Kodėl nepriklausomybės pradžioje, turėdama tris kartus mažesnį biudžetą, Lietuva gyveno geriau?

Jeigu kas nors 90-ųjų pradžioje būtų pasakęs, kad po dvidešimties metų Lietuvos valstybės biudžetas bus tris kartus didesnis, turbūt atrodytų logiška, kad ir jos gyventojai turėtų pradėti gyventi tris kartus geriau. Šiandien, 2011-aisiais, nacionalinis biudžetas yra didesnis labiau nei bet kada anksčiau, tačiau ar dėl to tikrai pradėjome gyventi geriau? To paklausus paprasto žmogaus gatvėje, jis turbūt ne tik piktai papurtytų galvą, bet dar ir pasakytų, kad nepriklausomybės pradžioje daugelis dalykų valstybėje buvo tvarkomi geriau. Tačiau kaip yra iš tikrųjų - ar anksčiau tikrai buvo geriau nei yra dabar? O ką daryti kad geriau būtų bent ateityje? Kokį vaidmenį tame turėtų suvaidinti valstybė ir galų gale kiekvienas iš mūsų?

Apie tai šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja SEB banko prezidento patarėjas Gitanas NAUSĖDA, finansų analitikas Stasys JAKELIŪNAS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Vytautas GALVONAS ir hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ narys Gabrielius LIAUDANSKAS-SVARAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS. 

G.JAKAVONIS: Gitanai šiandien mūsų yra jau ne 3,5 mln., o tik 3 mln., žmonių sumažėjo. Jeigu dabar kas nors man pasakytų, kad po dešimt metų Lietuvoje biudžetas bus dar triskart geresnis, jau pradėčiau abejoti. Tad kaip čia yra, kad to padidėjusio biudžeto kaip ir nejaučiame? 

G.NAUSĖDA: Pirmiausia kalbėsiu kaip ekonomistas, paskui - kaip žmogus. Kaip ekonomistui, man, aišku, iš karto kyla tam tikrų abejonių dėl tokio tiesioginio lyginimo, nes kalbame apie vertę, apie absoliučią išraišką. Prisiminkime, koks 1993 metais buvo litas ir jo perkamoji galia. Tais pačiais 1993-iaisiais, kai jis buvo įvestas, pats puikiai prisimenu, gavau avansą - 35 litus į rankas. Bet kažkaip išgyvendavome. Perkamoji galia sumažėjo daugiau kaip tris kartus per šį laiką ir dėl to nominalus biudžeto “išsipūtimas” dar toli gražu nereiškia, kad geriau tenkinamos mūsų visų reikmės. Antras aspektas, kad galbūt nesiejame savo gyvenimo tiesiogiai su biudžetu. Daugybė iš mūsų esame mokėtojai. Iš jo beveik nieko negauname. Ir iš čia sėdinčiųjų taip pat. Vadinasi, ne iš pašalpų gyvename, mūsų gerovė priklauso nuo kitų aspektų, t.y. nuo to, kaip sekasi privačiam sektoriui, pagaliau kaip sekasi mums patiems surasti savo vietą šioje žemėje ir šioje rinkoje. Tai dvi pastabos. O trečia pastaba, dėl kurios man skauda širdį, - iš tikrųjų per tuos 20 metų mes ir mūsų valstybė labai susvetimėjome. Esame mes, yra mūsų tvora ir yra valstybė už tos tvoros. Žinoma, mes nė iš tolo netapatiname savo gerovės su valstybės gerove, nes priešingu atveju tokių dalykų kaip dabar nebūtų. Gyvena, sakykime, milijonierius arba multimilijonierius, už 20 metrų nuo jo tvoros mėtosi šiukšlės, krūvos visokiausių atliekų ir jam neskauda galvos dėl to. Kodėl taip atsitiko? Manau, viena iš priežasčių yra ta, kad pati valstybė, na, kaip ta pamotė, turbūt nelabai myli mus. 1990-1995 metais visi dar buvome apimti euforijos, galvojome, kad netrukus gyvensime kaip Švedijoje, kad čia bus daugiau teisingumo, daugiau vienas kitą suprasime, bet, deja, taip neatsitiko ir neretai valstybė krauna papildomą naštą būtent ant tų, kurie jaučiasi esą sąžiningi piliečiai, kitaip tariant, sąžiningi mokesčių mokėtojai. Tų, kurie vengia mokesčių, vengia prisidėti prie bendros gerovės, skolos savotiškai nurašomos ir perkeliamos ant tvarkingų piliečių pečių. Natūralu, tada pradeda kilti klausimai, ar aš iš tiesų esu šitoje valstybėje mylimas, gerbiamas, ar tiesiog nesu tapęs atpirkimo ožiu tų, kurie į valstybę žiūri pro kitokius akinius.

