Šamanas ir vilkų augintojas Petras Dabrišius ant Aušrakalnio be žodžių būgnijo gerą valandą. Toje ne masinėje Rasų šventėje vos keliolika buvo mūsų, ant vieno kito marškinių baltavo užrašas „Vilko brolija“. Ir prisiminiau posmą iš savo „Juodosios“ knygelės:
„Pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo,/ nes - kaukiant vilkams - trobesiai vėl atgauna šventumą,/ aiškėja, ko laukti, ko šauktis ir kam geriau neatsišaukt.../ Pasiilgau vilkų - gal kaip metų, vilkų nuneštųjų“.
Kraują stingdantis, per kūną einantis, sielą virpinantis vilko kauksmas viduržiemio naktį sniegynuos, toli ar netoli nuo vienkiemio. Vilkas gal šaukias vilkės... Tai mano ankstyvos vaikystės atsiminimas. Vėliau vilkų girdėti lyg ir neteko.
„Vilkai labai suįžūlėjo,“ - neseniai sušneko ūkininkai ir medžiotojai.
Aukštaitijoje pilkiai sudorojo šiek tiek telyčių ir veršelių, paliktų ganyklose naktį. O, beribis ūkininkų įtūžis... Patys vilkai neatlygina nuostolio, tai medžiotojai turi atlyginti. O ko pykti ant vilko? Jis, kaip ir žmogus, tik pasisotino. Ir gal savo vaikučius, vilkiukus, pamaitino. Tik sudorojo tai, kas nebuvo saugoma, palikta - lyg specialiai vilkui.
„Į eigulio Variakojo kiemą atėjo vilkas, o eigulys, irgi medžiotojas, per langą jį nušovė,“ - išgirdau per radiją praėjusią žiemą.
Į mano vienkiemio sodą, kai neliko šuns, žiemą beveik kasdien ateidavo keletas stirnų ir kapstydavo iš po sniego užšalusius obuolius, žiūrėdavo didelėmis akimis, kaip jas fotografuoju... Bet vilko taip ir nesulaukiau. Nei išgirdau, nei pamačiau naktį žibant jo akis. Vien knygose lieka sakinys: „Per grabnyčias ūžauja vilkai“.
„Matėme keletą vilkų prie Pilvingio, bet nebuvo galima šauti, nes kaimas, žmonės...“ - sako pažįstamas medžiotojas iš Druskininkų būrelio.
O vilke, vilke, kodėl dauguma žmonių tavęs gyvo taip nemyli ir bijo? Juk tu nepuldinėji žmonių. Bent jau ne bado metu. Žmonės tau, vilke, nevalgomi. Kaip ir tu jiems. Ai, kokia garbė medžiotojui - nudėti vilką. Kai paskutinė meška Lietuvoje nušauta jau prieš šimtmečius. Ir lieka vilkė be vilko, ir... Tuo pat metu mokytoja vaikučiams pasakoja legendą apie Vilniaus įkūrimą. Kunigaikštis Gediminas susapnuoja geležinį vilką, staugiantį kaip gausybė vilkų, paskui žynys Lizdeika išaiškina, kad kunigaikštis čia turi įkurti miestą, kurio garsas... Ir šiandien išsirikiuoja „Geležinio Vilko“ karių rinktinė... Ir Romos miestą, pasak legendos, įkūrė Romas su Romulu, kuriuos, kaip našlaičius, vietoj prarastų vilkiukų išmaitino vilkė.
„Ką svarbiausio šiame pasaulyje daro vilkas?“ - andai paklausiau vienos dailininkės.
„Vilkas vilkei daro vilkiukus“, - nė nemirktelėjusi atsakė.
O ūkininkas būtų pasakęs, kad vilkas daro žalą.
Ir medžiotojas nebūtų taręs, kad vilkai padarė Vilnių, Romą ir dar daug miestų - bent jau netiesiogine prasme. Per sapnus, per legendas, per gyvenimo poeziją ir per gamtą - daug gražaus ir gero padaro vilkai. „Žemė be meilės būtų netikra“, - andai ištarė vienas rašytojas. O paskui pagalvojau: miškas be vilko yra netikras.
