2 nuotr.Užsienio bankai nuolat įsivelia į įvairiausias būsto paskolų ar palūkanų normų manipuliacijas, tačiau bent jau Jungtinėse Valstijose jų apetitai tramdomi iš pirmo žvilgsnio milžiniškomis baudomis, kurios čia švelniai vadinamos „kompensacijomis“. Ką reiškia stambiesiems bankams tos milijoninės ar milijardinės baudos? Kodėl Lietuvoje negirdėti, kad čia veikiančių skandinaviškų bankų filialų veikla bent domėtųsi atitinkamos lietuviškos tarnybos? O gal skandinaviškoji bankininkystė kuo nors ypatinga ir ji tiesiog nevykdo jokių aferų? Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su Seimo nariu, ekonomistu prof. Povilu Gyliu.
- Užpraėjusią savaitę Didžiosios Britanijos bankas „Barclays“ sutiko sumokėti JAV federalinei būsto ir finansų institucijai (FHFA) 280 mln. JAV dolerių kompensaciją už tai, kad krizės metu sąmoningai klaidino Amerikos hipotekos paskolų teikimo įmones. Anksčiau pareigūnai „Barclays“ buvo pareiškę du atskirus ieškinius, tačiau dabar abi bylos nutrauktos. Kaip suprasti šias „kompensacijas“? Vadinasi, galima oficialiai susimokėti kažkokiai priežiūros institucijai ir gali sau ramiai žertis pelną iš nelegalių sandorių?
- Pasaulyje teoriškai yra baltoji, juodoji ir pilkoji ekonomika. Jūsų įvardytas pavyzdys, manau, yra būtent pilkosios ekonomikos sritis. Iš tikrųjų, finansų institucijos šiuolaikiniame pasaulyje turi milžinišką galią. Jūsų paminėtas „Barclays“ šioje rinkoje yra pats tikriausias milžinas. Kartais tokie milžinai yra galingesni ir įtakingesni netgi už nacionalines valstybes. Tai yra akivaizdi globaliosios politikos problema. Vienas iš solidžiausių Vakarų laikraščių, rodos, „Financial Times“, neseniai rašė apie tai, kad tas pats „Barclays“ turi specialųjį padalinį, kuris užsiima, švelniai tariant, mokesčių išvengimo politika. Tas padalinys sugebėjo bankui „sutaupyti“ apie 1 mlrd. eurų. Per tokius štai žaidimus pirmiausia nukenčia nacionalinės valstybės. O juk visiems žinoma, kad yra galimybės išvengti mokesčių, jeigu taikai tam tikras technologijas. Tai nėra moralu ir efektyvu nacionalinių valstybių požiūriu, tačiau finansinių institucijų požiūriu tai yra kol kas neuždraustas dalykas. Tai yra viena iš globalios ekonominės sistemos pilkųjų sričių, kur nėra pakankamos reglamentacijos. Pažiūrėkite, juk nepaisant visų oficialiai rodomų netgi didžiausių valstybių pastangų iki šiol išlieka ir klesti visame pasaulyje vadinamieji mokesčių rojai.
- Yra žinoma, kad FHFA įvairiems bankams pareiškė 18 ieškinių dėl daugiau kaip 200 mlrd. JAV dolerių vertės obligacijų, parduotų būsto kainų burbulo augimo įkarštyje. 13 atvejų bankai išmokėjo kompensacijas: „Bank of America“ sutiko sumokėti 9 mlrd., „JP Morgan Chase“ - 4 mlrd. JAV dolerių „kompensaciją“ ir t.t. Kokius viršpelnius jie turi turėti, kad galėtų sau leisti mokėti tokius pinigus ir dar be jokio teismo sprendimo - tiesiog taip draugiškai susitarus?
- Aš neturiu atsakymo konkrečiais skaičiais, tačiau galiu pasakyti, kad pelnai yra tokie dideli, jog netgi tokio dydžio baudos tų bankų anaiptol nesužlugdo. Vadinasi, čia atsiveria dar vienas įdomus dalykas: faktiškai tokios finansinės institucijos nusiurbia savo naudai neproporcingai didelę nacionalinių, taip pat ir globalinių pajamų dalį. Kitaip sakant, tarp viešųjų ir privačių finansų nėra optimalaus santykio. Iš kur siurbiami tie viršpelniai? Arba iš šeimos ūkio, arba iš privataus verslo, arba uždirbami milžiniški pinigai skolinant valstybėms. Pavyzdžiui, paimkime Europos Sąjungos skolos vidurkį ir pamatysime, kad ES šalys yra prasiskolinusios tiek, kad ta skola jau siekia apie 90 proc. bendrojo europinio produkto. O to produkto apimtis yra maždaug 14-15 trln. eurų. Įsivaizduokite dabar, kokios yra skolos ir kokias palūkanas iš to uždirba bankai. Juk visos, net labiausiai prasiskolinusios valstybės tas palūkanas stabiliai moka.
- Vadinasi, tie keli milijardai bankams yra humoristinė, nieko nereiškianti suma? O juk manipuliacijos hipotekos rinkoje ir palūkanų normomis turbūt turėjo nemenkos įtakos kilti ir pačiai pasaulinei krizei?
- Na, gal ne visai humoras, bet didelių sunkumų, kaip suprantu iš bankų reakcijos, jie dėl to nepatiria. O tos manipuliacijos turėjo milžinišką įtaką. Juk visi iš pradžių galvojo, kad bankai čia elgiasi protingai, o iš tikrųjų buvo dalijami tie vadinamieji antrarūšiai kreditai, kurie tapo masiniai, kai bet koks studentas ar išvis jokių pajamų negaunantis žmogus galėjo lengvai gauti paskolas. Sprogus šiam burbului ir prasidėjus krizei daugelis žmonių neteko darbo, bet kokių pajamų, iš jų buvo atiminėjami už paskolas įsigyti namai... Na, o krizės pradžia siejama su banko „Lehman Brothers“ žlugimu 2008 m. rugsėjo 15 d. Ta banga nuėjo per visą pasaulį ir pasiekė netgi Lietuvą. Tai štai tokiame pasaulyje gyvename iki šiol. O manipuliacijos palūkanų normomis taip pat bankininkystėje yra seniausiai įprastas reiškinys ir tai tik dar kartą atskleidžia, kad šioje srityje nėra pakankamos privataus finansinio kapitalo kontrolės.
- Na, kaip ten bebūtų, Amerikoje štai yra tokia institucija kaip FHFA, kuri bent iš dalies sugeba tramdyti bankininkų apetitus. O kodėl Lietuvoje niekados negirdėti apie panašius tyrimus čia veikiančių skandinaviškų bankų atžvilgiu?
- Na, Lietuvos atveju reikia tiesiog pasižiūrėti, kas iš tikrųjų valdo šitą šalį... Kai mes išsiaiškinsime, kas iš tikrųjų Lietuvoje yra galingiausias - gal koks Seimo narys, gal koks bankas ar dar kas nors, - tada turėsime ir atsakymą į jūsų klausimą. Kur yra tas galios centras? Ar politikoje, ar žiniasklaidoje, ar bankininkystėje, ar didžiosiose įmonėse?
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
