Arvydas Juozaitis: mes ėjome ne į tokią Europą

Džiugu kreiptis į Baltijos asamblėją spalio 22 dieną: šią dieną prieš 22 metus Vilniuje mes baigėme pirmąjį Baltijos tautų išsivadavimo veiksmą.

Tada Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priėmėme paskutines rezoliucijas ir numatėme veikimo strategiją, prasidėjo politinio išsivadavimo kelias. Taktika taikėsi prie imperinio politikos kalendoriaus ir svetimą diktatūrą pavyko įveikti gana greitai, išsivadavimas buvo sąlygiškai taikingas. Panašūs laisvės procesai vyko visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, ore skambėjo Frydricho Šilerio “Džiaugsmo odė”, kviečianti milijonus apsikabinti.

Baltijos pakrantėje tas apsikabinimas buvo ne metaforiškas, o tikras, virtęs ilgiausia pasaulyje žmonių grandine. Dabar tai legenda: 1989 metų rugpjūčio 23 diena, 2 milijonai. Sustojome veidu į Vakarus, nugara į Rytus. Europa, regis, mus išgirdo ir pasitiko kaip savus.

Tačiau revoliucijų vaisius skina kita, pirmoji porevoliucinė karta. Šiandien mes ją ir matome.

Kas krinta į akis?  Akivaizdus stebėtinas faktas: naujoji karta - nebe Baltijos kelio, o Europos Sąjungos karta, jos atskaitos taškas ne 1989-ieji, o 2004-ieji. Antras faktas ne ką mažiau pribloškiantis: ši karta reikalauja daugiau teisių, negu pasirengusi prisiimti pareigų.  Ji net neigia savaime suprantamą pareigą, kurti šeimą ir auginti vaikus.

Peršasi akivaizdi išvada: mes esame civilizacinio lūžio liudininkai. Jį sunku įvertinti, nes negalime nuo jo atsitraukti, esame jo viduje.

Laisvei atėjus, sielos temperatūra visuomet krenta ir kūnas pareikalauja ypatingo dėmesio. Gal todėl nereikia stebėtis, kad mes, idealistinė Baltijos kelio karta, įžengėme ne į tą Europą, į kurią veržėmės. Iš tikrųjų taip ir yra: 2004-aisiais įstoję į ES, mes gana greitai pamatėme, kad ten 1989-ieji nereikalingi, kad Vakarų Europą valdo ne meilė, bet santuoka iš išskaičiavimo. Ir tokios santuokos nariai mes dabar esame.

Pirma ir griežčiausia ES taisyklė: visa, kas joje vyksta, besąlygiškai aptarnauja kapitalo ir žmonių judėjimą. Teisė palikti tėvynę yra nepalyginamai didesnė negu pareiga joje likti.  ES protagonistai laiko tėvynės meilę nenormaliu dalyku. “Kokios tėvynės?” - nuolat girdime klausimus iš visų Europos kampų, ir tie balsai reikalauja įvesti dvejopą pilietybę, o netrukus ims reikalauti ir jungtinės visų ES šalių pilietybės.

Baltijos tautų narystė ES skaičiuoja vos šeštus metus, o mes netekome mažiausiai trečdalio savų šalių statytojų ir kūrėjų. Du trečdaliai vyresniojo mokyklinio amžiaus kartos šiandien gyvena su nuostata, kad vos pakilusi iš mokyklos suolo ji bemat ištirps ES konglomerate. Mokyklinės programos taikosi prie šio sunkiai įvardijamo demografinio maro ir vis mažiau dėmesio skiria tautinės valstybės reikmėms. Kitaip sakant, valstybė vis didesnę biudžeto dalį skiria ne savo šalies reik-mėms bei ateičiai ir ji jau susitaikiusi su mintimi, kad valdžios institucijų pareiga yra ruošti darbo liaudį tarptautinei darbo rinkai.

Žinoma, visa tai nebe juokai.

O ką mes regime Europoje?

Pirma, ir kas mums svarbiausia: Baltijos šalių jaunimo joje laukia kone išskėstomis rankomis, nes jis kol kas darbštesnis už Vakarų jaunimą ir veržlesnis, jis su geru baziniu bei specialiuoju išsilavinimu. Šis jaunimas bent kiek “praskiedžia” tirštą ekonominių imigrantų masę, plūstančią į Europą iš trečiojo pasaulio.

Atrodo keista, kad pasaulį savo idėjomis ir sava civilizacija apvaisinusi Europa išgyvena tokią likiminę krizę. Kas jau kas, bet pasibaigus dviem pasauliniams karams atrodė, kad ateis nauja Europos kūrimosi banga, ateis atgimimas. Atėjo kas kita: moralinis, o netrukus po jo ir demografinis nuosmukis. Europa tarsi pasakė: “Jeigu mano civilizacija sukėlė tokius baisius karus, tai gal aš nebeturiu teisės atsinaujinti?” Toks klausimas visuomet liudija išsekimą ir nepasitikėjimą savimi.

Mes kalbame apie pastaruosius dešimtmečius, apie išsiplėtusią Europą, biurokratinę Europą, Europą kaip milžinišką ekonominį bloką pasaulinės konkurencijos kontekste. Tai veda į šalį nuo tikro klausimo: kas iš Europos likę? Vaclavas Havelas, dar taip neseniai Europai vilties suteikusios Čekoslovakijos lyderis, baigdamas savo politinę karjerą pasakė: baigiasi baltojo žmogaus, krikščionio ir europiečio valdžia.

Gal tai buvo rašytojo metafora?