G.JAKAVONIS: Gerb. Stasy, jums užduočiau tokį patį klausimą, tik šiek tiek papildydamas Gitano mintimi: ar mes, lietuviai, visą laiką, per visą istoriją visiems kitiems bandome įrodyti, kad savo protu negalime gyventi? Lyg problemas ir matome, o kviečiamės iš užsienio konsultantus, už nieką neatsakančius. Negi patiems specialistams, tokiems kaip jūs, Gitanas ir Vytautas, susėdus prie stalo negalima rasti atsakymo? 

S.JAKELIŪNAS: Manau, čia yra galbūt paradoksalus vertinimas: mes, lietuviai, kaip žmonės, esame tokie išmanūs, apsukrūs ir išgyvenantys - vieni Lietuvoje, kiti Amerikoje, treti Didžiojoje Britanijoje, kitaip tariant, individualiai arba šeimos lygiu pripratę prie visokių negandų ir problemų, visokių laikų. Galime pasirūpinti savo šeima ir savimi, bet plačiau mąstyti nesugebame, apie tai ir Gitanas šnekėjo: kas už mūsų tvoros - tai jau kaip ir nebe mūsų, nebe mano. Tai yra didžioji priežastis. Matyt, nėra įgūdžių ir tradicijų, bendruomenės tęstinumo suvokimo, kad esame ne tik savo šeimos, bet ir savo valstybės dalis. Kaip tą problemą išspręsti, aš nežinau. Reikia daug laiko ir pastangų, ir ne tik finansinių. Reikia įvairiapusiškos konsolidacijos. Turime 20 ar daugiau partijų, jos nelabai tarpusavyje susikalba. Čia tik atspindys tų visų problemų, o kalbėdami apie biudžetą palyginkime. Griuvo Tarybų Sąjunga, iš dalies ji sugriuvo turbūt dėl to arba vienas iš veiksnių buvo tai, kad nafta buvo labai pigi - 10 ar 15 dolerių už barelį. Dabar ji pabrango iki 100-120 dolerių už barelį. Kitaip sakant, žaliavos, kuriomis turime aprūpinti savo ekonomiką ir automobilius, pilti degalus ir valgyti galų gale, per tuos 20 metų pabrango nuo 5 iki 10 kartų. Kita priežastis, apie ką kalbėjo Gitanas, - sumažėjo mūsų, mokesčių mokėtojų, skaičius. Mokesčių mokėtojų santykis su išmokų gavėjais reikšmingai pablogėjo. Prieš keletą metų dirbančiųjų buvo 1 mln. 800 tūkst., o dabar - gal 1 mln. 300 tūkst. Pensininkų nemažėja arba daugėja, o dirbančiųjų mažėja. Pašalpų gavėjų dėl neįgalumo santykis Lietuvoje, palyginti su gyventojų skaičiumi, yra vienas didžiausių pasaulyje. Jei taip toliau bus, mes tą biudžetą gal iš infliacijos ir paauginsime, nes infliaciniai mokesčiai jį papildo, bet klausimas, ar daugumai žmonių bus geriau. Bijau, kad ne. 

G.JAKAVONIS: Vytautai, visi kalbėjo apie valstybės reikalą. Jūs, kaip valstybės vyras, dirbantis būtent Seimo Biudžeto ir finansų komitete, pasakykite, ar čia mes nesurenkame to biudžeto, ar jūs ten kažką ne taip paskirstote. 

