Kodėl per rinkimus Lietuvoje pralaimi tautinė idėja?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Bernaras IVANOVAS, sociologas, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus" vadovas Vladas GAIDYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Prisiminkime 1988-uosius, Sąjūdžio ir Tautos atgimimo laikotarpį, kai mus suvienijo tautinės valstybės idėjos, noras susigrąžinti valstybinę lietuvių kalbą, savo simbolius, papročius ir būti šeimininkais žemėje, kurioje galiotų tik mūsų šalies įstatymai. Šių vertybių vedami, Lietuvos žmonės išrinko savo deputatus į Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė Nepriklausomybę ir daugeliui suteikė didesnio socialinio teisingumo vilties. Kas mums atsitiko, kad, praėjus trims dešimtmečiams, mes išsižadame tautiškumo ir nacionalines pažiūras išpažįstantys politikai į Seimą nepatenka?

V.RUBAVIČIUS: Klausimas gana sudėtingas, nes reikia peržvelgti visą mūsų laisvinimosi ir Neriklausomybės metų istoriją. Šito niekaip nepajėgsime. Tautiškumo ir valstybingumo jausenos susilpnėjimo ar net nunykimo priežasčių, kaip rodo kad ir Vilniaus mero elgsena bei pasisakymai, yra labai daug. Pagrindinė priežastis yra ta, kad mūsų politinis elitas, į kurį buvo žvelgiama kaip į nacionalinės valstybės kūrėją, iš esmės atsisakė valstybės kūrimo užduočių ir uždavinių. Ankstesnis nacionalinio išsilaisvinimo pakilimas sutelkė Tautą ir iškėlė aiškų nacionalinės valstybės kūrimo tikslą. Iš sovietinės okupacijos laisvinomės kaip tauta. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tas tikslas tarsi išbluko. Valstybę kurti yra labai sunku. Ją reikia kurti kasdieniu politiniu ir ekonominiu darbu, nustatant aiškias ideologines valstybingumo tvirtinimo ir socialinės sanglaudos stiprinimo gaires. Tačiau administruoti teritoriją, kuri vadinama valstybe, nėra sunku. Juolab kad esama įvairių direktyvų ar nurodymų, kaip tai daryti ir ką valstybės mechanizmas turėtų aptarnauti. Administruoti teritorinį darinį mūsų ankstesnis politinis elitas buvo įgudęs, ši patirtis pravertė ir atgautos Nepriklausomybės laikais. Mums išsilaisvinus žmonės manė, kad išrinktasis politinis elitas kurs valstybę. Pirmųjų rinkimų metais susiklostė dvi elito grupės tarsi išreiškiančios ir visuomenės pasidalijimą: vieni labiau linko prie Sąjūdžio branduolio partijos, kuri dabar vadinasi Tėvynės sąjunga, kiti - prie socdemų. Tad nusistovėjo tradicinis balsavimas. Savos valstybės kūrimo tikslas išskydo, tautiškumo ir nacionalumo idėjos apvyto, tačiau tokio partinio balsavimo įpročiai išliko. Juolab kad ir vienoje ir kitoje politinėje grupėje buvo ryškių, nacionalinio išsivadavimo laiko asmenybių, kurios ilgą laiką ir sietos su valstybingumu. Tie rinkėjų įpročiai gajūs. Dabar jie grindžiami realaus politinio turinio stokojančia kairės ir dešinės skirtimi, kuri taip pat siejama su tradicija. Pastaroji susijusi su dar vienu įpročiu - balsuoti už stiprų, tradicinį, partinį darinį.

