×
(1/2) Kauno meras Andrius Kupčinskas nė kiek neprieštarauja, kad vasario 16-ąją Laisvės alėja jau penktą kartą pražygiuotų tautinio jaunimo eisena
Atsisiųsti
(2/2) Vilniaus meras Artūras Zuokas suvokė, kad patriotizmas kosmopolitams ir visuomenės pinigų tratintojams pavojingiausias Kovo 11-ąją
Atsisiųsti
2 nuotr.
Kauno meras Andrius Kupčinskas nė kiek neprieštarauja, kad vasario 16-ąją Laisvės alėja jau penktą kartą pražygiuotų tautinio jaunimo eisena
„Respublikos“ savaitės žmonės – patriotiškas Lietuvos jaunimas, šiemet išsireikalavęs leidimus surengti eitynes ne tik Kaune Vasario 16-ąją, bet ir Vilniuje Kovo 11-ąją.
Tiesa, Kauno meras nė kiek neprieštarauja, kad vasario 16-ąją Laisvės alėja jau penktą kartą pražygiuotų tautinio jaunimo eisena. Užtat Vilniaus miesto savivaldybė (meras) dėl tokio renginio Kovo 11-ąją iš pradžių spyriojosi. Esą tą dieną vyks daug renginių, todėl negalima žygiuoti Gedimino prospektu. Tačiau trečiadienį savivaldybė staiga pakeitė nuomonę ir, patikslinus maršrutą, leido pražygiuoti viena Gedimino prospekto atkarpa iki Seimo.
Artūro Zuoko kūne netikėtai patriotizmas sudygo? Vargu. A.Zuoko organizmas tikrai derlingas baimei. Ką gali žinoti, kurion pusėn šalies gyvenimas pasisuks: Lietuvos žmonės jau visiškai išsibudino, 300 tūkst. parašų surinko referendumui dėl žemės išsaugojimo. O jei ne ton pasisuks? Patriotizmas kosmopolitams ir visuomenės pinigų tratintojams yra pavojingas. Ne patys ramiausi laikai atėjo. Į visą Vakarų Europą.
Ko bijojo Vilnius?
Galima A.Zuoką ir kitaip suprasti, kodėl jo savivaldybė taip trypčiojo. Gal išsigando, kad iš visų pašalių į Vilnių suvažiavęs jaunimas nežinos, į kokį įsėsti troleibusą ar autobusą. Nes maršrutai pripainioti. Blaškysis su trispalvėmis keleiviniuose transportuose ir niekaip negalės nusigauti iki Gedimino prospekto. Sukels sostinėje chaosą. Klausinės vietinių pani, o šios atsakys „nieviem, niesuprantam, čego mūviš?“ Tad vieni, išsigandę, kad ieškant prospekto ir vasario 16-oji baigsis, ims žygiuoti Pylimo gatve. Kiti, pasiklydę kitame autobuse, žygiuos nuo Kalvarijų turgaus, o treti savo žygį pradės iš Užupio. Tad kiek tada išdavinėti leidimų? Jei vis vien į paskirtąją vietą pataikys.
Kitaip būtų buvę, jei žygiuojantys reikalautų kuo skubiau pastatyti Vilniuje Ermitažą-Gugenheimo muziejų, metropoliteną ir įsteigti tramvajų parką. Na, jei nutartų Gedimino prospekte žygiuodami skanduoti - viens, du, trys - Zuokai, statyk metro! Kosmodromą, Nojaus arką, Dubajaus dangoraižį. Ir Žaliuosiuose ežeruose dirbtinę salą su palmėmis. O patriotiniai šūkiai juk tokie blankūs. Senamadiški. Pinigai iš jų nebyra. Be jokio globalinio finansinio polėkio.
Kodėl staiga buvo leista žygiuoti Vilniaus centrine gatve? Matyt, meras laiku susizgribo, kad dalyvaus šalies prezidento rinkimuose. Tad toks įvaizdžio priedas kaip patriotizmas tikrai pravers. Juk vyras. Gintaro karoliais nepasipuoš. Kyko neužsidės. O rinkėjai įvairūs. Visi priedai tinka. Ir patriotizmas, ir kosmopolitizmas, ir vaikučių glostymas, ir senų „babūnių“ apglostymas.
