Kaip augo mūsų baimės

Kai po tėvo mirties apsigyvenome Viekšniuose, lankiau tenykštę vidurinę mokyklą. Ar gali kas nors įsivaizduoti, kad Viekšnių vidurinėje mokykloje rusų kalbos mokytoja Sudimtienė (rusų tautybės) po pamokų uždarydavo mokinius klasėse, reikalaudama, kad jie pasirašytų pareiškimus stoti į komjaunimą. Ir neišleisdavo namo! Kiek būta ašarų! Visa tai neliko nepastebėta, ir visa tai kaupėsi į baimės aruodą.

O kad nereikėtų tarnauti sovietinėje kariuomenėje (tai būčiau užsitikrinęs baigti visą vidurinę mokyklą), neturėdamas ir 15 metų, baigęs devynias klases sumaniau vykti mokytis į Klaipėdos muzikos mokyklą, kurią baigiau su pagyrimu. Labai džiaugiausi, kad dėl atsitiktinumo patekau į obojaus specialybės dėstytojo Kazimiero Biliūno globą, rūpestingo pedagogo, lyg ir atstojusio mano tėvą, kurį 1950 metais priverstiniu darbu pražudė stribai.

Bet Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, į kurią įstojau 1957 metų rudenį, būta naujų baimės apraiškų, kai reikėjo taikytis prie įvairiausių politinių reikalavimų. Iki šiol negaliu pamiršti politinio spektaklio, kurį surengė Muzikos istorijos katedros vedėjas profesorius Juozas Gaudrimas mums, keturiems studentams - Astai Kynaitei, Aurelijai Jociūtei, Kazimierui Garlauskui ir man, - į keturias dalis padalinusiam M.Goldenšteino brošiūrą rusų kalba „Muzika Vladimiro Iljičiaus Lenino gyvenime“, kurią privalėjome išsiversti į lietuvių kalbą. Negi galėjome atsisakyti? Konservatorijos didžiojoje salėje turėjome skaityti kaip savo pranešimus. Tuo labai didžiavosi renginio sumanytojas. Dėl jo „nuoširdumo“ ir vėliau ne kartą išgyvenau baimės jausmą. Negi galėjau atsisakyti parengti pranešimą mokslinei konferencijai „Patriotinė tematika Didžiojo tėvynės karo metais lietuvių kompozitorių kantatose ir oratorijose“ arba, dar vėliau dėl jo siūlymo suabejojus, išgirsti baisų stalininį klausimą: „Vaclovai, tu su mumis ar prieš mus?“

Visą gyvenimą stengiausi nenukrypti nuo tautinių momentų. Ir po Konservatorijos baigimo darbas Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje atitiko manuosius susiformavusius tautinius nusistatymus. Tačiau ir ten tvyrojo baimė, kurią formavo instituto direktorius akademikas Kostas Korsakas. Iš ten sklidusios baimės išsivaduodavome labai trumpam, kai išvykdavome į tautosakines ekspedicijas po Lietuvos rajonus, užsukdami į atokiausias sodybas.

Iki šiol niekaip nesuvokiu, kaip „brandaus socializmo laikotarpiu“ Lietuvos radijui galėjau įsiūlyti ir parengti per dvi dešimtis laidų „Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir puoselėtojai“ (tarp jų buvo ir laidos apie kunigus T.Brazį, A.Jušką ir kt.), taip pat laidų ciklus „Lietuvių liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai“, „Kunigai - lietuvių tautosakos rinkėjai“ (pastarasis ciklas surengtas jau Atgimimo metais). Bet parašyto televizijos laidos scenarijaus apie Vincą Kudirką taip ir nepasisekė įgyvendinti. Anuometinio televizijos programų direktoriaus žodžiai: „Nors suradai puikią Vinco Kapsuko citatą apie Vincą Kudirką, bet šios laidos nebus.“

Kad minėtos laidos apie lietuvių liaudies dainų rinkėjus ir puoselėtojus atsirastų programose, reikėjo paruošti ir penkių laidų ciklą apie rusų liaudies dainas.

