5 nuotr.Europos Komisija eilinį kartą konstatavo, jog apie 30 proc. lietuvių skursta. Regionų ir socialinės atskirtys nemažėja. Netgi didėja. Nepaisant, jog Lietuvos ekonomika daugiau nei dešimtmetį auga. Nepaisant, jog gauname ES sanglaudos politikai skirtus pinigus. Taip, nepaisant šių išvardintų gėrių, vis vien pagal socialinę atskirtį esame vos ne vargingiausia ES valstybė. Su ekonomiškai vis stiprėjančiu Vilniumi ir dar keliais sparčiau besivystančiais regionais. O likusi Lietuva net iki ES vidurkio nepritempia.
Kaip atrodome iš šalies? Jei įsivaizduotume, jog ši valstybė - ne mūsų. Kažkur Afrikoje. Ogi nuoširdžiai pasibaisėtume. Jog valstybė, turinti tiek gyventojų, kiek telpa į vieną Londono priemiestį, niekaip nesugeba susitvarkyti. Beveik per 30 metų. Kas jai trukdo? Negabios valdžios? Nelojalūs piliečiai? Vaizduotės trūkumas? Ar klaidingas įsitikinimas, jog Lietuva yra Vilnius. O visa kita - tik senėjimas, dezertyravimas, merdėjimas. Kai vyrauja tokia psichologija, vieni pabėga į Vilnių, kiti - į užsienį. Politikos išminčiai - į Briuselį. Štai ir įvyksta žmogiškos „sanglaudos“. O regionai prie ES vidurkių ne glaudžiasi, bet vis labiau tolsta. Tiesa, su retomis išimtimis. Jei regionui vadovauja tikras šio regiono patriotas. Nesiruošiantis iš čia pabėgti į Seimą, ministeriją ar Briuselį. Sugebantis įtikinti verslą investuoti būtent čia. Ne kitur. Bet, sprendžiant iš vis didėjančių socialinių atskirčių, tokių savo regiono patriotų nėra daug. Paprasčiau, vykdant ES sanglaudos politiką, pakloti merdinčiam bažnytkaimiui naujus šaligatvius. Duoti plytelių klojėjams tik laikino darbo.
Tuo pat metu esame išsigandę, jog 2021-2027 m. sanglaudos politikai mums žada mažesnį ES finansavimą. Piktinamės - kodėl? Juk pati EK savo ataskaitose tvirtina, jog dar per menkai prisiglaudėme. Pagal socialinius rodiklius velkamės ES valstybių gale. Kiek mums ES duoda, viską įsisaviname, bet ir toliau velkamės gale! Toliau didėja socialinė ir regionų nelygybė. Tad kurių galų mesti pinigus į balą, jei jie nieko iš principo nekeičia?
Kadaise buvome ambicingi. Tačiau laipsniškai tapome įkyriais prašinėtojais. Laukiančiais, kad mums duotų. ES paramą. Kyšį. Pašalpą. Išmaldą. Lengvatą. Išimtį. Antrą pilietybę. Gauni. Iškauliji. Bet grobio ar išmaldos dalintis nesiruoši. Vilniui nerūpi, kas vyksta Skuode. Pabradei nerūpi, kas vyksta Kalvarijoje. O ir valdžioms nereikia vaidinti, jog rūpi jau katastrofiškos regionų atskirtys. Jei rūpėtų, neuždarinėtų mokyklų, ambulatorijų. Žemdirbiška Lietuva tiesiog sparčiai tampa urbanistine Lietuva. Tik kol kas regionuose dar per didelis buvusių žemdirbių procentas. Be to, jokie sanglaudos pinigai neatgaivins regiono, jei jame beveik neliko darbingų žmonių. Jau nekalbant apie aukštos kvalifikacijos specialistus. Todėl regionai stiprės tik netoli didžiųjų šalies miestų. Ir kurortų. Ši tiesa yra nepatogi. Premjerų įvaizdžiams. Naudingiau, kaip elgiasi ir dabartinis premjeras, pasidžiaugti atsigaunančia, jaunėjančia Pabrade. Bepigu jai, kada Vilniaus pašonėje.
