Tūkstantis „Julių“ ir „Brigitų“

Džiūgaudamas ir didžiuodamasis urbi et orbi skelbiu iškilmingą žinią: šis „Juliaus“ ir „Brigitos“ numeris, kurį Jūs dabar laikote savo rankose, yra jubiliejinis - tūkstantasis.

Nors pats „Respublikoje“ dirbu jau septyniolika metų, nors kaip tik į „Juliaus“ kūrėjų kolektyvą ir įsiliejau atėjęs į redakciją dar studentu būdamas, ne visą šių smagių pramoginių šeštadienio numerio priedų istoriją mačiau savosiomis akimis - kad priedai pavadinti pirmųjų jų redaktorių Juliaus Girdvainio ir Brigitos Balikienės vardais, sužinojau jau tik iš lūpų į lūpas ringuojančių legendų.

Tiesa, „Juliaus“ krikštatėvį J.Girdvainį radau „Respublikoje“ triūsiantį visu pajėgumu (nors jau nebe „Juliaus“ redaktoriaus pozicijoje) ir bičiuliavausi su juo daugybę metų, o štai B.Balikienės redakcijoje jau nebeteko sutikti.

Užtat teko dalyvauti šių priedų penkerių metų sukakties puotoje, kur poetas, lietuvių literatūros klasikas Algimantas Baltakis skaitė specialiai šia proga parašytus nuotaikingus eilėraščius - vieną dedikuotą „Brigitai“, kitą „Juliui“. O juk, sutikite, ne kiekvienas spaudos leidinys palieka atgarsį literatūroje...

Prisiminęs šį gražų nutikimą, paskambinau gerbiamam poetui ir vakar - jubiliejaus išvakarėse, tikėdamasis, kad galbūt išlikęs anų eilėraščių rankraštis. Pasirodo, rankraštis jau seniai nuskendęs metų tėkmėje, tačiau A.Baltakis šį įvykį gerai atsimena ir net laiko save teisėtu „Juliaus“ bendradarbiu, nes periodiškai eiles šiame „Respublikos“ priede yra publikavęs kone metus.

„Sovietiniais laikais spausdinti taip pat ir eiliuotus tekstus buvo įprasta. Nepriklausomybės atgavimo laiku ši tradicija buvo greitai ir negailestingai numarinta. Man, kaip poeziją mėgstančiam ne tik rašyti, bet ir skaityti, gaila, kad taip nutiko... Tad štai - „Juliaus“ garbei turiu pasakyti, kad tai buvo paskutinis dinozauras, kur eilės vis dar tebebuvo spausdinamos, - į prisiminimus nuniro A.Baltakis. - Dar priedų gyvavimo pradžioje, menu, man paskambino anuometinis „Juliaus“ redaktorius - dabar pripažintas rašytojas, dramaturgas ir režisierius Marius Ivaškevičius ir paprašė siųsti laikraščiui nuotaikingų eilių. Siųsdavau... Kaip dabar atmenu, už publikaciją gaudavau šimtą litų honoraro“.

Sužinojęs apie tūkstantojo numerio sukaktį poetas negailėjo ir komplimentų: „Nors eiles „Julius“ ir nustojo spausdinęs, bet ir po šiai dienai šeštadienio „Respublikos“ skaitymą visuomet pradedu būtent nuo jo. Nors šie priedai - akivaizdžiai populiarusis pramoginis leidinys, tačiau vertas pagyrimo už tai, kad niekada nenusirito iki apkalbų ir blevyzgų lygio - čia visuomet žinau rasiąs gražią skiltį, kalbinamą kokį įdomų žmogų iš kultūros pasaulio, gilesnių, dvasingesnių tekstų... Gal dėl ten dirbusių menininkų, tačiau dėmesys kultūrai šiuose prieduose visuomet buvo juntamas“.

Ir išties - juk visai solidus būrelis menininkų, garsių žiniasklaidos pasaulio asmenybių yra vienaip ar kitaip prisidėję formuojantis išskirtiniams šių priedų bruožams: redaktoriavęs minėtasis M.Ivaškevičius, darbavęsis poetas Arnas Ališauskas, jaunas poetas Aivaras Veiknys, daugel metų bendradarbiavęs humoristas Jurgis Gimberis, redaktoriavusi vieno „Respublikos“ įkūrėjų, organizuotų nusikalstamų ir politinių struktūrų užsakymu nužudyto žurnalisto Vito Lingio našlė dabar verslininkė Laima Lingienė, dabartinė populiaraus pramoginio žurnalo „Žmonės“ vyriausioji redaktorė Daina Žemaitytė, vis dar pavydėtinus viražus Lietuvos žurnalistikos padangėje „skutantis“ Ferdinandas Kauzonas...

Pagalvojus - o juk gražiai ir plačiai buvusius „juliečius“ bei „brigitiečius“ likimas išsijojo po pasaulį, subrandindamas, paversdamas solidžiais, svarbiais, garsiais...

Ištikimos „Juliaus“ ir „Brigitos“ padaliniui ligi šios jubiliejinės akimirkos išbuvo tik dvi žurnalistės - devynetą metų „Respublikos“ gretose besidarbuojanti Giedrė Milkevičiūtė ir šešerius metus dirbanti Deimantė Zailskaitė. Pats jau daugel metų plušu kultūros žurnalistikos arimuose, tačiau savąją ištikimybę „Juliui“ kiekvieną savaitę išreiškiu skiltimi, kurią jo puslapiuose veik be pertraukų rašau jau šešiolika metų.



