Natūrinis ūkis ir XXI amžiuje maitina lietuvį. Net 68 proc. šalies gyventojų savo poreikiams vis dar užsiaugina daržovių, vaisių, ruošia atsargų žiemai. Tai paaiškėjo Suomijos kompanijai „Fiskars“ atlikus tyrimus.

Daržiuką prie namų ar kolektyvinį sodą turi net 56 proc. šalies gyventojų. Keisčiausia, kad net grynakraujai miestiečiai tebemano, jog pačių užaugintos daržovės ir vaisiai sveikesni, o iš ūkininko pirkta mėsa, sūris, varškė ar duona gardesni už didžiųjų perdirbėjų produkciją.

„Respublikos“ kalbinti mokslininkai, valdininkai, humanitarai lyg susitarę tvirtina, kad daržoves ir vaisius daržiuke prie namų ar kolektyviniuose soduose augina ne dėl finansinės naudos.

Miestiečiai kelsis arčiau žemės

„Gyventi blokinėje dėžutėje ir važinėti į kolektyvinį sodą yra prabanga“, - teigia mokslininkas, Agrarinės ekonomikos instituto rinkos produktų tyrimo skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.

„Neišgeriu su kaimynu butelio, už tuos pinigus važiuoju į kolektyvinį sodą, nes manau, kad paties užaugintos daržovės ir vaisiai sveikesni. Sode aš eksperimentuoju jau 25 metai ir tai man patinka. Mokslininkui fizinis darbas labai sveika. Man nereikia eiti į sporto klubą ir brangiai sumokėjus uostyti svetimo prakaito. Vietoj tokio fizinio krūvio savo rankomis sode pasistačiau namuką. Tik reikėtų pakoreguoti įstatymus, kad sodininkauti mėgstantiems miestiečiams nebereikėtų grįžti į butus blokiniuose namuose, dauguma norėtų nuolat gyventi sodininkų bendrijose“, - siūlo mokslininkas.

Rinkos žinovas įsitikinęs, kad kaimus, kuriuose dabar mažėja ir gyventojų, ir jų laikomų gyvulių, reikia atgaivinti dėl juose tvyrančios kitokios dvasios.

Tačiau kol kas natūrinis ūkis kaimuose tik traukiasi. Kaimiškose vietovėse gyvenančios jaunos šeimos retai beaugina kiaules, telaiko po vieną ar dvi karves. Jos apskaičiuoja, kad nusipirkti mėsos labiau apsimoka, nei pusę metų šerti kiaulę.

Auginantys po 2-3 tūkst. kiaulių ūkininkai dirba sunkiai, be to, negali ilgesniam laikui palikti ūkio, jų laisvė apribota, todėl vis dažniau meta gyvulininkystę ir ima auginti javus, užsiima sodininkyste. Tokios tendencijos visoje Europoje, todėl kyla gyvulių kainos. Tačiau tokia padėtis turės keistis, nes mėsą tebemėgsta daugelis, prognozuoja mokslininkas.

A.Gapšys neabejoja, kad tokia situacija susiklostė dėl per menkos Europos Sąjungos paramos gyvulių augintojams. Javų augintojams skiriamos didesnės išmokos, jos mokamos net už pievas.

Natūrinis ūkis, kai laikomos viena ar dvi karvės, mokslininko nuomone, neperspektyvus. Vienos šeimos poreikiams dviejų karvių duodamo pieno per daug, o perteklinio parduoti didiesiems perdirbėjams neįmanoma.

Visai kitokią ateitį mokslininkas prognozuoja smulkiems, 20-30 hektarų žemės turintiems ir 8-10 karvių laikantiems ūkininkams. Ūkininkės moka skaniai gaminti - jų spausti sūriai, varškė, iškepta naminė duona yra savito skonio, gerai perkama, todėl smulkūs ūkiai turi išlikti dėl jų savitumo.

Mokslininkas neatmeta, kad ateityje valstietiško kraujo turintys miestiečiai gali dar aktyviau keltis į kaimus. „Lietuviams nebūdinga sėdėti prie vasarnamio ir lošti kortomis. Mes sodiname, auginame, valgome. Ir teisingai darome“, - natūrinio ūkio nepeikia A.Gapšys.