V.GALVONAS: Aš truputį kitokį požiūrį išdėstysiu. Šimtu procentų sutinku su kalbėjusiais ekonomikos specialistais. Bet paimkime tokį paprastą dalyką - matematinį veiksmą. Iš nulio atimkime teigiamą sveiką skaičių, gausime neigiamą rezultatą. Kad ir kiek tą sveiką skaičių mažintume, jis vis tiek bus sveikas, o čia yra nulis. Rezultatas vis tiek neigiamas. Ir aš savo kolegai Andriui Kubiliui sakau: juk mes fizikai, ir žinai, kad, iš nulio atėmus teigiamą skaičių, rezultatas bus neigiamas. Ką tai sako? Jeigu įmonė neturi pajamų, o viskas paremta tik taupymu, vis tiek rezultatas bus neigiamas; reikia galvoti, kaip uždirbti, o ne tik kaip taupyti. O dabar imkime ir palyginkime 1992-2011 metų asignavimus, pasiskirstymą tam tikroms šakinėms ministerijoms. Iš tikrųjų atrodo kraupiai. 2011 metų asignavimai, palyginti su 1992 metų, yra 27,7 karto didesni, o su ES lėšomis - 36 kartus. Įstoję į ES, gavome 37 mlrd. litų dotacijų. Jeigu tie pinigai būtų nuėję, pvz., vien verslui, manau, būtume suklestėję. Sutinku, kad iš tik-rųjų lito perkamoji galia yra nukritusi, mes, būdami studentais, už 40 rublių gyvendavome kaip ponai. Dabar gaudamas 40 litų nepragyvensi, bet priežastis visai kita. Kartais visiškai nemąstome, kur tie pinigai iš ES nueina. O jų didžioji dalis nueina į balą. Aš pats irgi labai norėjau įtikti savo rinkėjams Anykščiuose. Ateina raštas iš mero: reikia suremontuoti kultūros namus kaime. Na, reikia įtikti rinkėjams. Stumi tą valstybės investicijų programą, kad reikia paskirti. O paskui sėdi ir galvoji: 5 mln. litų kultūros namams kažkur prie Burbiškių renovuoti, restauruoti, gyventojų nebėra, pinigai sukišami. Paskui nusamdomas direktorius, buhalteris, trys sargybiniai, ūkvedys, ir pastatas užrakinamas. Tai kur tie pinigai nuėjo? Į balą. Už 37 mlrd. litų galima buvo žvėriškus dalykus padaryti. Ir tas matyti kiekviename žingsnyje. Niekas nebeskaičiuoja tų išlaidų. Niekas nebežiūri, kur jos nueina. Ir niekas nebegalvoja, ar tai sukuria pridedamąją vertę.

G.JAKAVONIS: Gabrieliau, jūsų eilė tarti žodį. Jūs visada laikotės tvirtos pilietinės pozicijos, esate žinomas ir tarp jaunimo populiarus žmogus. 

G.LIAUDANSKAS-SVARAS: Atėjau šiandien ne kaip muzikantas, o daugiau kaip visuomenės dalyvis. Ir kadangi didžiąją mano veiklos dalį sudaro įvairūs socialiniai darbai, man labai patiko gerb. Gitano nuomonė, nes aš viską matau visiškai taip pat, išskyrus vieną aspektą, kurį norėčiau pabrėžti. Kiekvieną savaitę važinėju po Lietuvą į įvairius susitikimus, kūrybines dirbtuves, šiaip įvairius judėjimus - ne politinius, o niekam nepriklausančių laisvų žmonių. Žinokite, yra vilties ir gerumo, ir šviesos, nes atsiranda žmonių, kurie nori dirbti ir dirba darbus, už kuriuos niekas nemoka pinigų. Tai mane džiugina, dėl to ir aš pats pradėjau visa tai daryti, nes norėjau iki galo išsiaiškinti, kaip vis dėlto yra ir kodėl yra vienaip ar kitaip. Galiu labai paprastai paaiškinti. Visiškai sutinku, kad savęs su valstybe nebenorime tapatinti. Kalbant apie jauno žmogaus požiūrį, didžiausia turbūt problema ta, kad jie nepasitiki Lietuva. Jie nepasitiki Lietuva žiūrėdami ir matydami, kaip gyvena jų tėvai, jų seneliai arba bendraamžiai, kaip nors bandantys įžengti į savarankišką gyvenimą. Jie labai abejoja, ar tai yra tas kelias, kurį jie norėtų pasirinkti, ir pasakymas “norėčiau būti kosmopolitas” jų mąstysenoj užima labai daug erdvės. Arba, pavyzdžiui, noras išvažiuoti - iš pradžių mokytis, paskui, duos Dievas, ir užsikabinti, tai irgi yra visai normalus noras. Aš pats asmeniškai nematau nieko blogo išvažiuoti mokytis, nieko blogo rinkti žinias, patirtį ir pan. Tik man labai norėtųsi, kad tie jauni žmonės grįžtų į Lietuvą ir padirbėtų mūsų visų labui. Kad taip būtų, mes, suaugusieji, turime prisiimti atsakomybę. Pas mus, kaip ir visame pasaulyje, iškeltos labai teisingos vėliavos su užrašu “pradėkime nuo savęs”, bet kažkodėl šį šūkį taikome tik paprastiems žmonėms. Tikiu, kad visur yra sąžiningų, dorų žmonių, bet didžioji dauguma valdininkų, verslininkų ir politikų sau to netaiko.