Į politiką einantys žmonės, kuriems yra svarbūs nacionalinio tapatumo, valstybingumo, lietuvių kultūros, lietuvybės klausimai, vienaip ar kitaip įsijungia į didžiuosius partinius darinius. Jų idėjos turi prisitaikyti prie pagrindinės darbotvarkės, kuri yra būdinga visoms didžiosioms partijoms. Kokia yra ta pagrindinė darbotvarkė? Ji gerai žinoma - tai neoliberalioji globalizacinė kairuoliškojo liberalizmo darbotvarkė. Pagrindinė idėja labai paprasta - neva, kuo mažiau valstybės, tuo daugiau individualios laisvės, juo daugiau valstybės funkcijų perduodama privačioms struktūroms, tuo geriau visuomenei. Tačiau, suprantama, tokių laisvių naudą gaudo tik pagrindinis visuomenės didžiojo kapitalo valdytojų sluoksnis. Likusiems laisviems individams tenka „žmogiškųjų išteklių" dalia. Konkretūs bendros politinio ir žiniasklaidinio meinstrymo darbotvarkės punktai apima aršią kovą prieš tradicinę vyro ir moters santuoką, reikalaujant jai prilyginti ir įteisinti keistalyčių santuokas, genderizmo idėjų sklaidą pasitelkiant Stambulo konvenciją, krikščioniškų nuostatų gujimas iš viešumos, vaikų lytinis auklėjimas mokant juos siekti lytinių malonumų, besąlygiškos abortų teisės įtvirtinimas ir su šiais dalykais susiję klausimai. Pagal šią darbotvarkę visos partijos - konservatoriai, „socdemai" ir įvairiausių pakraipų liberalai - tie patys, tik pasivadinę kitokiais vardais politinės scenos veikėjai.

Žmonės, kuriems ta darbotvarkė nėra priimtina, per silpni įgauti savarankiško politinio svorio. Geidžiantys opozicijos tokiai darbotvarkei žmonės niekaip negali suvokti, kodėl Lietuvoje taip ir nesusikūrė stiprus opozicinis politinis darinys. Nacionalinės idėjos ir valstybingumo šalininkų gretos labai fragmentuotos - čia visada varžosi keli maži junginiai. Tačiau ar silpnas politinis darinys gali patraukti rinkėją? Rinkimų rezultatai jau nesyk įrodė - negali. Rinkėjas jaučia tam tikrą neviltį ir balsuodamas už mažuosius klausdamas, kodėl jūs ne kartu. Juk kartu įveiktumėt ir 7 proc. barjerą, o jau po to galėtumėt Seime dalytis garbe. Mažųjų partijų lyderių negalėjimas susitarti, negebėjimas suformuoti stipraus opozicinio bloko ne tik nuvilia, bet ir erzina rinkėją. Tad arba nusisukama nuo rinkimų, arba vėl atsisukama į stipresniuosius.

Pavieniams, pagrindinei darbotvarkei oponuojantiems ir save iškeliantiems, politikams taip pat mažai šansų valstybingumo ir nacionalinio tapatumo bei krikščioniškomis vertybėmis patraukti rinkėjus. Viena, tos idėjos lyg ir nutolusios nuo kasdienio gyvenimo problemų, antra, jiems neįmanoma prasimušti į meinstryminės žiniasklaidos lauką, trečia, jau subrendo nauja karta, pramušta galva visokių „laisvių" idėjomis. Juk mūsų švietimo sistema taip pat dirba sisteminį darbą. Pats valstybės supratimas yra ganėtinai apiblukęs žmonių sąmonėje, ypač jaunesnių kartų. Įpratęs gyventi be įsipareigojimų, jaunimas abiem rankom balsuoja už visokiausias vedybines ir lytines laisves.