Ilgametis darbas nuo 1959-ųjų Lietuvos radijo ir televizijos komitete begaliniai pripildė mano baimės aruodą. Juk ten darbuotasi iki 1986 metų, kai buvau pakviestas dirbti į Kultūros ministerijos Muzikos reikalų valdybą. Beje, į šį komitetą patekau ne taip jau paprastai - parašei pareiškimą ir priėmė. Ne. Parašiau pareiškimą, nunešiau į kadrų skyrių... Po kurio laiko išgirdau, kad nepriėmė, esu netinkamas. Tada pasiguodžiau Radijo muzikos redakcijos vyriausiajam redaktoriui kompozitoriui Vitoliui Baumilui, su kuriuo prieš tai buvo aptarti darbo barai. Jis man: „Kam eini pro duris, jei galima per langą...“ Ir taip neilgai trukus sužinojau, kad jis gana operatyviai sutvarkė visas iškilusias problemas ir pasakė, kad esu priimtas dirbti. O darbuotis teko dar Gedimino prospekte, kur dabar pastatas paženklintas kuklia atminimo lenta. Laidų, koncertų rengimo „paslapčių“ mokė ten darbavęsi vyresnieji kolegos Nijolė Kanišauskaitė, Tomas Sakalauskas, Stasys Baliūnas, Gražina Daukšaitė... Mokė įžvalgumo. Ir vėliau čia, į Gedimino prospektą, teko sugrįžti, kai teko darbuotis savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijoje, kuriai tuo metu vadovavo gaiviai mąstantis Povilas Pukys, darbavosi buvęs Lietuvos radijo diktorius Jonas Miliušis, poetas Sigitas Geda...

Beje, baimė lydėjo kiekvieną dieną darbuojantis Lietuvos radijo ir televizijos komitete, nes kiekvienos laidos tekstą reikėjo nešti į „Glavlito“ kambarį ir gauti vizą, kad transliuoti leidžiama. Tik su tokiu „Glavlito“ antspaudu laidas transliuoti priimdavo išleidimo skyriaus darbuotojai. Bet ir tada paskutinį žodį tardavo pirmininkas Jonas Januitis. Jis, pamenu, koregavo ir muzikologės Onos Narbutienės tekstą apie operos solistą Antaną Kučingį, neleido transliuoti Kriokšlio kaimo dainininkų koncerto, kuris buvo įrašytas į vaizdo magnetofono juostą televizijos studijoje, išpuoštoje iš šiaudų pintais sodais. Priekaištų buvo sulaukta ir už tai, kad į televizijos studiją koncertuoti pakviečiau į Vakarus susiruošusį išvykti violončelininką M.Rostropovičių, nebuvo leista televizijoje peržiūrėti vaizdo įrašą amerikiečių kameriniam orkestrui, kurio koncertas buvo įrašytas Lietuvos filharmonijoje... Taigi, tokių niūrių baimės dienų buvo nesuskaičiuojama daugybė.

O kiek baimės, išgyvenimo valandų teko patirti, kai mano žmona teisininkė, daktarė docentė Anda Leda Dagytė-Juodpusienė, dabar jau a. a., buvo patyrusi 10 metų tremties Irkutsko srities „kurorte“, kai pasas buvo paženklintas Irkutsku... Perrašinėdamas natas, sumaniau ir suliejau tą pasą. Jį pakeitus dingo šis prakeiktas įrašas, kuris stabdė ir jos studijas Vilniaus universitete.

Gal, sakysite, kad dabar viskas pasikeitė, pradingo baimė? Deja, deja... Dėl man neaiškių priežasčių (jos tik nujaučiamos) jau keletą metų mano globojami (be jokio atlyginimo) Stasio Vainiūno namai iš LKT negauna kad ir menkiausios paramos. O juk šie namai skatina jaunas muzikines pajėgas nenuleisti rankų, dirbti, muzikuoti, kad ateityje jie galėtų garsinti Lietuvą. Toks valdžios „dėmesys“, sakyčiau, yra užslėpta parama
V. Putino politikai, kad tik pati Lietuva susinaikintų. Arba. Mano išsiugdytas dėmesys muzikiniam gyvenimui atkreipė žvilgsnį į išleistą knygutę apie muzikologą Adeodatą Tauragį. Versdamas puslapį po puslapio žavėjausi sukauptos medžiagos apie A.Tauragį gausa ir jos išdėstymu. Tik staiga pajutau, jog neegzistuoja mano rašiniai apie jį, kurie su nuotraukomis buvo spausdinti JAV leistame žurnale „Muzikos žinios“, dienraštyje „Draugas“, taip pat „2005 metų muzikos kalendoriuje“, pagaliau, ir mano knygoje „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai. 1“, kuri buvo įvertinta LR Kultūros ministerijos publicistikos premija. Taigi, vėl pajutau tarsi „taburetę virš galvos“.

Kai serga vadovaujantys kultūrai žmonės, serga ir kultūra, ir valstybė... Tik neatsakau į klausimą: „Kodėl?“

Leisdamas 2017 metų Kalėdų šventės savaitę Dresdene, perskaičiau E.Bradūnaitės-Aglinskienės „Respublikoje“ išspausdintą straipsnį, kuris ir padėjo man rasti atsakymą į tai, kodėl mane visą laiką persekioja baimė. Ji kaupėsi nuo pat mažumės, kai vyko Antrasis pasaulinis karas, kai rusus pakeitė hitlerininkai, o šie, palikdami Lietuvą, garsiai visiems išsakė, jog atėję rusai mus visus iššaudys. Tą išgirstą baimės nuojautą giliai išgyvenau tada, ji kaupėsi ir vėliau.