G.JAKAVONIS: Gitanai, jūs jau kalbėjote apie žmogiškąjį faktorių. Ar čia neegzistuoja takoskyra tarp mūsų galimybių ir norų? Ar mes tikrai blogiau gyvename? Vis dėlto tuo metu šeima dažniausiai turėjo vieną automobilį, vieną butą. O dabar tie norai - išaugę: kaimynas turi tris automobilius, ir man reikia.

G.NAUSĖDA: Ar jūs turite galvoje paskutinius sovietinius metus, ar jau pirmuosius nepriklausomybės metus? Nenorėčiau grįžti į 1987-uosius, nes tada buvome nelaisvi. Dabar bent jau turime laisvę. Kiekvienas savaip ja naudojamės, kai kas susigadina sau sveikatą ir gyvenimą ta laisve nesugebėdamas pasinaudoti. Bet man tai yra absoliuti vertybė. Aukščiau už viską. Vis dėlto ekonomiškai žvelgdamas nepasakyčiau, kad visi gyvename blogiau. Tiesiog gyvename kur kas kitaip negu tuo metu. Be abejo, tada atotrūkio tarp turtingų žmonių ir pačių skurdžiausiųjų tikrai nebuvo tokio, koks yra dabar. Taip jau atsitiko. Tas pats pasakytina ir apie socialinės politikos galbūt tam tikrą kampuotumą, ir apie mūsų tam tik-rą susvetimėjimą, t.y. darbą tik sau. Bet mes iš prigimties nesame blogi. Juk susvetimėjimas atsirado ne šiaip tuščioje dirvoje, o dėl tam tikrų labai rimtų priežasčių. Dažnai kalbame: jeigu dabar kiltų karas, jeigu reikėtų būtinai ginti savo valstybę, ar mes ją gintume? Ir aš su siaubu pamatau, kad nemaža dalis žmonių, kurie, jeigu iš tikrųjų būtų toks kritinis atvejis, gintų, bet apklausose pasako, kad ne, negintų šios valstybės. Tai visa kita yra jau išvestiniai, antraeiliai dalykai.  

S.JAKELIŪNAS: Noriu grįžti prie to, kad mes labai linkę ir sugebame pasirūpinti savimi. Kitaip tariant, jeigu einame dirbti kur į savivaldybę ar kitą valdžios instituciją, dažniausiai ten po kurio laiko kviečiame ir savo pažįstamus, ir giminaičius, šeimos narius ir t.t. Nežinau, ar Seime tokia praktika yra, bet girdžiu, kad panašiai yra ir ten. Dėl to tose institucijose formuojasi kritinė masė žmonių, neturinčių kompetencijos. Valdžios institucijose nėra žmonių, kurie išmanytų, kas iš tikrųjų vyksta tose srityse ir kokie būtų geriausi sprendimai. Aš prisimenu savo mėgstamą valstybę Olandiją. 30 proc. jos teritorijos yra žemiau jūros lygio. Negana to, kad jie atkovojo žemę iš jūros, papildomai iš tos kovos jie pasidarė didžiulį kompetencijos centrą ir dabar parduoda savo, pvz., vandens gryninimo, valymo iš jūros vandens, visokių šalinimo technologijų paslaugas šalims, kur yra sausra.. Pagalvokite, ar mes kaip nors panašiai mąstome? Manau, ir mes turime daugybę galimybių. Mes esame potencia-lus tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Bandėme panaudoti tą savo poziciją pritraukdami investuotojus iš Vakarų kaip tiltą į Rytus. Iš to galima padaryti didžiulį verslą. Kitas aspektas, ar nesijaučiame gyvenantys blogiau dėl to, kad galime lyginti save su turtingaisiais. Prisimenu, 1993 metais išvažiavau mokytis į JAV. Po kurio laiko atvažiavo šeima, mums universitetas skyrė trijų kambarių butą. Jautėmės kaip bajorai. Paskui apsižiūrėjęs, patyrinėjęs, pradėjau jaustis panašus į vargšą, nes tokiuose butuose gyveno nepasiturintys, vargstantys žmonės ir pan. Aplinkui stovėjo didžiausi gražiausi kvartalai su didžiausiais gražiausiais namais. Taigi viskas priklauso nuo to, su kuo save lygini. 

