Šiauliai atsitiesia po didžiosios įmonių griūties

Po pramonės gigantų griūties Šiauliuose minioms žmonių užplūdus darbo biržas vieniems jų pavyko rasti darbą, tačiau nemaža dalis taip ir liko amžini bedarbiai. Kiti, gelbėdamiesi nuo bado, išvyko ieškoti laimės į užsienį ir šitaip prisidėjo prie nedarbo rodiklių mažinimo apskrityje.

Bankrutavo stambiausios įmonės

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį bankrutavo buvusios didžiausios Šiaulių miesto įmonės: odos ir avalynės susivienijimas „Elnias“, mikroschemų gamykla „Nuklonas“, Šiaulių galanterija, „Šiaulių maistas“, „Šiaulių pienas“.

Vien „Nuklono“ gamykloje, bankrutavusioje 1994-aisiais, darbo neteko 4,2 tūkst. žmonių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje „Nuklono“ direktoriaus pavaduotoju dirbęs Alvydas Šedžius mano, kad gamyklą ar bent jos dalį buvo galima išsaugoti, bet tuomečiams įmonės vadovams neužteko užsispyrimo.

„Didžioji dalis „Nuklono“ produkcijos buvo skirta karinės technikos poreikiams, tačiau, šiai rinkai užsidarius, dar buvo pakankamai laiko persiorientuoti ir susikoncentruoti į civilinės technikos gamybą“, - įsitikinęs A.Šedžius.

Po „Nuklono“ griūties mikroschemų gamybos pramonė Šiauliuose išnyko. Buvusiose gamybinėse patalpose įsikūrė įvairios įmonės, o administraciniame „Nuklono“ pastate šiuo metu veikia Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultetas.

Darbuotojams į akis žvelgė badas

2005-ųjų birželio 6-ąją Šiaulių apygardos teismas paskelbė bankrotą bendrovei „Šiaulių stumbras“. Darbo neteko apie 300 odos perdirbimu besivertusios įmonės darbuotojų. 107-uosius veiklos metus skaičiavusi bendrovė buvo viena seniausių Šiauliuose.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios nutarta skelbti įmonės bankrotą, buvo milžiniški „Šiaulių stumbro“ įsiskolinimai. Jie viršijo daugiau nei pusę bendrovės turto ir sudarė apie 40,9 mln. litų.

Kreditoriams kilo įtarimų, kad įmonėje tvarkomasi neūkiškai ir neskaidriai. Įmonės auditą atlikę specialistai konstatavo, kad jiems buvo pateikti klaidinantys duomenys apie bendrovės balansą, nuostolius ir pasiskolintų pinigų panaudojimą. Anksčiau ši bendrovė dirbo pelningai ir atsilaikė net per visą pasaulį krėtusią odininkų krizę, kurios metu bankrutavo daug Lenkijos, Portugalijos ir Italijos fabrikų.

Merdinčią Šiaulių įmonę dar mėginta gaivinti, tačiau bendrovės negelbėjo net tai, kad žmonės joje dirbo ir per valstybines šventes bei laisvadienius. Darbuotojams į akis žvelgė badas, jiems ištisus mėnesius nebuvo mokamos algos.

Nedarbas - mažiausias apskrityje

Dalis stambių Šiaulių įmonių sugebėjo atsilaikyti prieš ekonominius sunkumus. Štai televizorių gamykla buvo restruktūrizuota į daugiau nei 20 bendrovių, beveik visos jos veikia ir dabar.

Šiandien didžiausiu darbdaviu tarp Šiaulių pramonės įmonių įvardijama „Neaustinių medžiagų“ grupė. Visose jos įmonėse dirba 1623 darbuotojai.

Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis Šiauliuose pernai buvo 1396 litai. Nedarbas Šiaulių mieste yra mažiausias apskrityje - 7,4 proc. Socialinė pašalpa mokama 6045 šiauliečiams.

