Advokatas, įveikęs ir prokurorus, ir VSD

Šiomis dienomis teisininkų pasaulyje garsiausiai linksniuojama ir pagarbiausiai tariama advokato doc. dr. Kęstučio Stungio pavardė. Šis teisės profesionalas sugebėjo keletą metų teismuose nagrinėtoje tariamos teroristės Eglės Kusaitės byloje pasiekti pergalę. Atrodė, beviltiškoje byloje: prieš VSD, prieš Generalinę prokuratūrą. Bet kaltinamoji visiškai išteisinta, kaltintojai patyrė visišką fiasko.

Apeliacinis teismas E.Kusaitę išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad teisėsaugos organai provokavo merginą, sudarydami sąlygas jai atlikti veiksmus, kurie vėliau tapo kaltinimų dalimi. Su trenksmais Valstybės saugumo departamento iškelta, o Generalinės prokuratūros palaiminta byla subliūško.

- Kaip jums pavyko šioje byloje įveikti VSD ir Generalinę prokuratūrą? - pasiteiravo „Respublika“ Kęstučio STUNGIO.

- VSD indėlis į šią bylą pernelyg sureikšminamas - pagrindinė jos autorė yra prokuratūra. Nors bylos pradžią, kurios teisėtumas ir šiandien kelia abejonių, inicijavo VSD, tačiau bylą parengė, teismui atidavė ir kaltinimą palaikė prokuratūra. Esu įsitikinęs, kad tyrimas pradėtas ir operatyvinės priemonės E.Kusaitės atžvilgiu taikytos nesant jokių rimtų pagrindų. Byloje yra pažyma, kad ši mergina VSD akiratyje atsidūrė dar būdama 14 metų. Tačiau ar tai pagrindas? Nuo 2008-ųjų pradžios iki pat E.Kusaitės sulaikymo 2009-ųjų spalio mėnesį su ja dirbo prokuratūra, todėl man daugiausiai teko vertinti ir analizuoti prokuratūros veiksmus. Dirbdamas šį darbą, atsiribojau nuo bet kokio politikavimo, vadovavausi teisiniais metodais, išsamiu byloje surinktų duomenų ir pareigūnų veiksmų, kaltinamajame akte surašyto kaltinimo pagrįstumo vertinimu. Vertinant kaltinimą, šioje byloje itin didelę reikšmę turėjo tarptautinių sutarčių analizė.

- Ar sunku buvo įrodyti, kad pareigūnai E.Kusaitę patys provokavo nusikalsti?

- E.Kusaitės byla kaip tik sutapo su laikotarpiu, kai buvo pradėta teisėsaugos institucijų reforma. Su šiuo laikotarpiu sutapo ir daug kitų bylų, kurių procesai prasidėdavo garsiai, o baigdavosi labai įdomiai... Akivaizdu, kad, tik prasidėjus VSD, teismų ir prokuratūros institucijų veiklos reformoms, teisėsaugoje pagaliau pradėjo reikštis toks pareigūnų mąstymas ir elgesys, kokio ir reikalauja įstatymai. Teismai jau kratosi prokuratūros diktatūros, tikrina ir prokuratūros, ir VSD, ir policijos surinktus įrodymus bylose. Atsiranda tikras teisinis mąstymas, kuriuo ir turėtų būti vadovaujamasi nagrinėjant kiekvieną bylą, todėl įrodinėti, kad E.Kusaitę provokavo patys saugumiečiai, man jau buvo lengviau. Tikiu, kad teisėsaugos reforma bus tęsiama ir E.Kusaitės bylos baigtis nebus išimtinė tarp kitų bylų.

- Kiek šią teisėsaugos institucijų reformą galėjo nulemti nesibaigiančios pareigūnų provokacijos žmonių atžvilgiu?

- Mano manymu, E.Kusaitės byla paveikė daug organizacinių pokyčių tiek VSD, tiek prokuratūros darbuotojų gretose. Ne vienas tų pareigūnų, kurie labai aktyviai reiškėsi E.Kusaitės byloje, jau paliko tarnybą. Manau, ir teisėsaugos reforma susijusi su šia byla, atskleidusia ydingąsias mūsų teisėsaugos puses. Paaiškėjo, kad kai kurios organizacijos buvo visiškai nekontroliuojamos, darė ką panorėjusios, diktavo savo valią teismams, o teismai tik perrašydavo kaltinamąjį aktą kaip nuosprendį. Dabar padėtis keičiasi.