V.GALVONAS: Gitanai, minėjote, kad nenorėtumėte grįžti į 1987 metus. Dabar šiek tiek kitokį dalyką pasakysiu. Laisvė ir nepriklausomybė yra dvi skirtingos sąvokos. Laisvė yra dvasios būsena, o nep-riklausomybė - tam tikras reiškinys. Pats esate ekonomistas, gaunate atlyginimą, esate nepriklausomas nuo tam tikrų ekonominių sąvokų, bet ar laisvas? Tarybiniais metais dvi temos buvo uždraustos - blogai šnekėti apie Komunistų partiją ir apie Leniną. Apie viską pašnekėdavome ir “Amerikos balso” klausydavome, politikuodavome. Dabar mano tėvai bijo apie bet ką pašnekėti. Apie bet kokį valdininkėlį, nuo kurio priklauso kažkieno likimas ar net pensijos atnešimas laiku. Kiti kaimynai - kalbu apie savo rinkimų apylinkę Anykščiuose - bijo dėl darbo. O kokios vertybės buvo tais laikais, kai buvome jauni? Kaip su kaimynais bendraudavome? Vestuvių, gimtadienių, visų švenčių proga gatvė su gatve susibėgdavo. Dabar bendraujame tik per laidotuves. Kokia didžiausia bausmė buvo vaikui? Vakare neišeiti į gatvę pažaisti, dabar didžiausia bausmė - negauti su kompiuteriu pažaisti. Anksčiau jeigu tu buvai bedarbis, tave sodindavo į kalėjimą už veltėdžiavimą, dabar, kad gautum darbą, reikia išbučiuoti užpakalį valdantiesiems mažame miestelyje. Kaip Stasys sakė, jeigu ateini į valdžią, iš karto savo ratą pradedi kurti. Ir žmogus pradeda bijoti. Jis nebėra laisvas. Taip, mes nepriklausomi. Nepriklausomi nuo kažko, bet viduje nesame laisvi. Ką patyrėme įstoję į ES ir tapę nepriklausomi? 50 metų buvome už geležinės uždangos. Ir staiga atsidarė durys ir mes įpuolėme į gėrybių pilną kambarį. Kaip tas vaikas, kaime užaugęs ir, išskyrus medinį arkliuką, nieko nematęs, įleistas į prekybcentrio žaidimų skyrių, kur apstu spalvingų kiniškų prekių, čiumpa nežiūrėdamas. Jis užmiršta tą savo gerą arkliuką, su kuriuo užaugo, tą savo, tarkim, tautinį žaislą, ir puola prie kiniškų vienadienių žaisliukų. Štai kokia pasidarė mūsų dvasinė būsena.

G.JAKAVONIS: Gabrieliau, kolegos minėjo, kad esame valstybė tarp Rytų ir Vakarų. Reikia galvoti apie savo valstybės strategiją. Antras dalykas: štai žmonės išvažiuoja ir jūs norėtumėte, kad jie užsidirbtų, grįžtų ir pan. Bet tada švietimo sistemoje turi būti kalama apie Tėvynės meilę ir pan. Dabar viso šito nėra. 

