Zigmas VAIŠVILA: „Nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais“

„Šiaurės Atėnų" redaktorė atsisakė skelbti šio kultūros leidinio steigėjo A.Juozaičio straipsnį apie tai, nes pareikšta neigiama nuomonė apie Lietuvą - sukritikuotas kultūros ministras (kurio pavardę po kelių metų kažin kas beprisimins). Reprezentuojantis valdžią, siekiančią panaikinti Lietuvos „sovietinį reliktą" - dainų šventes, kurių pirmoji įvyko „gūdžiais sovietmečio laikais" - 1924 metais, kada Lietuvos dar nevaldė ir Antano Smetonos režimas. Kultūros ministro pareigose netikėtai atsidūręs Simonas Kairys per jubiliejinę Latvijos dainų ir šokių šventę Rygoje paminėjo, kad Latvijos, Estijos ir Lietuvos dainų ir šokių šventės yra įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrąšą ir mestelėjo, kad šiandien Ukrainos kultūrai ir paveldui kyla nuolatinė grėsmė, kad jos išsaugojimas - tai mūsų visų reikalas, kad „kiekvienas prarastas ukrainiečių kultūros kūrinys - tai mūsų visų praradimas."

„Šiaurės Atėnų" redaktorė Giedrė Kazlauskaitė A.Juozaičiui parašė, kad neigiama nuomonė apie Lietuvą - tai prokremliškas naratyvas. A.Juozaitis tapo prokremlišku!

Kitą dieną ji paskelbė rašytoju pristatyto Vytauto Toleikio straipsnį apie poetą Justiną Marcinkevičių („Justinas Marcinkevičius - iškiliausias tarybinis lietuvių poetas") - dar vieną patyčią iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS), atvedusio Lietuvą į nepriklausomybę, Žmogaus. Netruko paantrinti ir LRT, kurios eteryje erudite save laikanti Kristina Sabaliauskaitė rėžė iš peties: J.Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas. Mažvydas. Katedra" - tai melas.

Na taip, K. Sabaliauskaitė geriau žino istorinę tiesą - ji, matyt, tuo metu gyveno ir viską matė. Tačiau manau, kad didesnį poveikį šiam pareiškimui padarė politinė konjunktūra ir konkurencijos baimė. Skirtingai nuo K.Sabaliauskaitės istorinių romanų, J.Marcinkevičius nesivaikė pigaus „populiarumo" - istorinius įvykius aprašė ne per dr. K. Sabaliauskaitės aprašytus gausius įvykius lovose.

Kas yra šie ir kiti veikėjai - suprantantys, ką jie konjunktūriškai rašo, demagogai ar nemąstančios ir iškaltas frazes prieš publiką kartojančios papūgos? Asmeniškai jų nepažįstu. Tačiau pakanka LRT svetainėje(!) perskaityti kelis dešimtmečius ne Lietuvoje gyvenančios K.Sabaliauskaitės 2022 m. gegužės 15 d. pareiškimą, kad Lietuvos rašytojai ir literatai, nepasisakę dėl karo Ukrainoje, yra „apsišikę tylintys avinėliai", ir supranti šios „aukštos" kultūros eruditės lygį. Ir jos bendražygio V.Toleikio, kurie J.Marcinkevičiaus „Mažvydą" „galų gale" suprato „kaip labiausiai istorinę tiesą iškraipantį mūsų tekstą".

Sutinku su A. Juozaičio mintimis, kad su šiandieninės Lietuvos politinės propagandos „asais" reikia kalbėti tiesmukai ir nesismulkinant. Mandagiame, dalykiškame pokalbyje jie/jos neatsitokės ir liks įsikibę į propagandines klišes.

Svetainėje „Bernardinai.lt" žemaičiu-sionistu pristatomam V.Toleikiui, vertinančiam J.Marcinkevičiaus „eilėraštieną" ir kitą veiklą, visų pirma, reikėtų atsakyti sau į klausimą, kodėl Atgimimo metais dauguma Lietuvos žmonių pasitikėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, kurio pirmuoju išrinktu iniciatyvinės grupės nariu buvo J. Marcinkevičius? Kuris, kaip ir Sąjūdis, buvo ne už ginkluotą kovą dėl nepriklausomybės. Poetas mat „kaltas", nes pasirinko tautos gyvybės saugojimą, bet, anot V. Toleikio, ne jos garbę. Mes, sąjūdiečiai, taip pat pasirinkome „negarbingą" Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kelią - taikų dalyvavimą „sovietiniuose" rinkimuose į „sovietinę" Aukščiausiąją Tarybą, kurios paskutiniuoju „sovietiniu" pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis.

Ar V.Toleikis žino, kad po paskutiniosios tarybų valdžios pasiūlytos amnestijos pokario partizanų vadai liko miškuose, bet jaunus partizanus paragino grįžti namo. Kad išliktų Lietuva ir jos žmonės. Kam reikalinga abejotina garbė, jei nelieka tautos?