- Kokias dar teisėsaugos ydas demaskavo ši byla?

- Didžiausia šioje byloje padaryta klaida buvo ta, kad mūsų prokuratūra, atlikdama tyrimą E.Kusaitės pažįstamų Magmadovų atžvilgiu, ėmėsi tiesiogiai bendradarbiauti ir keistis informacija su Rusijos federacijos prokuratūra. Tokio bendradarbiavimo negalėjo būti jau vien dėl to, kad kiekviena valstybė turi savo vertybes, kurios yra saugomos atitinkamų teisės normų, savo teisę, teisinį imunitetą. Rusijos federacijos ir mūsų šalies požiūris į terorizmą yra toks pat, mes esame ratifikavę tas pačias konvencijas dėl kovos su terorizmu. Tačiau kaltinimas šioje byloje tiesiogiai siejamas su Čečėnijos kovotojais. O Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių bei NATO narių, požiūris į čečėnų kovotojus visiškai skiriasi nuo Rusijos. Rusija šiuos kovotojus prilygina neteisėtoms karinėms formuotėms, kurias reikia negailestingai likviduoti, o Europa, Jungtinės Tautos ir NATO čečėnus laiko kovotojais už šalies nepriklausomybę. Todėl šiuo klausimu mes negalime vykdyti jokių bendrų veiksmų su šalimi, kuri jį supranta ir vertina visiškai skirtingai.

- Pernelyg nestebina, kai teisėjų nuomonės skiriasi dėl bausmės dydžio. Tačiau kaip paaiškinti, kai vienas teismas nuteisia, o kitas išteisina? Negi skirtingų instancijų teismai vadovaujasi skirtingais baudžiamaisiais įstatymais?

- Įstatymai turi bendrą pobūdį: jie nėra rašomi konkrečiam nusikaltimui. Todėl pats įstatymo aiškinimas ir taikymas nagrinėjant bylą kitąkart būna sudėtingas. Kad ir E.Kusaitės byloje, kur didelę reikšmę turėjo tarptautiniai norminiai aktai, įvairios konvencijos. Tokiose bylose visuomet iškyla būtinybė tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo veiksmus. Ne visais atvejais žmogų galima pavadinti teroristu, jei jis, kaip parašyta E.Kusaitės kaltinime, siekė susisprogdinti Čečėnijos kovotojų gretose, kovojant prieš Rusijos karius. Pagal tarptautines teisės normas, ji prilyginama kovotojai ir nėra teroristė. Teroristas yra asmuo, kuris susisprogdina tarp civilių gyventojų, objektų ir t.t. Nežinau, ar tyrimą pradėję VSD, o vėliau ir prokuratūros pareigūnai tarptautinių teisės normų nepastebėjo, ar nenorėjo pastebėti, bet jas ignoravo. Todėl ir išėjo, kad E.Kusaitės kalbos kalbelės, kurios neturėjo jokio rimto pagrindo, buvo įvardytos kaip pasirengimas teroro aktui. Radikaliai skirtingus teismų sprendimus gali lemti tai, kad vienas teismas apsiriboja nacionalinės teisės normomis, o kitas įsigilina į tarptautines teisės normas, kurios yra viršesnės už nacionalines.

- Lietuvoje jau ne viena triukšmingai pradėta byla subliūško, paaiškėjus, kad tai - viso labo provokacija. Kada teisėsauga pagaliau apsivalys nuo joje dirbančių provokatorių?

- Jei ir toliau bus tęsiama teisėsaugos institucijų reforma, jos tikrai bus išvalytos. Tada visi teisininkai pradės ne kurti bylas, o tirti nusikaltimus. Prisiminkime keliolikos metų senumo garsiąją Eugenijaus Jonikos bylą, kurioje jis buvo apkaltintas šnipinėjimu, rinkęs informaciją pagal provokatoriaus pateiktą pasiūlymą. Kiek pamenu, jo surinktoje informacijoje buvo viešos paslaptys, jokių valstybės paslapčių nebuvo. Mano įsitikinimu, kai kada tokios bylos atsiranda dėl pareigūnų noro pasirodyti, būti pastebėtiems ir įvertintiems. Tas noras būna didesnis už pareigos jausmą gerbti žmogaus teises ir vadovautis visuomenėje priimtomis normomis. Jonika buvo nuteistas beveik tokiam pat laikotarpiui, kokį nelaisvėje praleido suimtas. Jis nusprendė nebeieškoti teisybės, nors, mano manymu, galėjo tęsti šią kovą.

