Ksenofobija ir “ksenofobija”

Šiandienos politiniame diskurse “ksenofobijos” sąvoka - viena einamiausių. “Svetimųjų baimė” laikoma viena didžiausių postmodernios visuomenės ydų. Belieka išvada, kad vienintelė išeitis dabar - ksenokratija. Kai šalį galutinai užvaldys svetimi, jokios jų baimės neliks. Beliks bijoti savų.

Dėsningas paradoksas: kai už viešą darkymąsi per snapą gauna kokia nors ryškiaspalvė žvaigždė iš svetur - skandalas, bet kai žiauriausiai nužudomas vietinis patriotas, teisėsauga pasirodo neįgali. Fransua Diupra (Francois Duprat) Prancūzijoje, Danielis Vretstriomas (Daniel Wretstrom) Švedijoje, Saulius Čepėnas Lietuvoje - tiktai keletas iš gausių pavyzdžių. Rėksmingai skelbiamos žmogaus teisės jiems negalioja.

Ksenofobija paraidžiui reikštų baimę, galbūt - neapykantą svetimiesiems. Konkrečiau - lenkui už lenkiškumą, rusui už rusiškumą, žydui už žydiškumą. Su dora ir sveiku protu tai nesuderinama, tokia fobija - arba liga, arba - vartojant šią sąvoką platesne prasme - kenksminga nuostata. Vis dėlto šiandien “ksenofobija” vadinama paprasčiausia tautinė savisauga. Prancūzų Tautinio fronto (Front national) vadovas Žanas Mari Le Penas (Jean-Marie Le Pen), perfrazuodamas Žaną d’Ark, yra pasakęs - aš myliu visų tautų žmones, gyvenančius savose šalyse.

Paties Ž.M.Le Peno partijoje - gausybė vokiečių, įskaitant spėjamą jo įpėdinį Bruno Golnišą (Bruno Gollnisch), o pats Ž.M.Le Penas kilęs iš bretonų, keltų kilmės tautos, artimos airiams ir škotams. Visgi Tautinis frontas Prancūzijoje šiandien - pagrindinė opozicija masinei imigracijai. Prancūzų tautininkai supranta, kad integruoti smulkias grupes iš panašios kultūrinės aplinkos per kelis šimtus metų - viena, bet integruoti milijonines mases iš visai svetimos kultūrinės terpės per porą dešimtmečių - visai kas kita.

Lietuvių tautininkų ideologas ir lyderis prezidentas Antanas Smetona griežtai skyrė kitataučius nuo svetimtaučių. Anot jo, lojalūs tradicinių tautinių mažumų atstovai nėra svetimi, jie - tiktai kitokie, jie - mūsų bendradarbiai kuriant Tėvynę. Deja, šiandien tenka skirti totorių ir karaimų tautines mažumas nuo rusų ir lenkų mažumų. Nors visose tautose yra visokių žmonių, kol kas neturime totorių ar karaimų partijų, veikiančių prieš Lietuvą. Ačiū Dievui. Ir jiems patiems.

Įdomu, kad, totorių chanui Girėjui einant prieš Lietuvą, jo pakviesti į pagalbą Lietuvos totoriai atsakė: mes jau esame pusiau lietuviai, jei bandysite veržtis į Lietuvą - mes kovosime išvien su mūsų lietuviškaisiais broliais. Neilgai trukus prie Klecko Girėjaus ordas sumušė totorių kilmės kunigaikštis Mykolas Glinskis...

Atskira tema - romų bendruomenė. Įdomi sava kultūra, deja, šiame kontekste tenka pažymėti ir tokias problemas kaip Kirtimų taboras, per kurį, pasak įvairios statistikos, pereina dauguma Vilniuje suvartojamų narkotikų.

Vakaruose jau daugybę metų garsėja romų grupė “Gipsy Kings”, Lietuvoje turime Radži. Jų muzika gali patikti arba nepatikti, bet šie žmonės dirba, kuria, kitiems ant sprando nesėdi, žalos visuomenei nedaro. Gal pats metas Lietuvos romų bendruomenei kurtis pozityvų įvaizdį pasitelkus tokius pavyzdžius, užuot nuolatos apeliavus į “tolerastines” organizacijas, kurios šią tautinę grupę suplaka į vieną krūvą su gėjais ir lesbietėmis?

Tautinių ir pilietinių akcentų santykis - ganėtinai subtilus. Jei kas jau gauna pilietybę - viskas, jis yra šios valstybės dalis. Be rimtos priežasties pilietybės nebeatimsi. Bet gal nereiktų skubėti?

Įdomu palyginti Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imigracinę politiką. Didžioji Britanija imigrantus priima atsargiai, tačiau paskui suteikia jiems visas deramas kultūrinės autonomijos teises. Netgi sikai ten gauna savus turbanus: kareiviai - vienokius, policininkai - kitokius, gaisrininkai - trečiokius. Prancūzija, atvirkščiai, pilietybę suteikia lengvai, bet paskiau pradeda imigrantus prievartauti, kad šie prisitaikytų prie vietinės kultūrinės aplinkos. Prieinama iki to, kad musulmonėms moterims nuplėšinėjami hidžabai...

Priimant svetimą, reikia iš pat pradžių pasverti, ar tas žmogus čia pritaps. Naivios politinės etiketės - “rasizmas”, “tradicionalizmas”, “ksenofobija” - čia nepadės. Tam reikia gerai pažinti kultūrą - tiek jo, tiek ir savo.