Ir J.Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos" reikia tiksliai cituoti, kad suvoktume jo pasirinkimo giluminę esmę. Tai poeto ir Sąjūdžio žmogaus atsakas Tomui Venclovai, kuris į Vakarus laisvai išvyko tik tėvo rašytojo Antano Venclovos („vežusio" saulę iš rytų, buvusio ne tik Rašytojų sąjungos pirmininku, bet ir 1940 m. okupacinės valdžios Lietuvos TSR švietimo ministru, J. Stalino premijos laureatu...) dėka, ir kitiems, kurie konjunktūriškai, primityviai ir beatodairiškai šiandien taršo „sovietmetį".

„Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis, - „Taburetėje virš galvos" rašė J. Marcinkevičius. - Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure". Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį - be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote?

Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate - 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais."

V.Toleikis taip pat pabandė būti J.Marcinkevičiaus teisėju, priimti „teismo" sprendimą mirusiam poetui už akių. Kaip V.Landsbergio iniciatyva už mirusio Vytauto Petkevičiaus mintis grožinės literatūros kūrinyje „Durnių laivas" Lietuvos teismas nuteisė jo dukrą Liudmilą. V. Landsbergio šešėlis prastai slepiamas po tokių „teismų" širma. Ką gi, jei teismas, tai teismas. Teisme vyksta rungimasis, todėl, V. Toleiki, priimkite atsaką. Ar norite palyginti du LPS iniciatyvinės grupės narius - J.Marcinkevičių ir V.Landsbergį, kurio iki jo išrinkimo į iniciatyvinę grupę nelabai kas ir žinojo? Palyginkime.

V. Toleikis tik dabar „suprato" J.Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai" apie Pirčiupių kaimo tragediją - įtaigą, kad jeigu ne rusai, lietuvių tauta būtų sunaikinta, ryškų antivokiškumą. Tiesa, tamsta, lietuvių kalbos, bet ne istorijos mokytojas, dėl ko, matyt, „nežinote", kad nacistinės Vokietijos planuose lietuvių tauta nebuvo įrašyta į arijus, kurie vieninteliai turėjo teisę išlikti. Nužudytiems lietuviams ar žydams vargu ar buvo skirtumas, kas juos nužudė. Taip samprotauja vaikų mokytojas!

Kodėl Tarybų Sąjungai 1989 m. gruodžio 24 d. pripažinus slaptuosius Ribentropo - Moltovo protokolus negaliojančiais nuo jų priėmimo (J. Marcinkevičius, V. Landsbergis, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė buvo išrinkti į TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją šiam klausimui tirti), to iki šiol nepadarė Vokietija? Kodėl nesipiktinate 1939 m. kovo 23 d. Joachimo fon Ribentropo ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio pasirašyta sutartimi dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai? Kodėl šios sutarties nedenonsuoja nei Lietuva, nei Vokietija? Taigi, tarybinis J.Marcinkevičius buvo antivokiškas... O gal gerai, kad toks buvo, parodė nacių žiaurumus?

V.Toleikis mano, kad J.Marcinkevičius pasmerkė katalikų bažnyčią, nes kaltino „visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo!", bet ne kovos. Šiame tekste poetas bažnyčios nemini, mini visus, kurie mus išmokė nuolankumo. Manau, kad dar daugiau lietuvį nuolankumo išmokė Lenkija. Ar to nepatvirtina š.m. liepos 4 d. Lietuvos prezidento dekretas dėl Lenkijos prezidento, jo žmonos ir net 22 jo pavaldinių apdovanojimo aukštais Lietuvos valstybės ordinais? Kodėl 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, kuria Lietuva savo valstybingumą atidavė Lenkijos Karalystei, norima paskelbti ir mūsų valstybine švente?

V.Toleikis neanalizuoja konkrečių J.Marcinkevičiaus, kuris esą „nebuvo intelektualas", veiksmų, kurie šio „teisėjo" paskelbti kolaboravimu, bet pamini, kad poetas „matė... vienintelį įmanomą kelią gelbėti Lietuvos žemę, lietuvių kalbą, jos kultūrą", kad „Lietuva privalo pasinaudoti šia kaita, aktyvizuotis, užimti kiek galima daugiau pozicijų, sustabdyti kolonizaciją, atremti rusifikaciją". Ar tai kolaboranto veikla?

Kažkodėl paties V.Toleikio nesimatė Lietuvos Laisvės Lygoje, Sąjūdyje ar kitoje kovoje už Lietuvą. Tikriausiai V.Toleikis nežino, kad Lietuvoje - vienintelėje tarybinėje respublikoje - aukštosiose mokyklose buvo dėstyta vietine kalba, kaip dėl to aukojosi Vilniaus valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto dėstytojai. Beje, Atgimimo metais rusų kalbos intensyvinimas vidurinėse mokyklose Lietuvoje buvo didžiulis. Ką gi, šiandien „nebekolaboruojame" - patys atsisakome lietuvių kalbos, keičiame ją į anglų, lenkų ir net rusų kalbas.

