Pajudinai pirštą - bankai jau plėšia mokestį

2008 metais Lietuvos bankas leido komerciniams bankams sumažinti savo privalomąsias atsargas visu milijardu litų. Žadėta, kad atsilaisvinę pinigai padės mūsų verslui, palankesnėmis sąlygomis bus teikiamos paskolos, tačiau jos tik pabrango, o bankų klientai nepajuto jokios naudos.

Apie garantijomis apsirūpinusius bankus ir jiems besąlygiškai privalančius paklusti klientus „Respublika“ kalbėjosi su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu.

- Kodėl Lietuvoje veikiantiems komerciniams bankams 2008-aisiais leidus sutaupyti milijardą klientų turto rizikos sąskaita buvo žadėta, kad iš privalomų atsargų išimti pinigai pagerins verslo aplinką, tačiau atsitiko priešingai?

- Todėl, kad atėjus krizei prasidėjo ir didelis Lietuvos verslo pinigų išplovimas į užsienį. Mūsų verslininkai perkėlė į kitas šalis apie 4 mlrd. litų ir tie pinigai negrįžo.

Tas laisvas milijardas tik iš dalies kompensavo bankų likvidumo badą, kuris atsirado staiga, niekas nežinojo, kada baigsis ir kokia bus kitų indėlininkų reakcija. Su pinigais juk pabėgo ne rezidentai, o didžiulės lietuvių įmonės.

Beje, privalomų atsargų norma Lietuvoje dar ir dabar yra du kartus aukštesnė nei euro zonoje. Ten tokių atsargų norma yra 2 proc., o pas mus - 4 proc. Be to, euro zonoje už privalomas atsargas komerciniams bankams yra mokama, o Lietuvos centrinis bankas nieko nemoka.

- Kodėl verslas iš bankų sulaukė ne geresnių kreditavimo sąlygų, o didesnių palūkanų normų?

- O kaip galėjo būti kitaip, jei tiek milijardų iš bankų staiga iškeliavo svetur? Esant tokiam staigiam pinigų išplaukimui bankai galėjo susidurti su rimtomis likvidumo problemomis. Kokia galėjo būti reakcija, jeigu dar kokia didelė įmonė būtų staiga pareikalavusi visų savo pinigų?

SEB, „Danske“, „Nordea“ bankai dar galėjo lėšų atsipumpuoti iš savo pagrindinių bankų užsienyje ir tas nišas užkamšyti, bet vietos bankai tokio maišelio neturėjo. Jie tikrai smarkiai rizikavo, o įtampa buvo tokia didelė, kad net vieno banko susvyravimas dėl likvidumo problemų visai bankininkystės sistemai galėjo reikšti labai blogus padarinius.

Atlaisvintas milijardas tik iš dalies amortizavo tą keturių milijardų nuostolį. Pinigų laikymas be naudos nemažai kainuoja, todėl šios išlaidos vis tiek perkeliamos arba bankų klientams, arba mokesčių mokėtojams.

- Ar apskritai visas bankų išlaidas padengia vartotojai, o bankų užsiėmimas tik skaičiuoti pelną?

- Žinoma, nes kai bankai privalo dalį pinigų atidėti į centrinį banką, jie už juos nieko neuždirba, šie pinigai tampa labai brangūs.

- Kodėl Estijoje komerciniai bankai privalo laikyti net iki 15 proc. savo lėšų kaip privalomą rezervą ir nesiskundžia tokiu reikalavimu?

- Taip, Estijoje yra toks modelis, tačiau šioje šalyje nėra ir vietos bankų, o skandinaviškiems tokie reikalavimai - nei šilta, nei šalta.

Lietuvoje buvo gana reikšmingas net apie 16 proc. vietos bankų aktyvas, o mūsų bankai neturi tokių stiprių rėmėjų. Jiems yra skausmingas bet koks nukraujavimas.

Skandinavijos bankų padaliniai gali perfinansuoti savo lėšas su pagrindiniais bankais, o privalomosios atsargos Lietuvos banke tėra kaštų klausimas. Laikyti privalomąsias atsargas visiškai neapsimoka, nes šie pinigai neduoda jokių pajamų. Estijoje ir Latvijoje, man atrodo, centriniai bankai moka tam tikras palūkanas.

- Kodėl komerciniai bankai savo klientams taiko slaptus mokesčius - žmogus net nėra informuojamas, kiek jam kainuoja parduotuvėje kiekvienas banko kortelės perbraukimas, tad gal jūs žinote - kiek?

- Tai yra kiekvieno banko susitarimas su ūkio subjektais. Aš net nežinau, ar tokie duomenys, tarifai apskritai yra kur nors skelbiami. Mūsų asociacija šiuo klausimu nei domisi, nei renka informaciją.

Bet už grynuosius pinigus vartotojas taip pat sumoka ir tokių pinigų apyvarta yra kelis kartus brangesnė. Europos Sąjungoje yra atliktas tyrimas, kad grynųjų apyvarta atsieina iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, tad šios sąnaudos tikrai yra didelės.

- Ir jie yra užkraunami bankų klientams?

- Už grynuosius pinigus dažniausiai sumoka visi mokesčių mokėtojai, nes įprastai tai yra centrinio banko išlaidos.

