1 nuotr.Baltų vienybės diena kalendoriuje sutampa su Tarptautine diena be automobilio. Pažvelgi pro langą - automobiliai kaip važiavo, taip ir važiuoja. Baltų vienybės diena kaip nevažiuoja, taip ir nevažiuoja.
Turbūt tik Proto mūšių dalyvis nemirktelėjęs atsakytų, kas dabar vadovauja Latvijos Saeimai, kas premjeras ir kokios latviškos partijos yra parlamentinės. Ar atsimintų bent vieno europarlamentaro pavardę. Na, dar pasakytų letonikos specialistas ir politologas. O eiliniam lietuviui Latvija yra Ryga ir Papė. Nebent turi latviškų šaknų. Na, šiaurės Lietuvos gyventoją dar domina kaimynų pasienio miestelių parduotuvės ir Joninės. Pasienio latvius tai domina taip pat. Štai tada pasijuntame tikraisiais „braliukais“.
O iš tiesų esame vieninteliai dar gyvi baltai. Istorijos perkirsti į dvi dalis. Pasisekė labiau nei prūsams, galindams ar jotvingiams. Jie paprasčiausiai išnyko. Neatlaikė. O mes atlaikėme. Tik didelis klausimas, ar laikome vieni kitus už rankų. O jei laikome, tai ar pakankamai stipriai. Jei per ketvirtį šimtmečio nepatvirtiname savo jūrinių sienų, vadinasi, laikomės ne per stipriai. Na, panašiai, kaip sodų bendrijos kaimynai. Nesutariantys dėl ežios 10 cm.
Tarkime, tai baltiška karma. Ne vienytis, bet išsidraskyti. Koks nors emigrantas narsiai pareiškia, kad Švedijoje šalinasi lietuvių. Emigrantė Dubline pareiškia, jog išgirdusi lietuvišką šneką rauna į kitą gatvės pusę. Tad ko stebėtis, jei ta pati saviškių niekinimo stigma persekioja ir Latvijos bei Lietuvos santykius. Jei brolis vengia brolio, tai lygiai taip pat vengia ir pusbrolio. Na, kas tas latvis? Juk ne anglas. Pirma, Latvija mūsų nepuls. Antra, ji už mus mažesnė, bet ne Monakas. Jei būtų Monakas, oho kaip draugautume. Pasikapstę aptiktume kokias nors „Jogailaičių“ , „Gediminaičių“ šaknis. Ir trimituotume pasauliui, kokie mes didingi. Tačiau, jei mūsų abi tautas ištirtų genetiškai, daugiausiai būtų būtent baltiškų genų. Jau nekalbant apie mūsų kalbas. Kurios ir vieniems, ir kitiems skamba juokingai. Lyg lietuvišką žodį ausys pagauna, bet didžiai iškraipytą.
Mūsų valdžia skraido į Vašingtoną, Kijevą, Briuselį, bet kada paskutinį kartą lankėsi Rygoje? Jei būtume ne popieriaus broliai, turėtume susitikinėti bent kartą per kelis mėnesius. Demonstratyviai. Tiesiog pasišnekėti ir išgerti kavos. Primygtinai demonstruojant baltų vienybę. Nes per retai matantis, galima ir neatpažinti. Jei brolis užsiaugins barzdą, o sesuo persidažys plaukus. Kadaise buvo akcija „Pirk prekę lietuvišką“. Galėtume inicijuoti akciją „Pirk prekę latvišką“. O latviai tegul ragina pirkti mūsų prekes. Štai taip ir suaktyvėtų broliavimasis. Nes paskutinis tikras broliavimasis - lietuvių ir latvių ūkininkų piketas Briuselyje. Kovojant dėl didesnių išmokų.
Bendra tendencija - nors vadinamės ar tiesiog pravardžiuojamės „braliukais“, tačiau dvasinės, giluminės to žodžio esmės neapčiuopiame. Lietuvą ir Latviją traktuojame tik iš pragmatinės pusės. Ar ten pigiau? Ir kas pigiau? Ar pralenkė mus, ar ne? Latvija tapusi tik „Eurostat“ eilute. Tačiau jei nepabijotume išlaisvinti savo baltišką pasąmonę, istorijos ūkanose išvystume du brolius. Apsuptus germanų, slavų, ugrofinų genčių. Du brolius, kovojančius dėl išlikimo. Kalbančius ta pačia kalba. Bet priešų tiek daug, kad broliai vienas nuo kito nutolsta. Jau nesupranta vienas kito kalbos. Neįtikina savęs. Kad priešais tave - prarastasis brolis.