„Neverk, nesiožiuok, nes atbėgs vilkas“, - gąsdindavo mamos mažuosius. Paskui vilkų beveik neliko, o po Varėnos kraštą vaikščiojo labai barzdotas, sieloj geras, bet savo išvaizda gal šiurpokas butelių rankiotojas su dideliu maišu ir amžinomis kelnėmis. Tuomet mamos vaikučius ėmė gąsdinti pagal tikrovę: „Nutilk, nes ateis Vilimo Jonas, įsidės į maišą ir...“
Senas yra posakis: bijai vilko, neik į mišką. Bet jis nuo seno galioja ne tiek miškui ir ne dėl vilko. Žmogus žmogui vilkas - dar senovės lotynai ištarė.
Pasiilgau vilko, seniai jį bemačiau. Rodos, 1986-ųjų žiemą vilkų pora taip gražiai prabėgo pro mano sodybą, kirto vieškelį, vilkai visiškai nekreipė dėmesio į praeivį tame kelyje. Nevalgomas žmogus yra vilkui, bent jau ne bado metais. O šiaip vilkui per metus reikia maždaug tonos šviežios mėsos.
„Žalą, žalą daro vilkai! - piktinasi keletas ūkininkų. - Šaudyti juos, šaudyti!“
O ar žmogus nedaro žalos? Kad ir tasai, pasiskelbęs tamplierių ordino riteriu Norvegijoje. Ir ne vilkai išnaikino prūsus, ne vilkai žudė žydus, ne vilkai sugriovė Pasaulio prekybos centro dangoraižius, ne vilkai pastatė Černobylio AE, ne vilkai sukūrė Kariotiškių sąvartyną, ekonomikos krizę, klimato atšilimą.
Tai kodėl vilką mylime tik legendose? Kodėl netoleruojame jo gyvo? Kur yra vilkų, vadinasi, ten dar yra tyros gamtos ir nesugadintų žmonių. O kur vilkų nelieka, ten - dangoraižių džiunglėse, ekranuose ir proto dykrose, užsiveisia nepalyginamai plėšresni dvikojai padarai.
Šamanas ir vilkų augintojas Petras Dabrišius ant Aušrakalnio be žodžių būgnijo gerą valandą. Toje ne masinėje Rasų šventėje vos keliolika buvo mūsų, ant vieno kito marškinių baltavo užrašas „Vilko brolija“. Ir prisiminiau posmą iš savo „Juodosios“ knygelės:
„Pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo,/ nes - kaukiant vilkams - trobesiai vėl atgauna šventumą,/ aiškėja, ko laukti, ko šauktis ir kam geriau neatsišaukt.../ Pasiilgau vilkų - gal kaip metų, vilkų nuneštųjų“.
Kraują stingdantis, per kūną einantis, sielą virpinantis vilko kauksmas viduržiemio naktį sniegynuos, toli ar netoli nuo vienkiemio. Vilkas gal šaukias vilkės... Tai mano ankstyvos vaikystės atsiminimas. Vėliau vilkų girdėti lyg ir neteko.
„Vilkai labai suįžūlėjo,“ - neseniai sušneko ūkininkai ir medžiotojai.
Aukštaitijoje pilkiai sudorojo šiek tiek telyčių ir veršelių, paliktų ganyklose naktį. O, beribis ūkininkų įtūžis... Patys vilkai neatlygina nuostolio, tai medžiotojai turi atlyginti. O ko pykti ant vilko? Jis, kaip ir žmogus, tik pasisotino. Ir gal savo vaikučius, vilkiukus, pamaitino. Tik sudorojo tai, kas nebuvo saugoma, palikta - lyg specialiai vilkui.
„Į eigulio Variakojo kiemą atėjo vilkas, o eigulys, irgi medžiotojas, per langą jį nušovė,“ - išgirdau per radiją praėjusią žiemą.
Į mano vienkiemio sodą, kai neliko šuns, žiemą beveik kasdien ateidavo keletas stirnų ir kapstydavo iš po sniego užšalusius obuolius, žiūrėdavo didelėmis akimis, kaip jas fotografuoju... Bet vilko taip ir nesulaukiau. Nei išgirdau, nei pamačiau naktį žibant jo akis. Vien knygose lieka sakinys: „Per grabnyčias ūžauja vilkai“.