Ko nebijo Kaunas
Kaune patriotinė jaunimo eisena vyks jau penktąjį kartą. Ir kaskart visai lengva gauti leidimą. Gal todėl, kad Kauno meras Andrius Kupčinskas - trečios kartos kaunietis? Gal todėl, kad laikinosios sostinės gyventojai visada būna patriotiškesni. Čia vyko ir dramatiškosios „kalantinės“. Net Sąjūdyje kauniečiai buvo vieni kovingiausių ir radikaliausių. Tad neduoti Vasario 16-osios eisenai leidimo - Kaune tolygu tapti politiniu lavonu. Kas rizikuos? Kaunas ne be reikalo laikomas lietuviškiausiu Lietuvos miestu. Ne todėl, kad čia gyvena vien lietuvių tautybės piliečiai. Bet todėl, kad žmogaus patriotizmo niekada nelaikė gėdos ar atsilikimo žyme. Kauniečiai visada save laikė pažangiausiais, protingiausiais. Savotiškais Lietuvos vedliais, istorijos mokytojais. Ir kituose šalies miestuose lietuvių netrūksta, bet jie kitokie. Labiau susigūžę. Lyg bandantys atsiprašinėti. Arba pripažįsta savo tautybę, bet mieliau sako - aš dzūkas, aš žemaitis, aš aukštaitis. Arba aš senas vilnietis. O kai pradedamas kritikuoti Kaunas, visi, nepriklausomai nuo tautybių, susivienija. Ir ima iš Kauno tyčiotis. Net ir buvę kauniečiai, dabar prisistatantys - „aš iš Šančių“, „aš iš Aleksoto“. Kad tik nepasigirstų Kauno vardas. Patys nesuvokiame, kad tyčiojamės iš patriotizmo. Iš tarpukario Lietuvos. Ir kad tas tyčiojimasis iš Kauno buvo sąmoningai sugalvotas sovietų okupacijos laikais. Kad kuo greičiau savo istoriją paniekintume. O vėliau tas tyčiojimasis, jau pamiršus, kas tai sugalvojo, tapo vos ne masine bandos psichoze. Išplitusia net ir tarp inteligentijos.
Kaune niekas patriotinio jaunimo nepravardžiuos „skinais“, „naciais“. Provokatoriams šio miesto psichologinė atmosfera labai nepalanki. Jei pasitaikytų koks nors provokatorius, rizikuotų būti rankinėmis apkultas pasipiktinusių kauniečių damų. „Kad trukdo geriems berniukams ir mergaitėms žygiuoti“. Tautinis jaunimas čia palydimas labai nuoširdžiai.
Kaunas - jau savaime istorinė „provokacija“
Jie pradės savo eiseną nuo Ramybės parko, tai yra nuo buvusių senųjų miesto kapinių, kur 1953 metais buvo išvaikytas jaunimas, šventęs Vėlines. Jie Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankirtoje praeis pro buvusius KGB rūmus, kur buvo kankinami pokario partizanai. Jie pražygiuos Laisvės alėja pro Vytauto Didžiojo paminklą, pro bohemiškosios Konrado kavinės pastatą. Jei žvilgtelės į kairiąją pusę - pamatys ant Žaliakalnio kalvos stūksančią Prisikėlimo bažnyčią. Praeis pro „Metropolio“ restoraną, kuriame lankėsi tarpukario Lietuvos politikos, verslo elitas. Ir galiausiai pasuks į Vilniaus gatvę, link istorinės Prezidentūros. Su kiemelyje stūksančiomis mūsų prezidentų statulomis. O tada - link miesto rotušės. Kur netoliese, dabartinėje Jėzuitų gimnazijoje, mokytojavo poetas Adomas Mickevičius.
Na, kokios dar gali būti ypatingos provokacijos, jei visas Kauno miestas yra ištisa provokacija. Kiekvienas tarpukaryje statytas pastatas turi savo tautinę istoriją. Tik pastatų, skirtingai nei žmonių, niekas nedrįsta pravardžiuoti „naciais“ ar „skustagalviais“. Bet tegul jaunimas švenčia. Tegul žygiuoja patriotinėse eisenose. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, bet kokiame Lietuvos mieste. Įskaitant ir Šalčininkus. Beje, Vasario 16-ąją Šalčininkėlių laisvalaikio salėje bus rodomas lenkų dramaturgo spektaklis „Meilės spąstai“. Meilė visada yra savotiški spąstai. Lietuva mums, lietuviams, taip pat yra dvasiniai spąstai. Kad ir kur būtume, vis vien negalime nuo jos galutinai pabėgti. Galutinai atsižadėti.