B.IVANOVAS: Atsakymas būtų labai paprastas. Lietuvos tautinė tapatybė buvo suformuota katalikiško Sąjūdžio. To tautiškumo, etninio tautiškumo, doktrina nebuvo populiari nuo V. Kudirkos lietuvių partijos, kuri susiformavo dar 1903 m. Turiu galvoje partiją, kuri pirmoji iškėlė kovos už lietuvybę, už lietuvių teises šūkį. Ir vėliau, Antano Smetonos pažiūrų kontekste, tautinė linija nebuvo labai populiari. Katalikiška Sąjūdžio linija buvo viską gožianti. Reikia pabrėžti, kad Katalikų bažnyčia į tautiškumą žiūri kiek kitaip. Jeigu žvelgsime į tarpukarį, tų pačių tautininkų partijos rezultatai rinkimuose buvo labai prasti, už ją balsuodavo tik keli procentai rinkėjų. Per 1926 m. gruodžio įvykius tautiškai orientuotam prezidentui ir tautininkų sąjungai pavyko patekti į valdžią. Paskui, po 1940 metų, vykstant partizaniniam judėjimui, A.Smetonos valdymas buvo smerkiamas. Jis buvo siejamas su tautiškumu. Tačiau man atrodo, kad tautinė tradicija yra lyg ir savęs apgaudinėjimas. M.Lukšienės tautiškumo mokykla ir pan., - viskas gražiai žaliavo ir žydėjo, bet viskas dingo. Dėl globalizacijos, eurointegracijos visa tai sklaidėsi ir tas kosmopolitizmas visai nesunkiai rado sau vietą Lietuvoje, kadangi lietuviai buvo linkę į emigraciją. Ta tendencija yra tokia ir ji išlieka. Tai nėra kažkoks lūžis. Mes sunkiai rastumėme tautinę partiją Lietuvoje po 1990 m., kuri būtų populiari. Tėvynės sąjungos, kuri susikūrė po Sąjūdžio, nepavadinsi tautininkais. O štai G.Songailos tautininkai kurį laiką buvo, bet paskui atskilo ir niekaip neprilipo. Taip ir liko marginalizmo srovė. Ta mūsų politinė raida taip ir susidėliojo. Taigi tautiškumui ir istoriškai neatsirado tiek vietos. O kai prisidėjo Europa, integracija, tuomet dar labiau viskas pakriko. Ir tas placebas įgavo kosmopolitizmo pagreitį. Galima tik apgailestauti, kad taip įvyko.

V.GAIDYS: Mano manymu, Seime yra labai didelė tautiškai nusiteikusi partija - Lietuvos konservatoriai. Manau, kad dideliam elektoratui ši partija yra tautinius idealus išreiškianti partija. Ją globoja Vytautas Landsbergis, kuris iki šiol yra tam tikras tautinių jausmų simbolis, bet yra ir jaunesnių. Kol taip yra ir kol Tėvynės sąjunga pretenduoja į tą vaidmenį, kitiems yra žymiai sunkiau ją pralenkti, paneigti ar kritikuoti tame idėjų lauke. Tokia, mano nuomone, būtų pirmoji priežastis.

Antroji priežastis - tautinė idėja ar tautinės partijos nesunkiai rastų savo rinkėją, jeigu iškiltų atitinkami pavojai. Pavyzdžiui, jeigu būtų dideli ir nekontroliuojami imigracijos srautai iš Rytų, jei padėtis taptų nebevaldoma, šalyje kiltų mečetės, minaretai ir pan. Aš manau, tuomet viskas surezonuotų ir tos mažosios partijos sulauktų pasisekimo.

Kiek pas mus yra buvę tyrimų, jie rodo, kad lietuviai tikrai jaučiasi lietuviais, ne afrikiečiais ar azijiečiais. Lietuvis žino, kas jis yra, nes kalba funkcionuoja, nereikia kiekvieną dieną pabrėžti ir įrodinėti savojo identiteto. Kai kiekvieną dieną lietuvis kalba lietuviškai, televizija - taip pat lietuvių kalba, aš nematau pagrindo, kad lietuviai būtų nutautėję, tokių pavojų aš neaptinku.