„Matėme keletą vilkų prie Pilvingio, bet nebuvo galima šauti, nes kaimas, žmonės...“ - sako pažįstamas medžiotojas iš Druskininkų būrelio.
O vilke, vilke, kodėl dauguma žmonių tavęs gyvo taip nemyli ir bijo? Juk tu nepuldinėji žmonių. Bent jau ne bado metu. Žmonės tau, vilke, nevalgomi. Kaip ir tu jiems. Ai, kokia garbė medžiotojui - nudėti vilką. Kai paskutinė meška Lietuvoje nušauta jau prieš šimtmečius. Ir lieka vilkė be vilko, ir... Tuo pat metu mokytoja vaikučiams pasakoja legendą apie Vilniaus įkūrimą. Kunigaikštis Gediminas susapnuoja geležinį vilką, staugiantį kaip gausybė vilkų, paskui žynys Lizdeika išaiškina, kad kunigaikštis čia turi įkurti miestą, kurio garsas... Ir šiandien išsirikiuoja „Geležinio Vilko“ karių rinktinė... Ir Romos miestą, pasak legendos, įkūrė Romas su Romulu, kuriuos, kaip našlaičius, vietoj prarastų vilkiukų išmaitino vilkė.
„Ką svarbiausio šiame pasaulyje daro vilkas?“ - andai paklausiau vienos dailininkės.
„Vilkas vilkei daro vilkiukus“, - nė nemirktelėjusi atsakė.
O ūkininkas būtų pasakęs, kad vilkas daro žalą.
Ir medžiotojas nebūtų taręs, kad vilkai padarė Vilnių, Romą ir dar daug miestų - bent jau netiesiogine prasme. Per sapnus, per legendas, per gyvenimo poeziją ir per gamtą - daug gražaus ir gero padaro vilkai. „Žemė be meilės būtų netikra“, - andai ištarė vienas rašytojas. O paskui pagalvojau: miškas be vilko yra netikras.
„Neverk, nesiožiuok, nes atbėgs vilkas“, - gąsdindavo mamos mažuosius. Paskui vilkų beveik neliko, o po Varėnos kraštą vaikščiojo labai barzdotas, sieloj geras, bet savo išvaizda gal šiurpokas butelių rankiotojas su dideliu maišu ir amžinomis kelnėmis. Tuomet mamos vaikučius ėmė gąsdinti pagal tikrovę: „Nutilk, nes ateis Vilimo Jonas, įsidės į maišą ir...“
Senas yra posakis: bijai vilko, neik į mišką. Bet jis nuo seno galioja ne tiek miškui ir ne dėl vilko. Žmogus žmogui vilkas - dar senovės lotynai ištarė.
Pasiilgau vilko, seniai jį bemačiau. Rodos, 1986-ųjų žiemą vilkų pora taip gražiai prabėgo pro mano sodybą, kirto vieškelį, vilkai visiškai nekreipė dėmesio į praeivį tame kelyje. Nevalgomas žmogus yra vilkui, bent jau ne bado metais. O šiaip vilkui per metus reikia maždaug tonos šviežios mėsos.
„Žalą, žalą daro vilkai! - piktinasi keletas ūkininkų. - Šaudyti juos, šaudyti!“
O ar žmogus nedaro žalos? Kad ir tasai, pasiskelbęs tamplierių ordino riteriu Norvegijoje. Ir ne vilkai išnaikino prūsus, ne vilkai žudė žydus, ne vilkai sugriovė Pasaulio prekybos centro dangoraižius, ne vilkai pastatė Černobylio AE, ne vilkai sukūrė Kariotiškių sąvartyną, ekonomikos krizę, klimato atšilimą.
Tai kodėl vilką mylime tik legendose? Kodėl netoleruojame jo gyvo? Kur yra vilkų, vadinasi, ten dar yra tyros gamtos ir nesugadintų žmonių. O kur vilkų nelieka, ten - dangoraižių džiunglėse, ekranuose ir proto dykrose, užsiveisia nepalyginamai plėšresni dvikojai padarai.
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
