R.Ražukas: Kodėl latviai nesupranta lietuvių

Praėjusią savaitę Latvijos Parlamento narys lietuvis Romualdas Ražukas priminė didelę latvių ir lietuvių problemą: kaimynų santykiai visiškai atšalę. Ko taip toli nuo Lietuvos iki Latvijos? Gal to vakar į Lietuvą atvyko aiškintis R.Ražukas, vadovaujantis Saeimos parlamentinės ryšių su Lietuva grupei? Išskirtinis jo interviu „Respublikai“.

- Ką reiškia jūsų žodžiai, kad Lietuvos ir Latvijos santykiai yra pablogėję?

- Aš kritikavau mūsų valstybių ambasadorių Nerio Germano ir Alberto Sarkanio parengtą ataskaitą apie mūsų valstybių santykių ateitį.

Tai yra labai gerai parašytas dokumentas - smulki instrukcija bet kuriam ambasadoriui, kuris atvyktų dirbti į Vilnių arba Rygą. Faktiškai čia surašyta visa mūsų patirtis ir šimtas priemonių, kurios gali būti naudingos mūsų tautoms.

Bet ataskaitoje nėra strateginės dalies, o Lietuvai ir Latvijai būtinai reikia susitarti dėl strateginių pozicijų. Pirmiausia tai yra energetinė nepriklausomybė, dviejų šalių bendra pozicija Europos Sąjungoje, bendri ir dideli infrastruktūros projektai.

Kodėl šiandien tarp Latvijos ir Lietuvos kyla ginčai? Juk ne dėl to, kas yra svarbu, pavyzdžiui, archeologams. Juk niekas neneigia, kad būtina plėtoti baltistikos šaką, nes be mūsų valstybių tuo daugiau niekas neužsiims.

Šiandien mano atvykimo tikslas yra kalbėti apie tai, ką Lietuva yra numačiusi siekdama energetinės nepriklausomybės. Mano supratimu, gal 2014 metais Lietuvoje jau bus kokie nors revoliuciniai pokyčiai dėl dujų, elektros tiekimo, o Latvijai šie terminai nėra tokie artimi.

- Lietuvos ir Latvijos vadovai neretai deklaruoja, kad mūsų šalių energetiniai interesai yra itin bendri?

- Dabar Lietuva sako, kad ji nori savo suskystintųjų dujų terminalo, o Latvija prieštarauja - reikia vieno didelio terminalo, bet Baltijos valstybių centre, t.y. Rygoje. Iš tiesų tai būtų teisingiausias sprendimas, bet lietuviai 2014 metais jau nori atsijungti nuo Rusijos dujų, o mums šis terminas bus dar ankstyvas.

Šie strateginiai dalykai privalo būti aptarti. Kai latviai nori vieno, o lietuviai - kito, susitarti turbūt yra labai sunku. Ir iš to kyla jau tarpvalstybiniai nesutarimai. Pavyzdžiui, praėjusį lapkritį Briuselyje Latvija neparėmė Lietuvos dėl elektros tilto projekto tik todėl, kad lietuviai energingai neremia dujų terminalo Rygoje.

Tokie dalykai pirmiausia vyksta todėl, kad nėra tiksliai žinoma Lietuvos energetinės nepriklausomybės politika ir kaip ji atitinka ar neatitinka Latvijos planų bei interesų. Kita vertus, Estija jau projektuoja savo terminalą.

- Ar apskritai mūsų dviejų valstybių interesai yra bendri?

- Žinoma. Tai ir ta pati energetinė nepriklausomybė, tačiau kaip ją pasiekti kartu - iki šiol nėra aptarta.

Energetinės nepriklausomybės projektai yra ypač svarbūs pirmiausia todėl, kad Rusija, jei tik jai kas nepatiks, gali kada panorėjusi mums užsukti dujų tiekimą, pakelti kainas ar net palikti visiškai paralyžiuotas.

- Ar šiandien Latvija gali garantuoti, kad prie ketinamos statyti Visagino atominės elektrinės (VAE) prisidės ne tik draugiškai bei politiškai, bet ir finansiškai?

- Mano žiniomis, jeigu Latvija pretenduotų į 20 proc. VAE galios, mes turėtume prisidėti milijardu eurų (apie 3,45 mlrd. litų). Žinoma, tokių pinigų valstybė dabar neturi, bet nusiteikimas yra dalyvauti Visagino projekte. Tiesa, dar reikia įsitikinti, ar VAE galės konkuruoti su Šiaurės elektros biržos kainomis.

- Ar tik energetiniai projektai, dujų terminalai kelia dviejų broliškų tautų problemas. Tarp mūsų šalių egzistuoja tikra, žmogiška vienybė?

- Manau, kad šis artumas tikrai yra, ypač tarp paprastų žmonių. Latvijoje jie prašviesėja išgirdę kalbant lietuviškai. Mūsų nelaimės - okupacija, gulagai yra bendros, įspaustos antspaudu. Šio genetinio kodo niekas negalės pažeisti dar labai ilgai.