Kauno valdantieji tai suprato seniai. A.Zuokas dar nesuprato. Arčiau kosmopolitizmas, globalizmas, Nojaus arka. Bet tai teko atidėti bent per Kovo 11-ąją.
„Respublikos“ savaitės žmonės – patriotiškas Lietuvos jaunimas, šiemet išsireikalavęs leidimus surengti eitynes ne tik Kaune Vasario 16-ąją, bet ir Vilniuje Kovo 11-ąją.
Tiesa, Kauno meras nė kiek neprieštarauja, kad vasario 16-ąją Laisvės alėja jau penktą kartą pražygiuotų tautinio jaunimo eisena. Užtat Vilniaus miesto savivaldybė (meras) dėl tokio renginio Kovo 11-ąją iš pradžių spyriojosi. Esą tą dieną vyks daug renginių, todėl negalima žygiuoti Gedimino prospektu. Tačiau trečiadienį savivaldybė staiga pakeitė nuomonę ir, patikslinus maršrutą, leido pražygiuoti viena Gedimino prospekto atkarpa iki Seimo.
Artūro Zuoko kūne netikėtai patriotizmas sudygo? Vargu. A.Zuoko organizmas tikrai derlingas baimei. Ką gali žinoti, kurion pusėn šalies gyvenimas pasisuks: Lietuvos žmonės jau visiškai išsibudino, 300 tūkst. parašų surinko referendumui dėl žemės išsaugojimo. O jei ne ton pasisuks? Patriotizmas kosmopolitams ir visuomenės pinigų tratintojams yra pavojingas. Ne patys ramiausi laikai atėjo. Į visą Vakarų Europą.
Ko bijojo Vilnius?
Galima A.Zuoką ir kitaip suprasti, kodėl jo savivaldybė taip trypčiojo. Gal išsigando, kad iš visų pašalių į Vilnių suvažiavęs jaunimas nežinos, į kokį įsėsti troleibusą ar autobusą. Nes maršrutai pripainioti. Blaškysis su trispalvėmis keleiviniuose transportuose ir niekaip negalės nusigauti iki Gedimino prospekto. Sukels sostinėje chaosą. Klausinės vietinių pani, o šios atsakys „nieviem, niesuprantam, čego mūviš?“ Tad vieni, išsigandę, kad ieškant prospekto ir vasario 16-oji baigsis, ims žygiuoti Pylimo gatve. Kiti, pasiklydę kitame autobuse, žygiuos nuo Kalvarijų turgaus, o treti savo žygį pradės iš Užupio. Tad kiek tada išdavinėti leidimų? Jei vis vien į paskirtąją vietą pataikys.
Kitaip būtų buvę, jei žygiuojantys reikalautų kuo skubiau pastatyti Vilniuje Ermitažą-Gugenheimo muziejų, metropoliteną ir įsteigti tramvajų parką. Na, jei nutartų Gedimino prospekte žygiuodami skanduoti - viens, du, trys - Zuokai, statyk metro! Kosmodromą, Nojaus arką, Dubajaus dangoraižį. Ir Žaliuosiuose ežeruose dirbtinę salą su palmėmis. O patriotiniai šūkiai juk tokie blankūs. Senamadiški. Pinigai iš jų nebyra. Be jokio globalinio finansinio polėkio.
Kodėl staiga buvo leista žygiuoti Vilniaus centrine gatve? Matyt, meras laiku susizgribo, kad dalyvaus šalies prezidento rinkimuose. Tad toks įvaizdžio priedas kaip patriotizmas tikrai pravers. Juk vyras. Gintaro karoliais nepasipuoš. Kyko neužsidės. O rinkėjai įvairūs. Visi priedai tinka. Ir patriotizmas, ir kosmopolitizmas, ir vaikučių glostymas, ir senų „babūnių“ apglostymas.