G.LIAUDANSKAS-SVARAS: Bet koks protingas žmogus suprastų, kad į šį klausimą negalima atsakyti vienu ar dviem sakiniais. Yra keletas problemų, kurios man svarbios. Paminėsiu tai, kad Lietuva yra šalis, kurioje labai gajūs stereotipai. Pasaulyje yra daug tokių šalių, bet Lietuvoje stereotipai ir nežinojimas, informacijos nebuvimas, nesidomėjimas vienas kitu labai trukdo bendrauti. Mes nebesikalbame. Ne tik nuo valstybės atsiribojame - atsiribojame ir vienas nuo kito. Dėl įvairiausių priežasčių. Nelabai pasitikime savo valdžia, turime labai daug viešų paslapčių, pvz., “otkatą”. O didžiausia turbūt bėda ta, kad nedirbame su paprastu žmogumi. Mėgstame jam numesti mokesčius mokėti, paliepti vykdyti pareigas ir pan. Bet nelabai kalbame su jaunais žmonėmis, kurie ateina. Labai daug šnekame apie tai, kad reikia, kad jis čia būtų, reikia, kad jis tai darytų. Jaunime, būk patriotiškas. O jaunimas užduoda vieną labai paprastą klausimą: o kodėl aš turėčiau? Ir mes nesugebame nieko atsakyti. Nesugebame pateikti argumento, kodėl jis toks turėtų būti. Taip, iš idealizmo. Iš idealizmo labai daug kas vyksta. Yra judėjimų, reiškinių, yra įvairių pavyzdžių, kuriuos jaunimas daro tiesiog iš idealizmo. Ir daro, ir darys. Bet jų nėra daug. Šiais metais labai daug kalbame apie savanorystę, nes 2011-uosius ES paskelbė Savanorystės metais. Kadangi su savanoryste turiu labai daug sąsajų, esu visur kviečiamas. Na ir vėl matau, kad pusė visų vadinamųjų pokalbių, minėjimų, vėliavų - pavadinkime tai vėliavų savanoryste - daromi dėl to, kad dabar yra Savanorystės metai. Kad skirta pinigų, kad reikia juos panaudoti ir - puiku, kitais metais pakalbėsime apie ką nors kita. Su tikrąja savanoryste labai nedaug žmonių nori turėti tikrą reikalą. Aišku, dar ne visus idealistus ir ne visus tikinčius išvarėme, išmušėme ir kitaip privertėme išvykti arba nusivilti, numoti ranka. Mes jų dažniausiai nematome, nes matome tik tuos, su kuriais esame susiję piniginiais santykiais. Turime daugiau dėmesio skirti žmogui būtent ugdydami vertybinį stuburą. Tai jeigu mes susizgribsime, nustosime žiūrėti savo interesų, o sieksime bendruomenės interesų, tai automatiškai ugdysime žmones, kuriems rūpės saviugda, bendruomenės interesai. Viskas labai paprasta. 

G.JAKAVONIS: Pamėginkime vis dėlto suklasifikuoti tas priežastis. 

V.GALVONAS: Kas yra žmogus? Tai yra genotipas ir fenotipas. Genotipas - ką paveldėjo iš tėvų genų, fenotipas - tai, kas susiformuoja. Ir būtent tas santykis duoda labai didelę įtaką. Kai 1992 metais nuvažiavau į Ispaniją, kiekvienas gatvėje sutiktas nusišypsodavo, pasisveikindavo, ir man buvo šokas, o dabar ir aš tą darau. Reikia asmeniniu pavyzdžiu ir kitus užkrėsti. 

S.JAKELIŪNAS: Tikrai neefektyviai išlaidaujame. Čia faktas. Dar daug valdininkų. Žmonių skaičius sumažėjo, valdininkų skaičius padidėjo arba liko nepakitęs, netgi per A.Kubiliaus valdymo metus. Proporcingai turime daugiau aptarnaujančio aparato, kurį reikia išlaikyti, atlyginimai ten nėra maži, dar Raimondas Šukys ligoninių vadovams siūlo 13-14 tūkst. litų. Įsivaizduokite, kokią tai kuria atmosferą. Žmonėms reikia iš savo verslo arba iš kokių meno projektų bandyti išgyventi sukrapščius kelis litus. Labai svarbu, kad tą atmosferą keistume. Tų priežasčių yra daug. Tačiau ką daryti? Manau, yra du dalykai, dvi kertinės problemos. Viena yra švietimas. Pradinis švietimas, vidurinis švietimas, aukštasis mokslas. Kita kertinė problema - politinė sistema. Kodėl visi Dalią Grybauskaitę kritikuojame, bet 70-80 proc. žmonių ją remia. Trūksta politinių lyderių ir politinio vadovo, kurie prisiimtų atsakomybę už valstybę. Nesame išsilavinusi tauta, nesame aktyvi tauta. Reikia politinių lyderių, šviesuolių, kurie vestų į priekį. Ir kitas dalykas. Reikia pakeisti mentalitetą mūsų švietimo sistemoje. Reikia įlieti šviežio kraujo į švietimo sistemą, tada atsiras kūrybingų žmonių, jie kurs produktus, ir tada pamažu sukursime aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką. Tada keisis ir politinė sistema, mat jaunimas ims spausti politinę sistemą. Jie reikalaus iš politikų kitokių sprendimų ir kitokio valstybės valdymo.