Nuostolinga, bet patrauklu

Kūrybinį įtemptą darbą dirbantis panevėžietis Rolandas pripažįsta, kad važinėjimas į už 15 kilometrų esantį sodą jam nuostolingas. Vienas nuvažiavimas į sodą automobiliu kainuoja 13 litų, per savaitę 40, o vasarą per mėnesį - 120 litų. Dar tenka pirkti mėšlo, kurio priekaba kainuoja apie 100 litų, šiek tiek išleisti cheminėms medžiagoms, apsaugančioms nuo kenkėjų.

Rolando sklypelis prie miško, žemė prastoka, tačiau ir didelės sodininkystės patirties neturintis panevėžietis užsiaugina salotų, agurkų, paprikų ir prisikonservuoja atsargų visai žiemai.

„Prisiauginu žolelių arbatai, prieskoninių augalų. Man visą žiemą nereikia pirkti obuolių, jų užtenka iki naujojo derliaus. Neperku pomidorų, morkų, svogūnų. Tačiau maloniausia sodininkystės pusė yra poilsis. Savaitgaliais man nereikia sukti galvos, prie kurio ežero važiuoti, kur rasti vietelę, kad nei aš, nei man niekas neliptų ant galvos. Aš važiuoju į sodą. Jei nedirbu, išeinu pasivaikščioti į mišką, ilsiuosi“, - džiaugiasi Rolandas.

Mažas augintojas ne visada patikimas

Jeigu sodininkai visą žiemą neperka daržovių, ar jie nepakiša kojos stambiems augintojams, klausėme Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovės Zofijos Cironkienės.

Ji tvirtina, kad smulkieji daržovių augintojai ir dideli ūkiai yra skirtingi rinkos dalyviai. Stambiųjų produkcija pardavinėjama prekybos tinkluose. Jų daržovės turi būti idealios išvaizdos, nuplautos, surūšiuotos, sufasuotos. Smulkiųjų produkcija, dovanojama giminėms ar parduodama turguose, ruošiama kitaip. Pirkėjai ieško saugių daržovių ir nori žinoti, ar augintojas nepiktnaudžiavo tręšdamas lysves mėšlu bei cheminėmis medžiagomis.

Z.Cironkienė atkreipia dėmesį, kad smulkieji augintojai mėgsta paspekuliuoti savo mažumu. Ne viskas, kas užauginta mažame sklypelyje, yra saugu. Daržovių augintojų asociacijos vadovė pataria sodininkams nepirkti mėšlo iš didelių fermų, kur gyvuliai gydomi antibiotikais. Per mėšlą antibiotikai patenka į augalus. Valgydami tokias daržoves galime pakenkti savo sveikatai.

Tiriant daržoves gali paaiškėti, kad stambiame ūkyje augintos yra saugesnės. Šiuolaikiški, augalą rūku, o ne lašais apipurškiantys purkštuvai, ravėtuvai, rankų darbas daug kainuoja, o pirkėjai už gerą kokybę nenori mokėti daugiau, jų prioritetas tebėra maža kaina.

„Aš irgi esu sodininkė mėgėja“, - prisipažįsta asociacijos vadovė ir mielai pasidalina sodininkavimo patirtimi.
Ji pataria rinktis kuo ankstyvesnes ir ligoms atsparias, per žiemą gerai išsilaikančias daržovių veisles.

„Neauginu morkų ir kopūstų, nes juos tektų purkšti, todėl morkas perku iš prekinio ūkio. Savo šeimos poreikiams darže prie namų užsiauginu bulvių, salotų, šakniavaisių, svogūnų. Sodininkauju tikrai ne dėl finansinės naudos. Esu antra karta nuo žagrės. Mano mama augo kaime, o paskui pabėgo į miestą. Kiek atsimenu iš vaikystės, nors ir mieste gyvenome, visada turėjome daržiuką kur nors pas pažįstamus. Matyt, manyje dar liko valstietiško kraujo. Dirbdama darže, prižiūrėdama gėlynus, atsipalaiduoju“, - sako Z.Cironkienė.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"