Negrynųjų pinigų sistemoje šios išlaidos yra dalijamos tarp centrinio banko ir ūkio subjektų. Dabar Europos Komisija imasi priemonių šias išlaidas mažinti, todėl jau reikalaujama, kad kiekvienas pilietis turėtų sąskaitą banke, į kurią turėtų būti pervedami absoliučiai visi atlyginimai.

Be to, yra susitarimų tarp bankų ir bendrovių, kurių darbuotojai nemoka už pinigų išgryninimą, tad norėdamas išlaikyti klientus bankas tiesiog šias išlaidas subsidijuoja - apmoka inkasavimą, pinigų apsaugą.

- Kodėl nuo vartotojo slepiama, kiek jis sumoka tik už atsiskaitymą banko kortele?

- Šis mokestis yra įskaičiuojamas į prekės ar paslaugos kainą, tačiau nuo to ji juk nesiskiria mokant kortele ar grynaisiais. Taip, pirkimo čekyje nerodoma, kokią kainos dalį sudaro banko operacija nuskaitant pinigus, tačiau šie įkainiai yra labai nevienodi.

Gali būti, kad prekybininkas pats už pusantro tūkstančio litų įsigyja banko terminalą, jį įrengia tarpininkavimo kompanija arba pats bankas. Šios išlaidos turi atsipirkti.

Manau, kad šis mokestis, tarkim, „Maxima“ parduotuvėse yra tikrai labai mažas, o kokioje nors parduotuvėlėje Balbieriškyje jis gali siekti net 3-4 proc. prekės kainos. Operacijos įkainiai labai priklauso nuo prekių apyvartos. Todėl aš visiškai suprantu mažas įmones, kurioms toks atsiskaitymo būdas neapsimoka.
Bet, pavyzdžiui, Belgijoje yra išplėtota speciali mokėjimo kortelių infrastruktūra, tad kortele galima atsiskaityti ir už smulkiausius pirkinius. O Jungtinėje Karalystėje yra daug vietų, kur nepriims mokėjimo kortelės, jei perkama mažiau nei už penkis svarus (apie 20,5 lito).

- Ką manote apie tai, kad nacionalizuoto „Snoro“ turtas bus išparduotas labai pigiai, be naudos panaikinta didelė jo mažmeninės bankininkystės sistema - ar valstybė turi galimybių susigrąžinti tiek pinigų, kiek jų jau išleido pačios uždarytam bankui?

- Aš manau, kad „Snoro“ banko infrastruktūros nuvertėjimas vyksta itin greitai. Ją reikėjo bandyti eksploatuoti iš pat pradžių, tik nacionalizavus banką.

Mano požiūriu, net ir pinigų išmokėjimas galėjo vykti daug paprasčiau - kad ir atnaujinant, pavyzdžiui, dviem savaitėms, „Snoro“ tinklą, leidžiant klientams persivesti pinigus. Nežinau, kodėl tie dideli pinigai apskritai buvo išimti ir perduoti per kitus bankus.

Kuo greičiau „Snoro“ tinklas pradėtų veikti, tuo jo vertė būtų didesnė. Juk tame banke dar yra žmonės, jų žinios, o kuo ilgiau visa sistema stovės be darbo, tuo šių išteklių liks mažiau. Banko darbuotojai juk išsivaikščios į kitus bankus, kredito unijas.

Todėl ir iš tų „Snoro“ kioskelių bus menka nauda - juose juk mėsos nepardavinėsi. Šiai sistemai yra svarbiausia eksploatacija, o kas to imsis - nežinia. Banko kreditoriai nori greitai gauti savo grąžą, tačiau kuo ilgiau truks toks neveiklumas, tuo labiau tas banko skyrių tinklas taps niekam nebereikalingas.

- Kaip vertinate „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos siūlymą finansų ministrei Ingridai Šimonytei šio ir „Finastos“ bankų pagrindu sukurti valstybinį komercinį banką?

- Kiek žinau, paprastai valstybiniai bankai Lietuvoje labiau pradirba, o ne uždirba. Ir šiaip neprisimenu labai pelningų valstybinių bankų. Kita vertus, toks variantas yra galimas, tačiau jam įgyvendinti reikia kapitalo, o kreditoriai vargu ar jo skirtų.

- Kodėl Lietuvos banko valdytojas Vitas Vasiliauskas džiaugiasi, kad uždarius „Snorą“ žmonės neišsigando savo santaupų toliau laikyti bankuose, tačiau verslininkai tvirtina, kad labai daug lėšų jau nusėdo kojinėse?

- Statistika rodo, kad į bankus tikrai negrįžo visi „Snoro“ klientams grąžinti pinigai. Kiek jų trūksta? Gal penktadalio ar net ketvirtadalio.

Manau, kad koks milijardas iš pradžių tikrai galėjo įkristi į kojinę, bet sunku pasakyti, ar praėjus kuriam laikui dalis šių pinigų vėl galėjo grįžti į bankus.

Iš esmės, žmonės dėl „Snoro“ beveik nieko neprarado, o tik pasimokė, kad visų pinigų nereikia laikyti viename banke, saugiau juos laikyti skirtingose kredito įstaigose.