V.Toleikis priminė, kad Marijampolės kalėjime įkalintą gimnazistą J.Marcinkevičių du mėnesius tardė ir mušė NKVD. Apie V.Landsbergį tokių dalykų nežinome, tik žinome išskirtinę jo tėvo biografiją, Kremliaus nurodymus jį tinkamai priimti Lietuvoje grįžus iš Australijos, nors, anot „sovietų", jis bendradarbiavo su naciais. J.Marcinkevičius įstojo į Komunistų partiją, V. Landsbergio prašymo netenkino, nes Konservatorijos pirminė kompartijos organizacija nesutiko. Matyt, neblogai jį pažinojo. Į Vakarus važiavo ir vienas, ir kitas.

V.Toleikis nusileido ir iki primityviausio argumento - J.Marcinkevičiaus „prašmatnus butas Antakalnyje, dosnūs honorarai". Buvau ir J.Marcinkevičiaus, ir daug prašmatnesniame V. Landsbergio bute Žvėryne, kurį Tarybų Lietuva jam, kaip ir paskyrą „Žiguli" automobiliui, kažkodėl suteikė po to, kai V. Landsbergis tapo LPS iniciatyvinės grupės nariu. O tamsta, V. Toleiki, ar ten buvote, kad tai teigiate?

Ar tamstai ne gėda remtis tokiais argumentais? Bet jūsų ir logika šlubuoja - priekaištaujate, kad J.Marcinkevičiaus kūrybą iliustravo „iškiliausi grafikai: Stasys Krasauskas, Rimtautas Gibavičius, Gražina Didelytė, Saulius Chlebinskas ir kt.", tačiau „pamirštate", kad ir šie iškilūs lietuviai - „sovietiniai". Rašote, kad J. Marcinkevičius buvo LTSR rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, bet jūsų garbinamo T.Venclovos tėvas buvo šios sąjungos pirmininkas ir LTSR kultūros ministras, saulės iš Rytų vežėjas. Pastebėjote, kad J. Marcinkevičius nuo 1985 m. buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, bet „nematote", kiek daug jis drauge su Sąjūdžiu nuveikė toje 11-ojo šaukimo LTSR Aukščiausioje Taryboje. V.Landsbergis nelaimėjo rinkimų į 11-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą, bet buvo 12-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku.

Lietuvių kalbos mokytojau V.Toleiki, man koktu tęsti šią diskusiją su jumis. Ypač po jūsų „atradimo", kad Martynas Mažvydas buvo evangelikų liuteronų kunigas. Ar kunigas neturėjo teisės rūpintis lietuvių kalba? Ir ką gi jis blogo padarė lietuviams, XVI amžiuje parašęs pirmąją lietuvišką knygą? Verčiau atsakykite į klausimą, kodėl iki tol didiems Lietuvos valdytojams nerūpėjo, kad neturime rašytinės kalbos?

Nesuprantami V.Toleikio nusišnekėjimai ir dėl J. Marcinkevičiaus eilėraščio „Kaip laisvė". Bent man poetas prisipažino, kad jis šio savo eilėraščio neįvertino, kol po Sausio 13-osios įvykių jo eilės nesuskambo Eurikos Masytės dainoje „Aš tavo laisvė".

Jei V.Toleikiui J.Marcinkevičius - „tipiškas, praktiškas valstietis, kuris niekada nepaliks šalikelėje kone į rankas krentančio rublelio ar lito", tai kas yra V.Landsbergis, pamanęs, kad norvegų Tautos alternatyvi Taikos premija mūsų Tautai skirta jam? Gal „tipiškas, praktiškas" tarybinis (atsiprašau, „sovietinis") inteligentas? Juk ši premija skirta Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, kaip Tautos atstovybei. Tai yra Tautai, kuri 1991 metų sausyje taikiai apgynė savo valstybę. Tai norvegų Tautos pagarba mūsų Tautai ir protestas prieš Nobelio Taikos premijos skyrimą Michailui Gorbačiovui, kurį Borisas Jelcinas nedelsdamas viešai apkaltino dėl Sausio 13 -osios naktį pralieto mūsų tautiečių kraujo.

Nenorite paminklo Justinui Marcinkevičiui? Nenorėkite. Tai ne jūsų, nevykėliai „neapsišikę inteligentai", klausimas. Architekto Gintaro Čaikausko, skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architektės Agnės Mockevičiūtės pasiūlyto paminklo prie Rašytojų sąjungos varianto J. Marcinkevičiui, kuris, anot šių autorių, buvo geras Sąjūdžio metais, bet blogas iki tol, tikrai nereikia. Tai dar vienas įžeidimas poetui, kuris, anot autorių, visgi „nusipelnė" krėslo iš suglamžyto popieriaus lapo akmens pavidale, drįsto pavadinti „Trilogija".