A.Juozaitis: Lietuvos viltis - Baltoskandija

Idėjų diktatūra

Gamta - tai įvairovės ir nelygybės enciklopedija. Nėra dviejų vienodų medžio lapų, vienodų skruzdžių. Gyvybė juda ieškodama skirtybių. Žmogus - gamtos dalis, vadinasi, esame gyvi, nes nepanašūs vienas į kitą. Tačiau didžiosios politinės ideologijos sako visai ką kita: žmonės - vienodi. Nors ir skirtingi („kažkuo“), tačiau vienodi, nes privalo paklusti idėjoms. Ypač to reikalauja komunizmo ir liberalizmo kalviai. Jie sukūrę idėjų sistemas, kurių iškabos skelbia, kad tik čia yra tikro (o ne gamtinio) žmogaus kalvės. Vienoje sukuriamos geriausios sąlygos kolektyvui-bendruomenei, kitoje - individui-vienišiui. Žmonės privalo tikėti kalviu ir net mylėti jį. Kaip bažnyčioje. Keista, bet politiniai įsitikinimai mažai kuo skiriasi nuo religinių dogmų: čia ir savos biblijos, ir savi kunigai, ir savos davatkos.

Nedidelėms tautoms mirtinai pavojinga atsiduoti kuriai nors iš politinių ideologijų. Vienintelė jos religija - turi būti iškilmingo pavadinimo: „Išlikimas“. Lietuva jau senokai yra mažos tautos buveinė, senkančios gyvybės tauta. O kadangi nei istorija, nei gamta tuščios nestovi, vadinasi, mūsų likimas nuspręstas. Jeigu... Nebent pasispardysime ir dar šį tą nuveiksime. Savo, o ne idėjų labui. Tuo net žmonijai pasitarnaudami. Nes išlikdami išsaugotume seniausią Europos kalbą - sanskrito atšaką. Juk garbingas uždavinys!

Tačiau kad uždavinys būtų įveikiamas, mūsų bendrapiliečiams reikia įsikalti į galvas bent tris gyvas tiesas.

Trys būtinos tiesos

Pirmoji tiesa: ateinančius dešimtmečius pasaulyje stiprės politinių diktatūrų valdžia. Kodėl? Todėl, kad jau dabar diktatūros veikia kaip efektyviausias valdymo būdas. Niekas garsiai nekalba, tačiau liberaliosios JAV ir komunistinės Kinijos valdžios - tai moderniosios diktatūros. Baigta su laisve, prisižaista. Laisvės iliuzija išėjo Anapilin 2001 metų rugsėjo 11 dieną, musulmonų teroro akcijos metu. Dabar JAV įvesta griežta cenzūra, ir ne be pagrindo. Nes jau suprasta, kad pasaulį gelbės - jei dar išgelbės - ne beribė vakarietiška vartojimo laisvė, o apsiribojimas ir tvarka. Pavyzdžiui, tik tvarka išgelbėjo Paryžių 2007 metais, kai jame ėmė siausti labai laisvi Afrikos ir Azijos gyventojai, apsėdę jo priemiesčius. Tvarka ir tik tvarka išgelbės Europą, jeigu ji kartą ryšis sustabdyti imigraciją iš trečiųjų pasaulio šalių. Jeigu Europa pasakys „ne“ gyvybės ir proto ribas pažeidžiančiai svetimųjų invazijai. Tada bus reikalinga labai griežta oro uostų ir pasienio tvarka.

Antroji tiesa: pasaulį išgelbės taupymas. Regis, šitai suprato net vartojimą kaip religiją išpažinusi Amerika. Žemės ekologija nebeleidžia visam pasauliui žvelgti į JAV gyvenimo būdą kaip į Eldoradą. Baigta su valgymo ir „apsiėdimo“ ideologija. Gamta imasi diktatūros teisių.

Trečioji tiesa: geografijos jėga. Geografija tampa geopolitikos pamatu. Ne liberalizmo-komunizmo idėjos valdys žmones, o gamtos ištekliai. Ištekliai - tai gėlas vanduo, derlinga žemė, žalias kraštas ir net oras. Tad už geografiją bus kryžiuojami kardai. Kultūrų ekspansija vyks į tokius kraštus, kaip Lietuva. Persikelti į gamtiškai palankesnę gyvybei vietą taikysis visi. Todėl konfliktai neišvengiami. Afrika ir Azija jau dabar norėtų užtvindyti Europą, nes joje galima žmoniškai gyventi. Žinoma, užtvindžiusios ją sunaikins.