Ilgiausiai „Juliaus“ ir „Brigitos“ kūrėjų komandai vadovavusi ir, ko gero, svariausią įdirbį tūkstančiui šių priedų numerių atsirasti palikusi redaktorė, žurnalistė, daugelio, taip pat ir mano žurnalistikos „krikštamotė“ Danutė Šepetytė nuo priedų reikalų šiandien jau kiek nutolusi, tačiau vaisingai tebesidarbuoja „Respublikoje“ ir didžiuodamasis galiu pasakyti, kad vis dar džiaugiuos galimybe ir vis dar randu ko iš jos pasimokyti.

Kadangi būtent šiai redaktorei vadovaujant „Juliaus“ ir „Brigitos“ priedai sulaukė netikėtų teminių ir vaizdinių variacijų - plėtėsi apimtimi, iš nespalvoto laikraštinio priedo virto spalvotu, o vėliau ir visaverčiu žurnalu - jaučiau būtinybę jubiliejaus proga užduoti jai keletą klausimų.

- Danute, juk tiesa, kad darbas „Juliuje“ ir „Brigitoje“ - pradžioje žurnaliste, vėliau - redaktore - apima ilgiausiąją jūsų kūrybinio kelio dalį ir tiesa, kad šie priedai atėmė didžiausią jūsų dalį laiko, energijos, taip pat neišvengiamai generavo gausybę teigiamų bei neigiamų emocijų. Todėl noriu paklausti, kaip visą darbavimosi šiuose prieduose laikotarpį įvardintumėte šiandien? Likimas? Akibrokštas? Dovana?

- Apskritai, Rimvydai, „Respublika“ man buvo didelis sukrėtimas, kurį yra patyrę čia dirbantys ar dirbusieji kada nors. Leidėjas nepasiūlo ramaus gyvenimo, bet „Respublika“ buvo ir vis tebėra įdomiausias nuotykis, kurį išgyveni tik tuomet, kai net neįtari jį tokį esant. Tad šitas trečdalis gyvenimo turtingas ir akibrokštų, ir dovanų, ir nervų, ir, be abejo, yra tapęs likimu. Didžiausi atradimai, žinoma, žmonės, su kuriais teko dirbti ir kuriuos teko pažinti tik dėl to, kad dirbau dienraštyje. Tebesijaučiu esanti jų ir jūsų visų mokinė.

- „Julius“ ir „Brigita“ jau pergyveno gausybę savo bendraamžių žurnalų, pramoginių leidinių, net ir ne vieną, laiko tėkmėje užgesusį „Respublikos“ priedą... Kur šiandien jubiliejų švenčiančių priedų ilgaamžiškumo paslaptis? Kuo „Julius“ ir „Brigita“ skyrėsi ir išsiskiria iš bendro pramoginių leidinių srauto?

- Jubiliejinio numerio proga girtis nedraudžiama, bet bala nematę tų nors ir tikrovę atliepiančių pasiglostymų. Tiek laikraštinis, tiek žurnalinis „Juliaus“ ir „Brigitos“ variantai pirmiausia skyrėsi ir tebesiskiria santykiu su žmogumi, tema, jos traktavimu. Net tais laikais, kai šie savaitgalio priedai spausdindavo daugiau pramoginių temų, nebuvo nusižengiama pamatiniams žurnalistikos principams - juose atsispindėjo pagarba pašnekovui, pagarba skaitytojui. Dėl populiarumo jie netapo „pigūs“, nepradėjo kvailinti skaitytojo, masiškumui nebuvo aukojamas žmogiškumas. Kaip ir „Respublikoje, beje, kur yra tapę taisykle neapspardyti kartu su kitais gulinčio, o atvirkščiai, išklausyti atstumtą, apkaltintą, pažemintą... Man labai patrauklūs šitie bruožai kaip ir žmonės, kurie jais pasižymi, nors, be abejo, pasiduoti visuotinei tėkmei yra kur kas saugiau. Be kita ko, ir smegenims darbo mažiau.

- Gal užbaigtume šitą odę tūkstantajam numeriui kokiu nors palinkėjimu dabarties ir ateities „Juliaus“ ir „Brigitos“ kolektyvams bei skaitytojams?

- Galima būtų užbaigti ode kiekvienam juos kūrusiam ir tebekuriančiam. Tavo paminėtiems ir nepaminėtiems Gražinai Ašembergienei, kurios šeima su M.Ivaškevičiumi užgimė šiam dirbant prieduose, fotografams Dainiui Labučiui ir Butautui Barauskui, be abejo, šviesaus atminimo Broniui Talaikiui, žurnalistui Vytautui Sauliui ir taip toliau. Nuo lengvos Dovilės Štuikienės plunksnos iki tavo paties šmaikščių kasdieninių tekstų „paraštėse“, kuriuos nors imk ir guldyk į numerį - skaitytojui nuobodu nebus... Tad priedams tokių kūrybingų darbuotojų norėtųsi linkėti visada; norėtųsi linkėti ir tokių atsidavusių skaitytojų, kaip viena moteris, skaitanti „Respubliką“ nuo 1989 metų, nuo pirmojo numerio, kurią priedų kokybė, anot jos, tiesiog privertusi parašyti ilgą ilgą laišką. Iki šiol jį tebelaikau. Prieduose „įdomiai nagrinėjamos temos, aktualiai keliamos problemos, jaudinantys straipsniai“, -  be kita ko, pastebėjo ji ir baigė linkėjimu: „Dėkodama kūrybingai redakcijai, linkiu ir toliau džiuginti mus, skaitytojus, įdomiu, laukiamu, gražiu „Juliumi“ ir „Brigita“. Ko dar geresnio būtų galima palinkėti...