Gyvybei išgelbėti gali pritrūkti laiko

Kai kurių rajonų GMP medikai teigia, kad įsigaliojus naujam sveikatos apsaugos ministro įsakymui, kuris numato, kad pacientus, patyrusius infarktą ar insultą, per dvi valandas iš rajonų privalu atgabenti į universitetines ligonines, nežinia, kaip tai padaryti. Mat jie tam neturi nei įrangos, nei pajėgumų. Tad neatmeta galimybės, kad kelyje pacientus gali ištikti blogiausias scenarijus.

Lietuvos GMP įstaigų asociacijos prezidentas, Kauno GMP stoties vadovas Nerijus Mikelionis tokius kolegų pasisakymus vertina kaip „laikas nuo laiko pasikartojantį problemos išviešinimą, kuris tiesiog duoda peno diskusijoms, bet ne naudos“. Mat pacientus, patyrusius infarktą ir insultą, į didžiuosius centrus vežti privaloma jau nuo 2014 m. Mėnesio pradžioje įsigaliojęs įsakymas tik papildė anksčiau galiojusį - prisidėjo kai kurios indikacijos.

Anot asociacijos vadovo, regionai apie tai, kad trūksta brigadų, kalba nuo to laiko, kai atsirado klasteriai. Faktas, kad kaip ir visose kitose medicinos srityse, GMP veikloje juntamas trūkumas, pajėgos optimizuotos iki minimumo. Problemos yra tos pačios, kaip ir visoje sveikatos sistemoje: finansiniai ištekliai riboti, skubios pagalbos slaugos specialistų, kurie gali dirbti GMP, trūksta. Tačiau faktas, kad galimybė padėti insulto ar infarkto ištiktam žmogui yra nepalyginamai didesnė klasterių centruose Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, todėl turimomis pajėgomis reikia stengtis padaryti viską, kad pacientai ten patektų.

N.Mikelionis neneigia - tam tikros rizikos pervežant pacientą visada yra. Tačiau dėl paciento būklės sprendžia GMP medikas - jeigu jis mato, kad pacientas nestabilus ir vežant tolimesnį atstumą gali kilti pavojus jo gyvybei, jis visada gali nuspręsti vežti į artimiausią gydymo įstaigą ir stabilizuoti paciento būklę.

Kitas dalykas - Lietuvoje veikia 8 centralizuotos GMP dispečerinės. GMP brigada, matydama, kad gali kilti problemų, visada gali - ir net privalėtų - paprašyti kolegų iš didžiųjų miestų pagalbos. Pavyzdžiui, Kauno GMP brigados dažnai vyksta į pagalbą kolegoms iš aplinkinių rajonų, kurie juos išsikviečia, jeigu mato, kad patys nesusitvarkys.

Tiesa, teiginiai, kad kažkurie GMP medikai neturi įrangos, N.Mikelionį stebina. Jeigu neturi, vadinasi įstaigoje yra prasta vadyba, nes automobiliai ir jų įranga visoje Lietuvoje yra standartizuoti. GMP paslaugos kaimo vietovėse yra apmokamos net 5 proc. daugiau nei miestuose, ir vienos GMP įstaigos kažkodėl įrangą turi, o kitos - neturi. Jeigu kažkur kažkokia įranga neveikia, tai kyla klausimas, kodėl ji neveikia ir ko GMP įstaiga nepadarė, kad ji veiktų.

Didžiausia problema, anot Asociacijos vadovo, ne personalo, kuris turi atitikti normatyvus, kvalifikacija ir ne komplektacija, kuri privalo būti tokia, kokia numatyta ministro įsakyme. Problema yra tinklas, atstumai. Analizuojant klasterių veiklos rezultatus aiškiai matoma, kad kuo toliau pacientai yra nuo klasterių centro, tuo mažiau jų atvežama - labai daug jų „nusėda“ vietinėse ligoninėse, kur yra tiesiog gaištamas laikas.

„Esame pasiūlę Sveikatos apsaugos ministerijai tokį taip vadinamų „skrajojančių“ GMP brigadų modelį, kurios atvyktų per tą laiką, kol vietinė brigada įsitikintų, kad yra įvykęs infarktas arba insultas, ir nuvežtų pacientą, kur reikia, - sako N.Mikelionis. - Tačiau vienos brigados išlaikymas per metus kainuoja apie ketvirtį milijono eurų. Vadinasi, papildomai išlaikyti 10-15 tokių brigadų kasmet biudžetui kainuotų apie 2,5-3 mln. eurų. Vis dėlto manau, kad anksčiau ar vėliau taip bus“.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“