Tad išvada: Europą gelbės regionai. Regionalizavimas. Lietuvai negalima užsibūti pinigų ir žmonių judėjimo koridoriuje - nuplaus mus nuo žemėlapio. Reikia užutėkio savo kalbai, kultūrai ir gyvybei. Akivaizdu, kad inkarą turėsime mesti į Baltijos jūrą. Ir žvelgti į Skandinavijos krantus. Juk ne Europos Sąjungos peršamas „bendras gyvenimas“ su Kipru ar Rumunija mūsų ateitis! Mes jau patyrėme, kaip buvo kuriama „vieninga tarybinė liaudis“. Nuo jos pasprukome. Ir dabar pulsime į „vieningos europinė liaudies“ katilą? Išvirsime per du dešimtmečius.

Baltoskandija - vis dėlto viltis

Baltoskandijos idėja nebe nauja, jai daugiau nei šimtas metų. Ji gaivina ir teikia vilties. Tačiau idėja - sau, o kaip atrodo gyvenimas? Visus tuos šimtą metų buvome atskirti nuo Skandinavijos. Estams - dėl geografijos! - pavyko, vaizdžiai tariant, „užpilti“ Suomių įlanką ir septynmyliais žingsniais įkelti koją į Suomijos ekonomiką. Mūsų šansas susikalbėti su Latvija nedovanotinai prarastas. Tad kas likę? Daug tolesnis kelias - Skandinavija. Dabar, vėlgi kartu su Latvija, tik jau ne kartu, o atskirai, turėtume plaukti į bendrą ekonominę erdvę. Jūra mus ne skiria, o vienija. Baltija - tai didžiulis ir labai naudingas vidaus ežeras. Beje, ne viena skandinavų kalba - tai Rytų jūra, vadinasi, vanduo, siejantis juos su mumis.

Kokia kita alternatyva? Tik vienijimasis su Lenkija, o tai, žinome, kuo baigtųsi. Visi vienijimaisi su pietų slavais baigdavosi Lietuvos ištirpimu. Mes netekome pusės savo geografijos ir ne mažiau nei pusės lietuvių. Suvalgo mus ir net kaulelius aplaižo. O lietuviais, kalbančiais vien tik lenkiškai, mes lyg ir nelinkę tapti.

Politinis realizmas - tai nebe romantizmas. Beribės ir neatsakingos laisvės bus labai nedaug. Nūdienis realizmas reikalauja pripažinti tris minėtas tiesas. Būtina reikalauti tų tiesų ir iš Seimo narių. Pirmiausiai - iš jų. Ir valstybės prezidento (prezidentės). Antraip... Antraip jie nebeatstovauja Lietuvai. Nes politinis realizmas reikalauja ginti savą geografiją ir savus gyvybės syvus. Antraip mes - tik medžiaga ir trąša kitiems.

Tad ką mes veikime, kad laikytumėmės Baltoskandijos, savo geografinio regiono erdvėje?

2012 metais Lietuvos eksportas į Šiaurę, t.y. ir Skandinaviją, sudarė apie 27 proc. viso mūsų eksporto. O iš Šiaurės į Lietuvą plaukė 16 proc. viso mūsų importo. Šiauriečių investicijų lyginamasis svoris visame Lietuvoje įdėtame užsienio kapitale siekia beveik 43 proc. Tai labai daug. Deja, pusė tų investicijų - Švedijos bankų kapitalas. O kaip mes - kiek investavę į Šiaurę? (Žinoma, „Šiaure“ laikant ir Latviją su Estija.) Pasirodo, ten - 49 proc. visų Lietuvos investicijų, skirtų užsieniui. Beveik pusė jų - būtent Latvijoje ir Estijoje. Deja, beveik nieko nesame sukūrę Švedijoje ir Norvegijoje.

Ir vis dėlto. Vis dėlto elektra ir dujos - Skandinavijoje. Jeigu elektra Baltijos dugnu pasieks mūsų krantą, o dujos - vandeniu ar po vandeniu - atkaks iš Norvegijos, jeigu tai pavyks... Tada pajudėsime iš mirties taško.
Nejaugi nebenorime niekur judėti? Juk mirtinai reikia.