Lietuva iš tų 27 Europos Sąjungos šalių dešimt metų pasižymėjo kaip labiausiai Europos Sąjungos atžvilgiu pozityviausiai nusiteikusi šalis. Nors šiemet nebuvo paskelbta duomenų, bet pagal gautą naudą, pagal pasitikėjimą Europos Sąjunga Lietuva užėmė pirmąją vietą. Pagrindinė to priežastis - galimybė laisvai judėti, dirbti užsienyje, galimybė mokytis užsienyje, net ir nemokamai baigti studijas. Dažniausiai lietuviai į Europos Sąjungą žiūri kaip į materialinę gerovę, kaip į galimybių šaltinį. Kai nėra tų ideologinių motyvų, tai ir nusivilti galima mažiau.

A.NORVILAS: Per praėjusius rinkimus „valstiečiai" lyg ir atstovavo tautinėms vertybėms, bet per ketverius metus toliau tautinių drabužių nežengė. Niša tautiškumui laisva. Tapatybės įtvirtinimas ar vertybinis partinis orientavimasis nudžiūvo, nunyko. Gaila, kad turtingos idėjomis mažosios partijos nesusitarė dėl bendro veikimo per rinkimus, o trukdo tik vadovų ego ir nuoseklaus tarprinkiminio laikotarpio darbų nebuvimas.

„Valstiečiai" prieš 2016 metų rinkimus kalbėjo valstybinėmis kategorijomis, bet, deja, jiems atėjus į Seimą liko tik kova su tabaku ir alkoholiu. Visiška nesėkmė kultūriniame-vertybiniame fronte. Jų kultūros ir švietimo ministrai nuveikė didžiulį darbą su šaknimis raudami tautiškumo, bendruomeniškumo apraiškas. Labai niekinga. Netekote, ponai, kultūros žmonių. „Valstiečiai-žalieji" taip pat suniokojo miškus, tad joks save gerbiantis girininkas ar miškininkas už juos nebalsuos. Jūsų Vyriausybės ministras Susisiekimo ministerijos sektoriaus žmones pavertė jūsų priešais. Geležinkelininkai, tradiciškai balsavę už kairįjį politinį sparną, jūsų tikrai nepasirinks. Šachmatai ir šaškės - geri žaidimai, bet viena pusė būtinai pralaimi. Pokeris - žaidimas „apgauk priešą"- tai politikų arba politikierių žaidimai. Didieji politikai žaidžia bridžą, tiesia tiltus. Mūsų politikai, nors kai kurie vadinami šachmatininkais ar šaškininkais, kol kas kortomis žaidžia tik „durnių". Taip, deja, atrodo didžiosios Lietuvos politikos arimai.

G.JAKAVONIS: Dažnai su pagarba žiūriu, kaip savo nacionalinius interesus, būdami ES nariai, gina lenkai, vengrai, čekai, jei tik iškyla grėsmė jų tradicinėms, katalikiškoms vertybėms ir jeigu jų valstybėse gyvenantiems žmonėms didžiųjų Vakarų valstybių brukami sprendimai yra nepriimtini. Globalizacijos laikotarpiu mažųjų valstybių nacionalizmas yra būtina jų išlikimo sąlyga, o mes amžinos kovos tarp Rytų ir Vakarų fronte bijome pragmatiškai ginti tautinę tapatybę, kad kas nors neapšauktų Kremliaus tarnais. Kodėl Lietuvos žmonės balsuoja už konservatorius, kuriems tautiškumas - tik kaukė, po kuria slepiasi noras išsilaikyti valdžioje. Kodėl valdžioje vis atsiranda liberalai, laikantys save pasaulio žmonėmis, kuriems nieko nereiškia sostinės aikštėje, Tautos kankinių žudymo vietoje, įrengti pliažą. Kodėl save socialdemokratais laikantys politikai taip ir nesukuria socialinio teisingumo Lietuvoje, o kovojantys su korupcija žmonės neprasimuša į Seimą?

