Bendruomenė - tai ne rėksniai

Ši pergalė - tik vienas antakalniečių nuopelnas, kuriant jaukesnį Vilnių. 2005 m. susibūrusi bendruomenė šiandien jau gali džiaugtis jų dėka Antakalnyje, Neries pakrantėje iškilusiu akmenų labirintu, į pasaulio saulės laikrodžių katalogą patekusiu Saulės laikrodžiu, Sapiegų parke veikiančia bendruomenės kavine, miesto daržininkų veikla. Nuo rudens seniūnijoje kiekvieną ketvirtadienį bus planuojami susitikimai, kurių metu bendruomenės nariai ir svečiai dovanos vieni kitiems paskaitas, koncertus, dalinsis savo patirtimi. E.Kavaliauskienė kažkada pati svarstė, koks galėtų būti bendruomenininko kompetencijų aprašas, tad gali patvirtinti, jog savo kailiu patyrė, kaip bendruomeniškumo teorija skiriasi nuo praktikos.

- Simboliška, kad antakalniečiams vėl teko sukilti dėl Sapiegų parko, žinant, kad prieš dešimtmetį Sapiegų rūmai buvo išgelbėti nuo privatizacijos taip pat tik bendruomenės dėka...

- Augindama savo vaikus pavydžiai žiūrėjau į Sapiegų parką - uždarą tarybinės kariuomenės teritoriją. Galėjau tik pasvajoti, kaip šioje netoli namų esančioje erdvėje smagu būtų leisti laiką su vaikais. Dabar džiaugiuosi, kai matau labai daug jaunų šeimų, senjorų leidžiančių laisvalaikį parke. Ir nesuprantu, kodėl viešos erdvės bandomos planuoti, pirmiausia, atsižvelgiant į verslo interesus, negalvojant apie aplinkinius gyventojus, nors kaip tik jie parke praleidžia daugiausiai laiko. 2015 metais bendruomenė patikėjo Vilnius Tech Park vadovo pažadais saugoti parką, tačiau nuomininkų elgesys parke nenustoja stebinti ir dabar. Apie nuomininkų automobilių parkavimą parke pabodo net ir kalbėti. Manau, jeigu projekto įgyvendinimo metu nebūtų buvę tiek trūkumų, kiek jų iškėlėme į viešumą, ir mums nebūtų padėję miesto gyventojai, tie medžiai būtų jau seniai sunaikinti.

Šioje kovoje bendruomenė visuomet rėmėsi specialistų, ekspertų žiniomis. Kai kraštovaizdžio architektai pradėjo sakyti, kad neišnagrinėtos vertingosios parko savybės, o menotyrininkai, kad barokinės parko dalies projektas neparemtas tyrimais, ėmėme aiškintis giliau. Sužinojome, kad projekte numatyti platūs takai nebuvo aptikti archeologų. O tai, kas iš tiesų istoriškai čia buvo, tarsi praleista. Pavyzdžiui, parke kadaise veikė kofiterija, buvo oranžerija. Tačiau nebuvo net pagalvota paieškoti šių pastatų ar sodininko namelio liekanų. Kuo daugiau domėjomės, tuo daugiau palaikymo sulaukėme ne tik iš bendruomenės narių, bet ir kitų vilniečių. Galima sakyti, susivienijo visas Vilnius, pamatęs Trakų Vokės parko tvarkymo eigą. Manau, kad pats laikas savivaldybei būtų suprasti, kad ji negali būti vien verslininkų ramstis, ji turi ginti ir gyventojų interesus.

- Tai leido iš arčiau susidurti su nekompetencija ir atmestinais darbų planavimais mieste?

- Daugybė panašių situacijų kyla todėl, kad vis dar trūksta kompetentingų specialistų arba miesto želdinių priežiūrai neskiriama reikiamų lėšų. Šiuo metu želdinių tvarkymo darbus dažnai atlieka nekvalifikuoti darbuotojai. Jeigu sodinamas naujas medis, jam turi būti įrengta drėkinimo sistema, jeigu planuojami kirsti medžiai, šalia pirmiausia turi būti pasodinti ir užauginti nauji. Jeigu neturime kompetentingų specialistų, gal reikėtų apsiriboti tik želdinių išsaugojimu, o ne pulti naikinti esamų. Matome, kiek išdžiūvusių naujai pasodintų medžių prie Gariūnų, šalia vakarinio aplinkkelio, kokia apgailėtina Lukiškių aikštės būklė. Neprigijęs sodinukas yra nuostolis miesto biudžetui. Todėl nereikia stebėtis, kai sakoma, kad trūksta darželių, nekeliami atlyginimai medikams ar mokytojams.

- Bendruomenei sukilus, buvo svarstančių, kaip galima priešintis gražiai barokinio parko idėjai?

- Projekto vykdytojai parko tvarkymo darbus suskirstė į kelis etapus. Parką dirbtinai padalinus į dvi dalis, vienai jų buvo parengtas barokinio sodo projektas, o kitą parko dalį buvo numatyta tvarkyti ateityje. Mūsų nuomone, į parką reikia žiūrėti kaip į vieną visumą ir, jei norime barokinio parko, negali būti planuojami basketai, o už kelių metrų - šiuolaikinio meno skulptūros. Akivaizdu, kad barokinės nuotaikos parke nebėra. Negalime skelbti, kad planuojamas barokinis parkas, kai parko prieigose planuojami statiniai. Nereikia daryti parodijos. Pirmiausia reikėtų pasirūpinti tuo, kas dabar parke yra: išsaugoti esamus vertingus medžius, svarbius klimato kaitai ir žmogaus gerovei, sudaryti jų priežiūros planą, o tada planuoti likusias erdves, bandant atkurti baroko elementus, kurių egzistavimas praeityje neabejotinai pagrįstas.