Šiaulių valdininkai teigia dedantys nemažai vilčių į projektus, kuriais siekiama skatinti investicijas, ir naujų darbo vietų kūrimą. Tarp tokių projektų - Pramonės parko plėtra, Laisvosios ekonominės zonos išvystymas, Viešojo logistikos centro įkūrimas.

Tačiau Pramonės parko įkūrimui per kelerius metus jau išleista apie 40 mln. litų, o investicijų sutartys pasirašytos vos su 4 įmonėmis. Ten kol kas pastatytas vienintelis fabrikas - gofruoto kartono gaminius gaminančios ir jais prekiaujančios UAB „Lietmeta“ fabrikas.

Milijoninės investicijos ir skolos

Ilgą laiką didžiulių prekybos ir pramogų centrų neturėję Šiauliai per pastarąjį dešimtmetį tapo miestu, kur prekybos milžinų pridygo kaip grybų po lietaus.

Nugriautų „Šiaulių stumbro“ pastatų vietoje iškilo prekybos ir laisvalaikio centras „Tilžė“. Prekybos ir pramogų sostinė „Akropolis“ Šiauliuose įsikūrė nugriovus nebaigtus statyti „Nuklono“ kultūros namus. Mados ir laisvalaikio centras „Saulės miestas“ pastatytas senosios Šiaulių autobusų stoties vietoje. Savo vietą Šiauliuose surado ir prekybos milžinai „Arena“ bei „Bruklinas“ ir daugiau įstaigų, vieniems šiauliečiams suteikusių galimybę pramogauti, kitiems - įsidarbinti.

2007-aisiais baigta statyti Šiaulių arena, kurios projekto ir įrangos bendra vertė siekė 75 mln. litų. Sporto varžybas joje gali stebėti apie 5,5 tūkst. žiūrovų, koncertus - 7,4 tūkst. žiūrovų.

Daugiau nei prieš 1,5 metų atidarytas 16 mln. litų vertės Šiaulių aplinkkelis, jungiantis pramoninį miesto rajoną su pietine dalimi. 2010-aisiais Šiauliuose baigta daugiau nei 26 mln. litų kainavusi pėsčiųjų bulvaro rekonstrukcija. Milijoninių investicijų Saulės mieste - daug, tačiau verslo gerovės jos neatspindi. Didelė dalis pėsčiųjų bulvare buvusių įstaigų ir parduotuvių išsikėlė į didžiuosius prekybos centrus, todėl pėsčiųjų gatvėje liko mažai gyvybės, o dažnos iš čia esančių patalpų langų stiklus papuošė skelbimai „Išnuomojama“. Atgaivinti merdėjantį bulvarą bandoma kultūros renginiais, meninėmis akcijomis, tačiau verslininkai čia grįžti nesiskubina.

Miesto biudžetas yra praskolintas - iš viso Šiaulių miesto savivaldybė turi apie 125 mln. litų skolų. Iš jų apie 70 mln. litų sudaro paskolos, apie 20 mln. litų - pradelstos skolos.

- Kaip pakeitė Šiaulių miesto ekonominį gyvenimą pirmaisiais nepriklausomybės metais įvykusi pramonės įmonių griūtis? - pasiteiravo „Respublika“ Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidento Vidmanto JAPERTO.

- Tenka apgailestauti, kad tokios šakos kaip elektronika - kalbu apie „Nuklono“ gamyklą - išvis dingo iš Šiaulių ekonominės veiklos. Patyrę gamyklos specialistai prarado kvalifikaciją, nes buvo priversti ieškoti kitų darbų. Manau, kad tai - didžiulė netektis visai Lietuvai. Pakankamai senas tradicijas Šiauliuose turėjusi staklių gamykla visiškai pakeitė savo profilį ir šiuo metu užsiima metalo apdirbimu. Apgailestauti tenka ir dėl pieno kombinato, kuris turėjo įrangą, vieną moderniausių visoje Lietuvoje. Apmaudu, kad didžiulių investicijų sulaukęs kombinatas neatlaikė konkurencijos. Tas sektorius neliko tuščias, susiformavo naujos gamyklos, tačiau Šiauliai dėl šio kombinato netekties patyrė didelę žalą. Didelė netektis miestui buvo ir labai senas tradicijas turėjusios „Elnio“ odų gamyklos bankrotas.

