2 nuotr.Lietuva siekia, kad Indonezijoje už narkotikų gabenimą mirties bausmės išvengę, bet ilgam kalėti nuteisti lietuviai būtų pargabenti į Lietuvą ir čia atliktų tenykščių teismų paskirtas griežtas bausmes. Bet kažkodėl Lietuva nė piršto nepakrutina, kad atsiimtų Norvegijoje „Barnevernet“ iš tėvų atimtus lietuviukus.
- Kodėl ne geriausius savo piliečius siekiame atsiimti iš užsienio? - klausiame Lietuvoje žinomo tiesos gynėjo, Marijampolės gydytojo Gedimino AKELAIČIO.
- Užsienio reikalų ministerija net nežino, ką jie turi dirbti ir kuo rūpintis. Pirmas dalykas, jie turėtų rūpintis, kad lietuviams nereikėtų bėgti į turtingesnes šalis, ne tik dėl darbo, bet ir dėl bendros atmosferos, kuri tvyro Lietuvoje. Antra, Užsienio reikalų ministerijai turėtų rūpėti ginti nekaltai nukentėjusius, o ne kaip parsivežti į Lietuvą daugiau narkomanų, o trečia, tai, ko užsienyje nuteisti nusipelnė, neįvyko be jų pačių pastangų. Jeigu žmogaus, turinčio lietuvišką pasą netenkino gyvenimo sąlygos Lietuvoje ir jis savo noru pasirinko tokį gyvenimo braižą, ką daugiau bepasakysi. Kodėl neieško pasaulyje nekaltai nukentėjusių, neieško norvegų atimtų lietuvių vaikų? Man atrodo, dalykas čia paprastas - ministerijos klerkai nori užmegzti ryšius, pasivažinėti po egzotiškas šalis už mokesčių mokėtojų pinigus, ir tuo viskas baigsis.
- Gal mes tiesiog esame per mažai gailestingi tiems, kurie pakliuvo į bėdą?
- Į kokią bėdą jie pakliuvo? Kuo čia dėtas gailestis. Kiekvienas žmogus galvoja pirmiausia apie save, šeimą ir tą valstybę, kurioje jis gyvena. Čia ne koks žiaurumas ar atstūmimas, o normalus požiūris. Indonezijoje įkliuvęs marijampolietis juk pats nesikreipė į mūsų Vyriausybę, neieško pagalbos. Kai jam grėsė mirties bausmė, šantažo laiškus artimiesiems rašė. Jeigu jo netenkina tokia pasaulio tvarka, tegul kreipiasi į Jungtinių Tautų organizaciją, kur ginamos žmogaus teisės, o ne Lietuva deda pastangas parsigabenti ant savo sprando veltėdį, kur jis bus maitinamas iki gyvos galvos, kur jam nereikės rūpintis šiluma, galės rašinėti skundus į tarptautines organizacijas, kad kalėjime erdvės per mažai, kad žiurkės puola, ar šilto vandens per mažai. Kas už jį pasirinko? Pats. Jeigu vadinamose liberaliose šalyse, Olandijoje, Belgijoje, lengvi kvaišalai įstatymais reguliuojami paprasčiau, tai Okeanijos šalyse yra visiškai kita tvarka. Jeigu ten pakliūvi, turi žinoti, kad turėsi atsakyti. Ne Kalėdų Senelis važiavo su saldainiais į Indoneziją, o narkotikų kurjeris. Visas pasaulis nuo jų ginasi, ir kaip kitaip apsiginsi, jeigu ne rimtomis bausmėmis. Jeigu mes tokius rinksimės iš viso pasaulio, tvarkos niekada nebus.
- Neseniai Jungtinė Karalystė skelbė, kad jos kalėjimuose bausmę atliekantys lietuviai papuola į dešimtuką. Pilna mūsiškių Skandinavijos kalėjimuose. Kodėl mums taip nesiseka?
- Lietuva turi daryti viską taip, kad lietuviams būtų gera gyventi savo šalyje, nereiktų iš jos bėgti ir „blūdyti“ po visur - kad čia būtų ir darbas, ir gera socialinė, kultūrinė aplinka, kad žmonės iš Lietuvos važiuotų tik pasižiūrėti, kaip gyvena kiti. Taip turėtų rūpintis mūsų valdžia, o ne rankiotis po visą pasaulį, norint parodyti laikiną geranoriškumą, žiūrėkit, kaip mes susirenkame savo šiukšles. Jeigu šeimai, vaikų išlaikymui, nekalbu apie prabangos prekes, užtektų pinigų, nereikėtų tėvams lėkti į norvegijas žemintis, temti ten vaikų, kurie tampa lengvu grobiu. Vaikai atplėšiami nuo šeimos, o mes čia turime galvoti, kad taip ir turi būti. Per 25 Nepriklausomybės metus nė viena Vyriausybė nieko nenuveikė, kad šeimų gyvenimas bent priartėtų prie tų gyvenimo sąlygų, kokios šeimai sudaromos kitose šalyse.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