V.RUBAVIČIUS: Vengrai, čekai, lenkai galėtų mums būti sektinas nacionalinio orumo ir valstybingumo jausenos raiškos pavyzdys, tačiau dera matyti ir tose valstybėse susiklosčiusius politinių įtampų bei prieštarų laukus, vis stiprėjantį europinio biurokratinio sluoksnio spaudimą nacionaliniams tų šalių politiniams elitams ir vyriausybėms. Tačiau jose yra labai stiprūs intelektualiniai, kultūriniai sluoksniai, kuriems nacionalinis gyvybingumas yra nepaprastai svarbus ir kurie mano, kad tautinė įvairovė yra didžiausias pasaulio turtas. Išvalstybinimo politika tai įvairovei kelia didžiulę grėsmę, tad su ta grėsme jie vienaip ar kitaip stengiasi tvarkytis. Mūsų intelektualinis ir kultūrinis sluoksnis yra ganėtinai menko pajėgumo. Būdamas menkas, jis dar ideologiškai greitai užvaldytas naujų kairuoliškojo neoliberalizmo bei genderizmo idėjų. Mes matėme, kaip buvo suskubta kurti liberalias partijas net nesuvokiant, koks yra tas šiuolaikinis liberalizmas ir kaip jis skiriasi nuo tradicinio liberalizmo. Čia svarbiausia tapo individo laisvė ne tik kurti savo tapatumą, bet ir pasirinkti sau lytį ar išbandyti patinkančias. Valstybės kūrimui nebelieka nei laiko, nei intelektinių pajėgų.

B.IVANOVAS: Viena vertus, dėl to esama nuoskaudos, kita vertus, lenkai nėra tokie jau maži. Mes save lyginame ne su buvusiomis tų senųjų imperijų atplaišomis, o lyderystės pozicijas turėjusiomis tautomis. Paimkime kad ir tą pačią Lenkiją. Reikia pasakyti, kad jos tarpukario ambicijos buvo dominuoti regione. Arba ta pati Vengrija. Austrijos-Vengrijos imperijos dalis, su imperiniu mąstymu. Jeigu ten prasideda tautiškumas, kyla „tautų pavasaris" ir viskas griūva. Dėl V.Orbano jau yra kiti niuansai. Jis - buvęs liberalas, prisitaikėlis, prisišliejėlis. V.Orbano nelaikyčiau tautinės minties atstovu. Jis yra konjunktūrininkas, pats tikriausias apsimetėlis. Tikro tautiškumo jo pasaulėžiūroje vargu ar yra. Su Lenkija yra kiek kitaip. Kaip minėjau, Lenkija nėra maža, todėl jie gali pakovoti. Latvija, Estija ir Lietuva turi kiek kitokią istoriją.

Kitas dalykas, iš pokomunistinės visuomenės daug reikalauti negalima. Ji yra išėjusi iš sovietmečio, daugiau traumuota ir pasyviai stebi, kas vyksta. Konservatoriai tautinės linijos neišlaiko ir jie tikrai nėra tautininkai. „Krikdemai" - iš dalies, bet jų nebeliko, jie tiesiog sunyko. Buvo ir kitų partijų, bet jos buvo „suvirškintos". O ko buvo neįmanoma „suvirškinti", tą tiesiog išspjovė. Tautinės partijos yra paraštėse ir joms tiesiog neatsiranda praktinių galimybių išreikšti save. Konservatorių išsilaikymas, dominavimas tame flange yra veikiamas ne tautinės, o universalios pasaulėžiūros.

G.JAKAVONIS: 2016 metų rinkimuose, laimėjusi Ramūno Karbauskio valstiečių-žaliųjų sąjunga, kurios programoje dominavo tautiniai akcentai, išbarstė rinkėjų pasitikėjimą ir greičiausiai gali atsidurti opozicijoje. Ne vien todėl, kad nacionalinėje-kultūrinėje srityje nieko gero nenuveikė, bet ir todėl, kad griovė Lietuvos geležinkelius, kirto Lietuvos miškus. Kas turėtų atsitikti, kad susivienytų mažosios Arvydo Juozaičio, Vytauto Radžvilo, Rimanto Dagio partijos, o jų propaguojamų vertybių neimituotų Lietuvos konservatoriai?

