Už kokią Lietuvą kovojome?

- Kokį laiką apsibrėžėte, ieškodama Lietuvos idėjos?

- Chronologinės ribos prasideda nuo viešosios erdvės Lietuvoje atsiradimo, kuri siejama su 1988 metų balandžio 20 dieną Arvydo Juozaičio pasakyta itin drąsia kalba „Politinė kultūra ir Lietuva“. Man buvo labai svarbu viešoji erdvė: tai, kas buvo kalbama tik tarpusavyje ar turima galvoje, negalima traktuoti kaip vizijos. Tyrimą užbaigiu 1990 metų Kovo 11 diena: Nepriklausoma Lietuvos valstybė atkurta.

- Ar aptikote konkrečias vizijas Lietuvai?

- Priėjau prie pagrindinės išvados, kad tos konkrečios vizijos, kaip mes suprantame, nebuvo, bet buvo bandymų vienaip ar kitaip įsivaizduoti. Du dalykai labai aiškūs: siekti geresnio gyvenimo ir, kitas naratyvas - viską sugriauti, kas buvo sovietiška, išrauti iš pašaknų ir tada bus galima kurti savo valstybę. Iš to, kas buvo išsakyta viešojoje erdvėje, išskyriau keturias vizijų užuomazgas.

Pirmoji - materialistinė - gerovės valstybės idėja. Jau 1987 metais buvo pradėta mąstyti apie geresnio gyvenimo galimybes, turint daugiau laisvės ekonomikoje. Norėjosi patogumo ir geresnio gyvenimo, tad pirmosios ateities vizijos ir buvo susijusios su ekonominiu savarankiškumu, gerovės valstybės kūrimu, privačia nuosavybe, kokybiškesniu apsirūpinimu. Visi norėjo gyventi geriau. Buvo skirtingi požiūriai, įsivaizdavimai, kaip to reikia siekti, iš to gimė kalbos apie ekonominį savarankiškumą.

Antroji - idealistinis ateities Lietuvos modelis. Sąjūdis sugebėjo mobilizuoti visuomenę, sukurti vienybės ir bendrumo jausmą. Per 50 metų žmonės netapo nemąstančiomis būtybėmis, būrėsi į ratelius, kad jų idėjos susivienytų. Pradėta apeliuoti į bendražmogiškas vertybes, idealus, vienybę, bendrumo jausmą, atsirado kančios naratyvas, kad tai nėra teisinga, kad mes turime eiti į priekį, ieškoti idėjų ir spręsti problemas. 1988 metų pabaigoje atsiranda siekis skelbti moralinę nepriklausomybę arba kurti Lietuvą, kokios nori patys žmonės. Labai idealistiniai siekiai, bet konkrečios ateities vizijos nėra. Tai - labiau vertybiniai dalykai.

Trečioji - teisiškai įtvirtinta nepriklausoma Lietuva. Po 1989 metų Vasario 16 dienos pradėta kalbėti apie teisiškai įtvirtintą nepriklausomą Lietuvą. Ypač po 1989 metų rugpjūčio 23 dienos Baltijos kelio nepriklausomybės siekis tapo konkrečiu veiksmu. Sąjūdis siekė, kad atsiskyrimas nuo TSRS vyktų teisiškai. Kad Sovietų Sąjunga turi pripažinti Molotovo-Ribentropo paktą ir jį pasmerkti. Kartu tai buvo atskyrimas, kas yra „svetima“, kas - „sava“. Bet turinio, kas bus, kai atkursime nepriklausomybę, nebuvo.

Ketvirta - pasvarstymai, fantazijos, mitai. Per dvejus metus būta ne vieno pasvarstymo, kaip Lietuva atrodys. Buvo kalbų, ypač išeivių užsienyje, ar Lietuva galėtų grįžti į „smetoninius“ laikus. Dažniausiai ir jie sutikdavo, jog tai nelabai realus scenarijus.

Ne vienas esame girdėję pasakymą: „Jei ne sovietinė okupacija, tai Lietuva būtų kaip Švedija.“ Ieškojau, iš kur kilo šis posakis, bet neradau, kas tai būtų išsakęs. Dariau prielaidą, kad Švedija buvo laikoma pavyzdine to meto valstybe, į kurią daugelis norėjo lygiuotis, ir, ko gero, todėl buvo pasirinkta kaip pavyzdys.

- Tai kodėl atsirado posakis „ne už tokią Lietuvą kovojome“?

- Sąjūdžio metais buvo pakilimas, jautėsi vienybė, dabar visuomenė susiskaldžiusi, galbūt natūralu, kad jaučiama Sąjūdžio nostalgija ir kalbama, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Mano tikslas buvo išsiaiškinti, ar logiška taip sakyti. Paaiškėjo, kad logikos nelabai yra, nes visuotinio plano, įsivaizdavimo, kaip turėtų atrodyti Lietuva, mes neturėjome.

Ir dabar mes nelabai reflektuojame ateitį, labiau galvojame, kokios šios dienos problemos ir bandome jas spręsti. Tebevyksta idėjų paieška. Įvairūs projektai - „Idėja Lietuvai“, „Lietuva 2030“ - rodo, jog visuomenė nelabai supranta ir žino, ką reiškia žodis „vizija“. Balsavimas dėl kanapių legalizavimo ar dėl to, kad Seimo nariai atliktų kažkokius testukus - tai nėra idėjos, kurios kurtų ateitį.

- Kokia jūsų vizija Lietuvai?

- Iš skandalų viešojoje erdvėje matome susiskaldymą, liūdna stebėti, kad neaugame kaip demokratinė valstybė, kuriai jau beveik 30 metų.

Galbūt reikėtų didesnio susiklausymo, vienybės - ne tik per „Žalgirio“ varžybas, bet ir bendruose sprendimuose. Nes tai - tam tikras mūsų veidrodis, ką apie mus mano kaimynai, Europos valstybės, jei mes negalime susitarti dėl elementarių dalykų.

Norisi tikėti, kad jauna karta nelaukia susidėjusi rankų, kad kažkas kažką duos. Jauni žmonės patys eina į priekį, kuria verslo, politikos, meno, mokslo idėjas. Po truputį, manau, įsivažiuosime.

Dar velkasi dalies visuomenės šleifas, kad nuo jų niekas nepriklauso ir reikia laukti, ką pasakys valdžia. Kai to atsikratysime, Lietuva turės savo viziją.