Valdžia susigriebė sergėti iš viešo vartojimo gujamą lietuvių kalbą. Kol kas tik paliepdama institucijoms naudotis lietuviškomis kompiuterinėmis programomis. Kalbos sergėtojai demaskuoja, jog valdžios rūpestis - apsimestinis: uždrausta kištis net į antivalstybines “reklamas”, o Vyriausybei uždraudus kontroliuoti, kaip pervadinamos gatvės, Vilniaus rajone daugelis jų, planuojama, virs lenkiškomis.
Lieps dirbti lietuviškai
Valdžios atstovai susigriebė, kad Lietuvos valdininkai dirba kompiuteriais, kuriuose įdiegta ne lietuviška, o angliška programinė įranga. Tad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto atstovai sukruto siūlyti Vyriausybei, jog ši nustatytų konkretų terminą, per kurį valdininkai būtų įpareigoti “sulietuvinti” visus kompiuterius.
“Formulavome Vyriausybei siūlymą, kad būtų nustatytas terminas ir kad visos institucijos žinotų, jog turi naudoti lietuviškas programas, - dėstė komiteto pirmininkas Valentinas Stundys. - Jei garantuoju paslaugą, turiu garantuoti ir jos prieinamumą kalbos požiūriu. Valstybės ir savivaldybės intstitucijose, net negali būti diskusijų, valstybinė kalba turi būti vartojama. Bet tas pats galioja ir viešoms interneto prieigoms - interneto kavinėms, bibliotekoms.”
Anot V.Stundžio, problema kyla dėl globalizacijos procesų, bet valstybė esą į lietuvių kalbos nykimo procesą turėtų kištis, o ne priimti kaip natūralų dalyką.
“Aišku, girdime argumentų, kad lietuviški terminai nepatrauklūs, bet šiuo požiūriu daug pasistūmėta padedant įvairiems specialistams”, - tvirtino jis.
V.Stundys tikino, jog verslo lobizmas neretai laimi, kai kalbama apie programas lietuvių kalba, esą jos brangesnės nei originalios.
“Nuostata diegti ir naudoti lietuviškas programas paskatintų vietos verslo plėtrą, nes mūsų verslas žinotų, kad jų diegiama produkcija turės paklausą, bus populiari ir reikalinga”, - viliojo V.Stundys.
Grėsmė - ne čia
Vis dėlto kol vieni valdžios atstovai deklaruoja rūpinimąsi lietuvių kalba, kiti stengiasi, jog ji taptų nebeprivaloma. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė neslėpė, jog prieš kurį laiką Ūkio ministerija patvirtino, kad bus galima kabinti ne tik su kalbos, bet ir sveiko proto normomis prasilenkiančias reklamas, paliekant teisę kalbą ginti tik teismuose. Skaudžiausias dalykas - prieš metus priimtas Vyriausybės nutarimas, numatantis, jog su komisija derinti gatvių pavadinimų savivaldybėms nebebūtina. Nors jis priimtas tyliai, kai kurios savivaldybės esą jau pasirengusios pervadinti gatves lenkiškai, nes žino, kad pasipriešinimo gali ir nebesulaukti.
“Tvirtina, kad taip mažinamas biurokratizmas. Bet iš tiesų dalis visuomenės yra tokia, kad padaro tik tai, kas liepiama. Dabar palikta tik nuostata, kad pavadinimai turi būti taisyklingi, bet kas juos tikrins? Aukščiausia kontrolė lieka pačiai savivaldai. Taip, iš inercijos mums pavadinimai dar siunčiami, bet, pavyzdžiui, Vilniaus rajono lenkai jau sumąstė, kad Kirtimai bus “Rubno”, o tame “Rubno” bus įvairiausių gatvių nelietuviškais pavadinimais”, - įspėjo I.Smetonienė.
Pavyzdys užkrečia
Ji pripažino, kad “nulietuvinimas” dirbant su kompiuteriais - taip pat viena iš daugybės problemų, dėl kurių lietuvių kalba, ypač tarp jaunų žmonių, grūdama lauk iš viešo vartojimo. Vis dėlto ji atskleidė, kad patys seimūnai, deklaruojantys, jog lietuvių kalbą reikia saugoti, elgiasi veidmainiškai.
“Vienoje diskusijoje kompiuterininkai kalbėjo, kad lietuviškos programos neturi prestižo. Ne tik kitose valdiškose institucijose, bet ir pačiame Seime daugelis dirba su angliškomis. Nors tiek danai, tiek suomiai, islandai, prancūzai dirba tik su programomis savo kalba. Mes seniai kartojame, kad kalbos, kurios nėra kompiuteryje, nebus iš viso. Seime, atėjus naujai kadencijai, buvo nupirktos lietuviškos programos, bet Seimo nariai pareikalavo angliškų, nes jie taip pratę”, - apie išrinktųjų parodytą pavyzdį užsiminė I.Smetonienė.
Kalba naikinama “iš viršaus”
Vytautas RADŽVILAS - filosofas:
Lietuvių kalbos statusas nepriklausomoje Lietuvoje yra gana dviprasmiškas. Nors formaliai ši kalba pripažįstama valstybine, bet įstatymų nepakanka. Reikalas tas, kad viską remia tautinės ir valstybinės sąmonės bei savimonės brandumas. Mūsų padėtis šiuo požiūriu nepalanki, nes sovietinės okupacijos laikotarpiu daugelis piliečių buvo susitaikę, jog ši kalba - buities kalba. Ši nuostata, deja, perėjo ir į vėlesnį valstybės gyvavimo tarpsnį, ją ypač sustiprino sąmoningai skleidžiama propaganda, kad lietuvių kalba yra neperspektyvi mažos tautos kalba, todėl jos puoselėti ir nereikia. Šitas spaudimas pasireiškia įvairiomis formomis, pradedant tuo, kad ją atsisakoma diegti ten, kur manytų, jog yra būtina, kiekviena save gerbianti tauta, valstybė, baigiant tuo, kad entuziastingai mėginama kalbą išstumti iš aukštųjų mokyklų, kitų gyvenimo sričių.
Vyksta daugiau ar mažiau atviras lietuvių kalbos puolimas. Per 20 metų Lietuva nepajėgė įdiegti visoje Europoje pripažintų valstybinės kalbos mokymo standartų. Tad turime padėtį, kai tautinių bendrijų atstovai gali sau leisti atvirai pasakyti, kad jie nenusiteikę mokytis lietuvių kalbos. Toks niekinantis požiūris gali atsirasti tik tada, kai aukščiausi valdžios vadovai užsiima savo kalbos niekinimu ir žeminimu.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