- Kokių pasekmių turėjo Šiauliams šių įmonių netektys?

- Statistika liudija, kad Šiauliai yra vienas iš tų miestų, kuriuose yra santykinai mažiausia užsienio kapitalo dalis. Pagal šį veiksnį Šiauliai nusileidžia kitiems didiesiems šalies miestams. Būtent pagrindinių įmonių bankrotai ir dingimas iš rinkos greičiausiai lėmė tai, kad kapitalo investicijos iš užsienio tuo metu ir aplenkdavo Šiaulius. Mes ir šiandien neprisivejame kitų didžiųjų šalies miestų pagal užsienio kapitalo investicijas. Vis dėlto nors užsienio kapitalo investicijos Šiauliuose yra santykinai mažiausios, pagal konkurencingumą mūsų miestas nelabai nusileidžia kitiems. Ir ekonominio pakilimo metu, ir sudėtingais laikotarpiais Šiaulių miesto įmonės turėjo didesnį procentinį prieaugį nei kiti miestai su didžiosiomis investicijomis. Vilniuje investicijas sukelia bankai, tačiau tai nėra ekonomikos vystymosi pagrindinis veidrodis.

- Kodėl Šiaulių televizorių gamyklą pavyko sėkmingai restruktūrizuoti, o kitų įmonių restruktūrizacija negelbėjo?

- Dėl įmonių žlugimo kaltinti savivaldybę, aišku, būtų tuščias reikalas, tačiau, mano manymu, ir savivaldybė tuo laiku privalėjo turėti aiškią savo nuomonę. Išsaugoti įmones buvo galima tik esant glaudžiam regioninės ir respublikinės valdžių bendradarbiavimui. Tačiau politikos šiuo klausimu neturėjo ir valstybė, ėjusi pačiu paprasčiausiu - restruktūrizacijos - keliu. Televizorių gamyklos atveju šis kelias pasiteisino. Nežinau, ar tai - administratoriaus nuopelnas. Manau, kad šioje gamykloje buvo pakankamai kūrybingų asmenybių, kurios pertvarkant gamyklą nebijojo prisiimti atsakomybę, sugebėjo išsaugoti sukauptą potencialą ir formuoti naujas veiklas. Ten iš atskirų cechų susiformavo visiškai savarankiškos įmonės, kurios puikiausiai gyvuoja ir šiandien. Smagu, kad didelė įmonė, turinti daug žmonių, įgavo antrą kvėpavimą.

- Kokias matote verslo perspektyvas Šiauliuose?

- Džiugu, kad tradicinės šakos - metalo apdirbimas, medienos ir medžio apdirbimas, taip pat ir plastikų gamyba - išlaiko tradicijas. Formuojasi naujos įmonės, veiklą sėkmingai tęsia ir senesnės. Šiauliams tenka didelis dėmesys krovinių paskirstymo srityje, todėl viešojo logistikos centro įkūrimas prisidės prie Šiaulių, kaip krovinių paskirstymui patrauklios vietos, vystymosi. Logistikos veikla Lietuvoje šiuo metu yra gana silpna. Nors Lietuva turi uostą, jis sėkmingai vystosi, didėja krovos mastai, auga „Lietuvos geležinkelių“ pervežimo mastai, manau, kad mūsų šalis nepakankamai išnaudoja savo geopolitinę padėtį. Kalbant apie krovinių mainus ir paskirstymą Lietuva galėtų turėti didžiulį potencialą. Džiugina ir tai, kad Šiaulių oro uoste, palyginti su kitais šalies oro uostais, šiandien perkraunama daugiausiai krovinių. Tikimės, kad deramą vietą vystant Šiaulių ekonomiką užims ir Laisvoji ekonomikos zona, ir Pramonės parkas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"