Ko nebijo Kaunas
Kaune patriotinė jaunimo eisena vyks jau penktąjį kartą. Ir kaskart visai lengva gauti leidimą. Gal todėl, kad Kauno meras Andrius Kupčinskas - trečios kartos kaunietis? Gal todėl, kad laikinosios sostinės gyventojai visada būna patriotiškesni. Čia vyko ir dramatiškosios „kalantinės“. Net Sąjūdyje kauniečiai buvo vieni kovingiausių ir radikaliausių. Tad neduoti Vasario 16-osios eisenai leidimo - Kaune tolygu tapti politiniu lavonu. Kas rizikuos? Kaunas ne be reikalo laikomas lietuviškiausiu Lietuvos miestu. Ne todėl, kad čia gyvena vien lietuvių tautybės piliečiai. Bet todėl, kad žmogaus patriotizmo niekada nelaikė gėdos ar atsilikimo žyme. Kauniečiai visada save laikė pažangiausiais, protingiausiais. Savotiškais Lietuvos vedliais, istorijos mokytojais. Ir kituose šalies miestuose lietuvių netrūksta, bet jie kitokie. Labiau susigūžę. Lyg bandantys atsiprašinėti. Arba pripažįsta savo tautybę, bet mieliau sako - aš dzūkas, aš žemaitis, aš aukštaitis. Arba aš senas vilnietis. O kai pradedamas kritikuoti Kaunas, visi, nepriklausomai nuo tautybių, susivienija. Ir ima iš Kauno tyčiotis. Net ir buvę kauniečiai, dabar prisistatantys - „aš iš Šančių“, „aš iš Aleksoto“. Kad tik nepasigirstų Kauno vardas. Patys nesuvokiame, kad tyčiojamės iš patriotizmo. Iš tarpukario Lietuvos. Ir kad tas tyčiojimasis iš Kauno buvo sąmoningai sugalvotas sovietų okupacijos laikais. Kad kuo greičiau savo istoriją paniekintume. O vėliau tas tyčiojimasis, jau pamiršus, kas tai sugalvojo, tapo vos ne masine bandos psichoze. Išplitusia net ir tarp inteligentijos.
Kaune niekas patriotinio jaunimo nepravardžiuos „skinais“, „naciais“. Provokatoriams šio miesto psichologinė atmosfera labai nepalanki. Jei pasitaikytų koks nors provokatorius, rizikuotų būti rankinėmis apkultas pasipiktinusių kauniečių damų. „Kad trukdo geriems berniukams ir mergaitėms žygiuoti“. Tautinis jaunimas čia palydimas labai nuoširdžiai.
Kaunas - jau savaime istorinė „provokacija“
Jie pradės savo eiseną nuo Ramybės parko, tai yra nuo buvusių senųjų miesto kapinių, kur 1953 metais buvo išvaikytas jaunimas, šventęs Vėlines. Jie Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankirtoje praeis pro buvusius KGB rūmus, kur buvo kankinami pokario partizanai. Jie pražygiuos Laisvės alėja pro Vytauto Didžiojo paminklą, pro bohemiškosios Konrado kavinės pastatą. Jei žvilgtelės į kairiąją pusę - pamatys ant Žaliakalnio kalvos stūksančią Prisikėlimo bažnyčią. Praeis pro „Metropolio“ restoraną, kuriame lankėsi tarpukario Lietuvos politikos, verslo elitas. Ir galiausiai pasuks į Vilniaus gatvę, link istorinės Prezidentūros. Su kiemelyje stūksančiomis mūsų prezidentų statulomis. O tada - link miesto rotušės. Kur netoliese, dabartinėje Jėzuitų gimnazijoje, mokytojavo poetas Adomas Mickevičius.
Na, kokios dar gali būti ypatingos provokacijos, jei visas Kauno miestas yra ištisa provokacija. Kiekvienas tarpukaryje statytas pastatas turi savo tautinę istoriją. Tik pastatų, skirtingai nei žmonių, niekas nedrįsta pravardžiuoti „naciais“ ar „skustagalviais“. Bet tegul jaunimas švenčia. Tegul žygiuoja patriotinėse eisenose. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, bet kokiame Lietuvos mieste. Įskaitant ir Šalčininkus. Beje, Vasario 16-ąją Šalčininkėlių laisvalaikio salėje bus rodomas lenkų dramaturgo spektaklis „Meilės spąstai“. Meilė visada yra savotiški spąstai. Lietuva mums, lietuviams, taip pat yra dvasiniai spąstai. Kad ir kur būtume, vis vien negalime nuo jos galutinai pabėgti. Galutinai atsižadėti.
Kauno valdantieji tai suprato seniai. A.Zuokas dar nesuprato. Arčiau kosmopolitizmas, globalizmas, Nojaus arka. Bet tai teko atidėti bent per Kovo 11-ąją.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