- Protestuodami prieš projektą, pasirinkote įdomias to formas - koncertas parke, nuotraukų paroda „Sapiegų parkas ir aš“. Kodėl ne piketai ir politikų atsistatydinimų reikalavimas?

- Mes norėjome parodyti, kad bendruomenei parkas reikalingas kaip kultūros erdvė. Antakalnyje yra buvusi kino studija, kuri virto daugiabučių kvartalu, kino teatras, kurio vietoje puikuojasi keliolikos aukštų namas. Antakalniečiams neliko jokio kito kultūros centro, kuriame galėtų susiburti ir leisti laisvalaikį. Piketus organizuoti planavo kiti, mums kilo mintis surengti nuotraukų, darytų šiame parke, parodą. Paprašiau antakalniečių atsiųsti savo nuotraukas, kuriose užfiksuotos akimirkos leidžiant laisvalaikį parke. Kai pamatėme visas atsiųstas nuotraukas, net patys nustebome, kiek jų daug ir kokios jos nuoširdžios. Net nekilo abejonių, kad tą parodėlę turi pamatyti kuo daugiau žmonių.

Koncertas „Už Sapiegų parko išsaugojimą“ buvo sutartinių giedotojų grupės „Ūtara“ ir jų kolegų dovana bendruomenei. Buvo ruoštasi protestui, tačiau koncerto išvakarėse gavome raštą, kad projektas stabdomas, tad koncertas virto džiaugsmo vakaru.

Mes dar ir dabar kiekvieną savaitę renkamės ir kalbam mums aktualiomis temomis, planuojam paskaitas, susitikimus, renginius. Prieš savaitę filosofas Kasparas Pocius padovanojo mums savo paskaitą ,,Nuo viešosios erdvės iki autonominės zonos“. Nuo rudens tokie renginiai vyks reguliariai.

Manau, tai padės žmonėms mokytis gerbti ir saugoti aplinką, kurioje jie gyvena, privers imtis iniciatyvos tvarkant esamas erdves, kuriant unikalias programas ir jas įgyvendinant kartu su bendraminčiais.

- 2017 m. pabaigoje už medžių išsaugojimą mitingavę kauniečiai sulaukė policijos nemalonės. Jūsų tai neišgąsdino?

- Aš mačiau, kaip statybinės tvoros buvo stipriai sutvirtintos grandinėmis. Matyt, kad gyventojai negalėtų trukdyti medkirčiams, kaip Kaune. Man buvo bandyta priminti, kad jeigu reikia, tai rasti prie ko prikibti teisiškai nėra sudėtinga. Manau, šiandien mes visi, galvodami apie vykusius įvykius, darome savo išvadas. Būdama savivaldybės vietoje, visus tuos aktyvius žmones vertinčiau visai kitaip. Pavyzdžiui, mūsų bendruomenėje yra žmonės, kurie nuolat stebi ir fiksuoja įvairius pažeidimus, siekdami, kad miestas būtų tvarkomas pagal teisės aktų reikalavimus. Užuot juos ignoravusi, savivaldybė galėtų jais remtis. Savivaldybės vietoje juos jau seniai būčiau pakvietusi darbuotis kartu.

- Kaip Lietuvoje retai nutinka - Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis, paskelbdamas apie parko projekto sustabdymą, prisipažino, kad dėl projekto klydo. Tiesa, projektas tik sustabdytas. Ar tai reiškia, kad ir bendruomenei ginklų sudėti dar neverta?

- Aš linkėčiau sėkmės P.Poderskiui. Mes jau pateikėme savivaldybei savo viziją, kaip galėtų būti tvarkomas parkas. Labiausiai norėtume, kad pagaliau į procesą įsijungtų arboristai. Pirmiausia, turi būti įvertinta esama situacija, sutvarkyti dabar esantys želdiniai ir atlikti moksliniai parko tyrimai. Formuoti užduotį projektuotojams galima tik išgryninus esamus vertingus parko želdinius, nustačius viso parko funkcines zonas, apibrėžus statinių paskirtį, surinkus ir išanalizavus parko lankytojų pastebėjimus.

Tikiuosi, kad keisis savivaldybės požiūris ne tik į parko projektą, bet ir gyventojus. Bendruomenė nėra viskuo nepatenkinti rėksniai. Šiandien nuolat susiduriame su valdininkų požiūriu, esą bendruomenėms nieko nereikia. Gerai būtų, kad jos užsiimtų šokiais, dainomis ar kitais „minkštais“ projektais. Net patalpų bendruomenei neva nereikia.

Kodėl bendruomenės negalėtų gauti bent mažo finansavimo iš valstybės biudžeto? Kodėl tik politinių partijų veikla finansuojama? Turėdama pajėgumų ir resursų, bendruomenė galėtų kurti išskirtinius projektus. Norėčiau tikėti, kad ateityje bendruomenėms bus sudarytos sąlygos kurti išliekamuosius projektus, vykdyti socialinę, švietimo, aplinkosauginę, sveikatingumo bei kultūros sričių edukacines veiklas, kurios bendruomenės gyvenimą paverstų prasmingu. Pavyzdžiui, Antakalnyje, Smėlio gatvėje yra vieta, kur buvo rasti 6 metrų ilgio mamuto griaučiai. Kiekviena kita miesto dalis taip pat turi kažką išskirtinio savo istorijoje. Įprasminus tas vietas, išryškinus tas detales, galėtume sukurti miestą, kuriame norisi būti, jame gera gyventi, jis būtų gyvas, kiekvienas jo kampelis skirtingas ir unikalus.