V.GAIDYS: Kaip jau minėjau, jei iškiltų tautiškumo išnykimo, tautiškumo sumažėjimo problema, tuomet ir mažosios tautinės partijos Seime turėtų didelę galią.

V.RUBAVIČIUS:Mažosios partijos niekada nesusivienys, nes jų lyderiai apie save galvoja kaip apie pačius protingiausius politikus, o patys protingiausi niekada nesueina į vieną būrį. Tokia yra tikrovė ir, mano nuomone, graudi tikrovė.

Kad ir ką „valstiečiai" būtų teigę, kad ir kokius gerus darbus jie būtų padarę, jie taip pat veikė kaip didįjį kapitalą ir verslą aptarnaujantis instrumentas. Kuo plačiau diegti verslo santykius valstybiniame sektoriuje, kuo daugiau sektoriaus privatizuoti ir „ekonomizuoti", „supaslauginti", „sukrepšelinti". Tačiau jų politikoje dar išliko ir valstybės bei nacionalinės kultūros svarbos suvokimo ženklų.

B.IVANOVAS: Šių minėtų žmonių problema - ambicijos. Jie visi yra labai ambicingi ir nori būti lyderiais. Visi nori vadovauti ir būti pirmi. Čia yra amžina problema ir nieko nepakeisi. O jeigu kalbėtume apie „valstiečius-žaliuosius"... Nežinau, ką jie ten kirto ir kokius geležinkelius laužė, bet, apskritai kalbant, jie tiek priskaldė malkų, kad mes ilgai tas malkas nežinia kur vešime. Gal jie pagonys? Aš jų nė iš tolo nelaikyčiau tikrais tautiškumo apologetais. Jie - oportunistai, net, sakyčiau, prisitaikėliai. Vien tik ko verta istorija su S.Skverneliu, jo pakvietimu vesti į rinkimus. Tautinės retorikos pas jį tikrai nerasime. A.Veryga yra krikščioniškos pasaulėžiūros žmogus, tai yra faktas. O kiti - tikrai labai savotiški. Jeigu juos iš pradžių buvo galima vadinti tautiškais, tuomet jie tą lygį labai stipriai diskreditavo. Tie, kurie ateis po jų, turės daug ką taisyti, nes tautinei idėjai padaryta daug daugiau žalos nei iki 2016 m. Man pačiam trūksta tikrų politikų, tikrų idealistų, tikrų socialdemokratų, tikrų dešiniųjų, kurie būtų tikri vertybine prasme. Idealizmas yra seniausiai dingęs ir jį pakeitė pijaro kampanijos visuma.

A.NORVILAS: Kol Lietuvos partijos nepradės kalbėti vertybinėmis kategorijomis, kol jų nariai nepradės tomis kategorijomis vadovautis, tol žmonės jaus falšą, dviveidystę, plikbajorišką puikybę, tauškimą, vikriai pabėgus nuo klausimo esmės. Kuri iš partijų turi projektą, vertą vadintis tautiniu ar vertybiniu, kurio reikšmė būtų neginčytina, kurią visi suprastų ir pripažintų, kuris visus suvienytų? Nėra tokių projektų. Kiekviena Seime esanti partija turi visą spektrą seimūnų, frakcijos narių - tai ir karjeristai, ir naudos ieškantys, ir tarnauti atėję idealistai. Deja, pastarųjų labai mažai. Mano svajonė, kad visi tarnystei į Seimą atėję žmonės susivienytų, padarytų atskirą frakciją ir parodytų, ką reiškia dirbti Lietuvai. Rimtai susikautų su naudos ir karjeros ieškotojais.