G.NAUSĖDA: Mano idealios valstybės modelis yra labai paprastas ir visiškai neoriginalus: valstybė turi pasirūpinti tais, kurie patys negali savimi pasirūpinti, ir surinkti mokesčius iš tų, kurie yra ekonomiškai aktyvūs, gali tuos mokesčius mokėti ir gyventi be pašalpų. Bet bėda ta, kad mūsų valstybė iškrypo, ir šiuo metu matau, kad valstybės pinigais minta tie, kurie puikiausiai galėtų patys savimi pasirūpinti. O tie, kurie negali savimi pasirūpinti, iš valstybės pinigų gauna tik trupinius. Antras klausimas - savanorystės dvasia. Iš tikrųjų ne kartą esu stebėjęs Amerikos lietuvius, atvažiavusius į Lietuvą. Ir neturi jie kaukės: štai koks aš globėjas, koks geradarys. Tai, ką jie daro, plaukia iš širdies. Juk galima sau leisti imtis tokių gražių darbų visiškai už dyką, už ačiū, už gerą šypseną. Bet, deja, net gero žodžio Lietuva nesugebėjo pasakyti. Aš irgi visas viltis sieju su jaunimu, bet jei augalą numesi kur nors lauke ir leisi jam vešėti taip, tai jis taip ir išaugs kaip gamtoje: galbūt šiek tiek ir pakrypęs, ir ne į tą pusę nulinkęs. Švietimo vaidmuo yra tikrai labai didelis. Bet kaip tas jaunas žmogus mylės savo šalį, jei man dukra pasako: žinai, tėti, aš apie Džuzepės Garibaldžio (Giuseppe Garibaldi) sukilimą galiu tau daug daugiau papasakoti negu apie Vasario 16-ąją. Aš mąstau: o kodėl? Pradedu domėtis tomis knygomis, ir iš tikrųjų jose nurodyta daug įvairių tarptautinių įvykių, besiklosčiusių Europoje 1916-1918 metais, bet esmė taip ir nepasakyta. Vasario 16-oji kilo iš žmonių - J.Basanavičiaus, P.Vileišio, A.Smetonos - meilės savo valstybei, savo tautai, o ne dėl palankiai susiklosčiusios tarptautinės politikos. Mes pasiekėme nepriklausomybę todėl, kad dėjome pastangas jos siekdami, o ne todėl, kad mums pasisekė. Iš šitų žinių, ne iš kokių nors primestų, supratimo, iš elementarios informacijos gimsta meilė. Iš meilės kyla pareiga, iš pareigos - konkretūs darbai, netgi ta pati savanorystė.

G.LIAUDANSKAS-SVARAS: Savanorystę išvis galima vykdyti be jokių organizacijų, be jokio judėjimo. Tiesiog sueina gerų žmonių, kurie niekam nepriklauso, neturi jokios vėliavos, ir daro. Dėl Vasario 16-osios. Kitados ir mano dukra pasakė: o kodėl aš turėčiau švęsti Vasario 16-ąją? Tuomet supratau, kad didelė bėda yra ta, jog mes, suaugusieji, iš tikrųjų nieko nepaaiškinome. Dabartinis jaunimas nedalyvavo visuose įvykiuose, tarkim, Sąjūdžio, ir apie tai mažai žino. Mes tas šventes padarėme ganėtinai nuobodžias: Kovo 11-oji, Vasario 16-oji tapo ganėtinai nuobodžių senukų, močiučių, vyrų ir moterų pasikalbėjimų, prisiminimų, raštų įteikimo diena. Nepaprastai džiaugiuosi, kad per pastaruosius dvejus metus jau pradeda aižėti ledai, jau yra klausimų iš jaunimo. Visų pirma tai yra šventė, tai pradėkime ją švęsti. Reikia, kad jaunimas ją švęstų sau suvokiamais būdais, kviestųsi įdomius žmones, vykdytų įvairias veiklas, susijusias su Lietuvos nepriklausomybe, ta tema, kuri jiems įdomi, jų sugalvota. Jei gatvėse padarysime šventes, jei jos vyks visur, kalbėsime jaunimui suprantama kalba, tuomet turime vilties, kad Vasario 16-oji taps švente.