Jei vaikas kalėjime, žiūrėkite, kur tėvai

- Iš kokių šeimų nepilnamečiai patenka į įkalinimo įstaigas? - „Vakaro žinios“ paklausė Audronės Kuodienės.

- Iš pilnų šeimų yra tik vienetai. Patenka iš socializacijos centrų, vaikų globos namų ir iš šeimų, kur viena mama, ar močiutė augino. Iš tiesų, tai žmonės, neturėję normalios vaikystės. Vienas berniukas pasakojo, kad jis galėdavo gatvėmis vaikščioti ir naktimis, visus vaikus tėvai susikviečia namo, o jis lieka vienas, jo niekas nekviečia.

- Dėl kokių dalykų ateina konsultuotis kalintys nepilnamečiai?

- Jie nesako, kad turi problemų. Iš pradžių jie pergyvena, kad pateko į įkalinimo įstaigą. Taigi reikia suteikti pagalbą, kad jiems nekiltų kokių minčių... Juk jie ir žalojasi. Nedaug atvejų, bet jų būna. Kai jie būna nuteisti ir patenka į pataisos namus, vėlgi nauja aplinka, tačiau yra apibrėžtumas - jie žino savo bausmę. Tuomet mes galime taikyti korekcines programas, kad jų elgesys, asmenybė keistųsi.

- Jūs galite pasakyti, kad tas žmogus tikrai pasitaisys arba ne?

- Aš savo darbą be galo myliu, kitaip čia nebūčiau. Tikiu, kad mes jiems padedame. Bet yra tokių vaikų, į kuriuos žiūri ir matai, kad tikrai niekas jiems nepadės, nes jie taip augę, taip mąsto. Nes visą gyvenimą tėtis ir mama sėdėjo kalėjime. Tokie vaikai net savo gyvenimą sieja su įkalinimo įstaigomis. Drįsčiau teigti, kad tokiam žmogui niekas nepadės.

- Kokio amžiaus ir už ką nepilnamečiai patenka į kalėjimą?

- Dominuojanti amžiaus grupė - 16-17 metų. Tai paauglystės pikas, o paauglystės krizė yra pati aštriausia. Patenka dažniausiai už vagystes, apiplėšimus. Yra ir smurto atvejų, nužudymų, prievartos. Prieš 5 metus mūsų įstaigoje buvo 160 vaikų, dabar turime 60.

- Tie žmonės atsėdi, bet, tikriausiai, būna, vėl grįžta?

- Be abejo, nes jie išeina į niekur. Tėvams jie neįdomūs. Tie nepilnamečiai vėl gatvėje ieško draugų, išeina užburtas ratas. „Inkaru“ vėl tampa draugai, su kuriais buvo daryti nusikaltimai. Ir taip iki 30 ar iki 40 metų, paskui sustoja.

Silpnoji visuomenės pusė, - kad mes kovojame su pasekmėmis. Juk viskas prasideda nuo šeimos. Sakau, kad kai patenka vaikas į įkalinimo įstaigą, reikia šalia ir tėvus pasodinti ir taps aišku, kodėl tie vaikai čia. Nes vaikas - kaip baltas popieriaus lapas, juk svarbiausias yra suaugusiųjų indėlis žmogaus gyvenime.

- Dabar šeimos įsitempusios, kad jų vaikas gali būti atimtas už kepštelėjimą.

- Sutinku, kad smurtas yra ir kepštelėjimas, bet ar už kepštelėjimą reikia tokį alasą kelti? Atimdami vaikus mes nieko nepakeisime, tik vaikus traumuosime. Ne kiekvienam vaikui yra blogai, jei tėtis kepštelėjo. Supraskite mane teisingai, aš kepštelėjimui tikrai nepritariu, bet žiūrėkime į vaiką, kaip jis jaučiasi. Vaikui nesuprantama, kodėl jis atskiriamas nuo tėvų? Jam atskyrimas nuo tėvų yra 100 kartų didesnė trauma, nei kad tėtis ar mama jam kepštels. Kaip mama ir kaip psichologė galiu pasakyti, kad tiesmukiškai vykdant įstatymą galima vaikui blogiau padaryti. O pasekmės liks.

- Įkalinimo įstaigose iš 57 psichologų pareigybių užimtos tik 26, psichologai patys nenori eiti dirbti į tokias įstaigas?

- Tokia situacija dėl Teisingumo ministerijoje vykusios reorganizacijos. Psichologai buvo statutiniai, jiems buvo suteiktos garantijos, pareigūno statusą psichologui naikino, jį paliko kaip laisvą samdą, taigi ir atlyginimas labai nukrito. Todėl į kalėjimą dirbti niekas nenori eiti, nes atlyginimas mažas. Anksčiau psichologas į rankas gaudavo apie 700 eurų, kai buvo „nuimtas“ laipsnis, liko maždaug 500-600 eurų. Vadinasi, alga nukrito, garantijų nebėra, atostogų laikas trumpesnis. „Išstatutinti“ pareigūnai arba galėjo eiti į laisvą samdą, arba pasiimti kompensaciją ir išeiti, arba pereiti į pareigūnus. Dauguma psichologų išėjo dirbti pareigūnais į priežiūros, į socialinės reabilitacijos sritį. O aš nenoriu dirbti nei auklėtoja, nei prižiūrėtoja, aš noriu dirbti psichologe, tuo aš ir dirbu.