- Kaip nuo tokių provokacijų priklauso visuomenės pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis?

- Baudžiamojo proceso įstatyme yra toks imperatyvas - jokių provokacijų. Bet jos vyksta, nes kažkas nori būti labai greitai pastebėtas ir apdovanotas. Provokacijos būna labai įdomios ir reikia būti psichologu, kad jas suprastum. Pavyzdžiui, pasirenkamas jaunas žmogus, negalintis pasigirti ypač geromis gyvenimo sąlygomis. Jam reikalingi pinigai, laisvė. O provokatoriai savo aukai visa tai suteikia, bet apstato ją slaptaisiais tyrėjais, kurie palaiko radikalias aukos kalbas, jas įrašinėja, o paskui pateikia kaip įrodymus. Panašių dalykų buvo ir E.Kusaitės byloje. Ji kaltinta parsisiuntusi iš Rusijos knygelių apie sprogstamąsias medžiagas, bet vėliau paaiškėjo, kad tai padarė vieno iš provokatorių prašymu. Be to, net knygelių įvaduose rašoma, kad norintys sužinoti sprogmenų gaminimo ar sprogdinimo būdus čia tokios informacijos neras. Lietuvoje visada buvo daug palaikančių čečėnų kovą, besižavinčių jų prezidentu Džocharu Dudajevu, kurio vardu Vilniuje net pavadinta aikštė. Ir šiais laikais mūsų šalyje yra jaunų žmonių, idealizuojančių čečėnų kovą. Juos apstačius bendraminčiais apsimetančiais ir pokalbius įrašinėjančiais provokatoriais, tokių bylų galima prikurti labai daug. Visais atvejais provokatoriai nėra gerbtini, o teisėsaugoje - tuo labiau.

- Ko reikia, kad Lietuva iš skandalų, šnipinėjimo ir provokacijų krašto taptų realia teisine ir demokratine valstybe?

- Mūsų policija ir prokuratūra privalėtų dirbti savo darbą, o teismas, vykdydamas teisingumą, šias institucijas turėtų deramai kontroliuoti. Dabartinėje teisėtvarkos sistemoje atsidūrė nemažai žmonių, kurie, švelniai tariant, dirba labai originaliai: „Aš taip manau, taip yra teisinga, taip ir bus“. Ukrainos įvykiai aiškiai parodo, prie ko toks mąstymas gali privesti.

- Kodėl Lietuvos politikai nesiskubina priimti įstatymų, kurie reikalautų asmeninės pareigūnų atsakomybės už padarytas klaidas?

- Įstatymų yra pakankamai. Yra prokuratūros įstatymas, kuriame pasakyta, kad prokurorai privalo dirbti taip ir ne kitaip. Bet iškyla klausimas, kas tai kontroliuoja. Kontrolės galias po truputį atgauna teismas, jis nuosprendžiu gali pritarti pateiktiems kaltinimams arba juos panaikinti. O kas daugiau? Jei skundžiami prokuroro veiksmai, juos skųsti privalu aukštesniajam prokurorui. Išeina taip, kad prokurorai, tirdami savo galimus nusižengimus, yra patys sau teisėjai. Kaip gali viršininkas bausti žemesnį prokurorą, kuris dirba su jo žinia? Reikėtų pagalvoti apie labai rimtą baudžiamojo procesinio įstatymo reviziją ir rungimosi principą per visą procesinio tyrimo laikotarpį. Tas 2003-iųjų proceso įstatymas labai sujaukė teisėtvarką. Neabejoju, kad nuo 2003-iųjų iki šiol proceso įstatymo straipsnių pakeitimų buvo daugiau nei pačių straipsnių. Prokurorai susikūrė nekontroliuojamo diktatoriaus vaidmenį.

Eglės Kusaitės bylos chronologija

Klaipėdietę E.Kusaitę VSD pareigūnai 2009-ųjų spalio 24-ąją sulaikė Kauno autobusų stotyje, besirengiančią vykti į Rusiją.

Mergina buvo apkaltinta sukūrusi organizuotą grupę teroro aktui įvykdyti bei ketinusi susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje.