoje verslininkas, norintis pabranginti prekę, visada rizikuoja, kad pirkėjai jo per brangios prekės nepirks. O komunalininkų rinka niekuo nerizikuoja. O jei į specialiosios paskirties savivaldybės įmonės valdybą dar įdarbina kelis vietos politikus, tai gali sau gyvuoti nevaržomai. Be to, visi žmogiški apetitai turi bendrą savybę. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori. Tad, matyt, ne už kalnų tas laikas, kai vandeningoje Lietuvoje vanduo taps brangesnis už limonadą. O ant mineralinio vandens buteliukų bus užrašyta, kad dantims valyti tinkamas.