Bet esame itin atitolę vieni nuo kitų vadinamojo valdančio politikos elito atžvilgiu. Sovietmečiu, Atgimimo metais ir tuoj po Lietuvos bei Latvijos nepriklausomybių atkūrimo to glaudesnio ryšio buvo kur kas daugiau nei dabar.

Santykiai tarp dviejų šalių šių laikų premjerų, ministrų nebėra tokie artimi, juntamas biurokratinio oficialumo atspalvis.

- Prezidentai Algirdas Brazauskas ir Guntis Ulmanis medžioklėse duodavo daugiau naudos lietuvių ir latvių santykių šilumai?

- Nesu medžioklės gerbėjas, bet šia prasme toks bendravimo būdas yra labai geras pavyzdys. Prezidentai, premjerai, kurie susirenka ne tik oficialiai paspausti rankų, bet kartu pamedžioti, pažvejoti ar pasikalbėti apie grožinę literatūrą, suteikia kur kas daugiau naudos savo valstybėms, jų tikrai draugystei. Neformalūs, tikrai nuoširdūs susitikimai yra būtini, o jų dabar tiesiog nebėra.

Politikos elitas turi elgtis taip, kaip paprasti piliečiai, nežinantys tų biurokratinių kliūčių.

Manau, kad valstybes labiau suartintų ne tik mano minėtas bendras švietimo projektas pasienio rajonuose. Būtų labai gražu, jeigu lietuviai ir latviai kartu švęstų Jonines - latvišką Lyguo šventę, kuri pas mus nebuvo pražuvusi net sovietmečiu.

Toks artumas neabejotinai persikeltų ir į politinio elito lygmenį. Kai kartu švenčia, kartu mokosi viena kitos kalbų dvi tautos, visai kitaip elgtųsi ir valstybių vadovai, politikai. Galbūt tada ir Briuselyje kalbėtume ne skirtingais, o vienu balsu.

- Latvija sulaukė Lietuvos palaikymo ypač svarbiu jai momentu - artėjant referendumui dėl rusų kalbos, kaip antrosios valstybinės, įteisinimo.

- Šiuo atveju tikrai paramą pajutome, sulaukėme ne tik Lietuvos, bet ir Estijos Parlamento oficialaus palaikymo referendumo išvakarėse.

Šis referendumas buvo itin svarbus išbandymas Latvijai, atsidūrusiai ties destabilizacijos slenksčiu. Nenorėčiau sutikti su filosofu Arvydu Juozaičiu, kuris į pasibaigusį referendumą žiūri gana skeptiškai, nes jo rezultatai mus tikrai pradžiugino.

Pirmiausia baimė, kuri iš tiesų egzistavo, buvo baimė, kad latviai neateis balsuoti. Latvijos žmones kamuoja lygiai toks pat nusivylimas politika, koks turbūt yra ir Lietuvoje. Nusivylimas dėl skurdo, apatija, o praėjusį savaitgalį - dar ir daugybė sniego.

Bet žmonės atėjo balsuoti. Manau, nepaprastai svarbu, kad referendumas taip palankiai mums baigėsi Rygoje. Sostinėje gyvena tik apie 42 proc. latvių, tačiau prieš rusų kalbos įteisinimą balsavo daugiau nei 60 proc. piliečių.

Kita vertus, tuose rytinės Latvijos rajonuose, kur gyvena daugiausiai rusų, jau kalbama apie rusų, kaip valstybinės kalbos, įvedimą savivaldybių įstaigose.

- Jūs jau daugybę metų gyvenate Latvijoje, tačiau puikiai kalbate lietuviškai, kad nė negirdėti latviško akcento?

- Aš juk baigiau Vilniaus universitetą! Prieš tai mokiausi Salomėjos Nėries vidurinėje dar jos geriausiais metais. Tai tikrai tuomet buvo elitinė mokykla ir aš džiaugiuosi savo tėveliais, kurie tais laikais, kai buvo reikalinga mokėti vien rusiškai, mane ir brolį leido į mokyklą, kur sustiprintai dėstyta anglų kalba.

Mano žmona - prūsų kilmės latvė, turime dukrą Danutę ir sūnų Martyną. Jis gerai supranta ir kalba lietuviškai, o dukra reikės rimtai užsiimti. Reikia stiprinti ryšius ne tik tarp valstybių, bet ir šeimoje, ypač jeigu ji yra mišri.

Mano nuomone, lietuvių kalbos mokymas Latvijoje, o latvių - Lietuvoje yra labai svarbus reikalas ir pirmiausia tuo būtina užsiimti pasienio rajonuose. Jau yra pradėtas toks projektas, tačiau nėra aišku, kaip veiksmingai jis bus vykdomas, kaip tinkamai pavyks panaudoti lėšas, kurių per ES fondus galima gauti tikrai nemažai.

Koks turtingas gali būti jaunuolis, lietuvis ar latvis, jeigu jis laisvai kalba lietuviškai, latviškai, angliškai ir dar rusiškai. Tai yra fantastiškas lobis. Lietuvių ir latvių kalbų mokėjimas galbūt suteiktų dar daugiau paramos vienų kitiems bei supratimo.