Kam kliudė kariuomenės išvedimas? (visas straipsnis)

Penktadienį “Respublikos” skaitytojai turėjo progą “išgirsti” pasikalbėjimą su buvusiu užsienio reikalų ministru Povilu Gyliu, jis Lietuvos diplomatijos atkūrimo dvidešimtmečio proga sutiko atskleisti kai kuriuos diplomatijos istorijos užkulisius. Su profesoriumi kalbėjomės apie kai kurias vadinamojo Maišiagalos memorandumo aplinkybes. Šiandien pokalbį tęsiame.

- Gerbiamas profesoriau, kalbėjome apie 1995 metais įstrigusias Lietuvos ir Latvijos derybas dėl jūros sienos nustatymo, bet juk kažkas panašaus buvo nutikę ir derybose su Rusija dėl kariuomenės išvedimo 1993 metais. Net buvo pristabdytas kariuomenės išvedimas. Net šiandien nelabai galima suvokti padėtį sukomplikavusių aplinkybių.

- Tiesą sakant, net keista, kad iki šiol manęs niekas apie tai neklausė. Juk tai labai svarbus naujausių laikų Lietuvos istorijos klausimas. Per ketverius metus užsienio reikalų ministro poste kariuomenės išvedimas man buvo rimčiausias klausimas, su kuriuo teko susidurti. Sprendžiant techninius kariuomenės išvedimo klausimus dalyvavo Krašto apsaugos ministerija, tačiau strateginiai dalykai buvo sprendžiami prezidento ir URM lygmeniu. Ir didžiausias nuopelnas čia, žinoma, priklauso Algirdui Brazauskui. Istorijoje užfiksuota: rugpjūčio 31 dieną paskutiniai Rusijos kariuomenės likučiai paliko Lietuvą.

Tačiau istorijoje menkai fiksuota, kaip tuo metu elgėsi tam tikra Lietuvos politikų dalis. Dabar aš jau galiu tai sakyti. Pavyzdžiui, nuvažiuoju į Maskvą rengti mūsų prezidento vizito, kad susitikime su Rusijos prezidentu Jelcinu būtų aptarti galutinio kariuomenės išvedimo klausimai. Juodu vienas į kitą žiūrėjo gana palankiai, tad jaučiau, kad jeigu juodu susitiks, tikrai susitars. Bet nuvažiuoju į Maskvą ir iš karto mane pasiveja telefono skambutis iš Vilniaus: kaip tu išdrįsai ten važiuoti, kas tau leido? Taip mane barė vienas iš centristų lyderių. O juk šis mano, užsienio reikalų ministro, žingsnis buvo suderintas ir su prezidentu, ir su premjeru. Dabar tokie opozicijos skambučiai ir pabarimai atrodytų groteskiškai.

Bet tuometei opozicijai, dešiniesiems ir centristams, matyt, nepatiko, kad derybų reikalai klostosi į gerąją pusę, kad ekskomunistams gali pavykti sėkmingai išvesti svetimą kariuomenę. Tad viskas buvo apversta taip, kad aš esą išdaviau rusams derybų sutartį. Bet juk taip ir turi vykti: Rusija turi savo variantą, mes - savo. Ir viena, ir kita pusė turi atskleisti savo derybų poziciją, žinoma, tam tikru mastu. Ir tai jau yra pirmiausia prezidento ir užsienio reikalų ministro prerogatyva. Derasi valdžia. Mes esame valdžioje - mes deramės. Jūs būsite valdžioje - jūs derėsitės.

- O kokiomis formomis opozicija reikšdavo savo nepasitenkinimą ar pasipiktinimą?

- Nuolatiniais pareiškimais, šiurkščiais kaltinimais per žiniasklaidą. Net kaltino mane išdavyste, tarnavimu Maskvai. Kaip esą aš galėjau į pirmą sutarties projekto vietą neiškelti okupacijos metais padarytos žalos Lietuvai ir jos atlyginimo klausimo! O velionio prezidento ir mano pozicija buvo tokia: svarbiausia išvesti kariuomenę. Nes tik tada šalis yra iš tiesų suvereni, kai ji kontroliuoja sienas ir kontroliuoja savo teritoriją. Žalos klausimą mes nuolat kėlėme, tačiau Rusija įtraukti tą klausimą į sutartį visomis išgalėmis vengė.

Galų gale man buvo inicijuota interpeliacija Seime. Atstatydinti manęs nepavyko, ir kariuomenės išvedimą mes vis dėlto užtikrinome. Nušalinome derybų delegaciją, kuri buvo iš opozicijos ir valdžioje esančiųjų ir praktiškai trukdė išvesti kariuomenę. Ir visas derybas ėmė kontroliuoti keturi žmonės su prezidentu priešaky. Kitaip elgtis negalėjome, nes kariuomenė galėjo likti neišvesta. O kadangi mums tuometė opozicija vis dėlto sutrukdė surengti Brazausko ir Jelcino susitikimą, teko daug ką spręsti telefonu. Prezidento Brazausko pokalbis su prezidentu Jelcinu iš esmės sudėjo visus taškus. Ir kariuomenė buvo išvesta.

- O koks iš esmės skirtumas, pozicijoje tu ar opozicijoje, juk visai Lietuvai tada rūpėjo kaip galima greičiau kariuomenę išvesti? Bandau įtarti, kad ir jūs ko nors iki galo nepasakote.

- Nuo tada iki šiol sau keliu tą patį klausimą. Tai gal reikėtų paklausti jų? Juk jie praktiškai trukdė kariuomenės išvedimui? Negaliu tvirtai atsakyti į šį klausimą. Nebent dedukuoti - ieškoti loginių išvadų iš daugelio tuomečių aplinkybių. Ir tas vaizdas galėtų atrodyti maždaug taip.

Dešinioji valdžios pusė 1993-iųjų vasarą ir rudenį aktyviai rengėsi grįžti į valdžią. Šitame grįžimo spektaklyje buvo numatytas vaidmuo ir savanoriams. Dar nuo pavasario žinojau, kad ruošiasi kažkokiems veiksmams. Vadinasi, sukeliama sumaištis, mes apkaltinami, kad Landsbergis susitarė dėl kariuomenės išvedimo, o Brazauskas su Gyliu jos taip ir neišvedė, mus pasmerkia, sukelia politinę isteriją, organizuoja masinius protestus (jie turėjo gerai organizuotus ir indoktrinuotus megztųjų berečių batalionus), protestantų paremti ateina savanoriai ir pakeičiama valdžia - ekskomunistus pakeičia “patriotai”.

Taip samprotauti, be kitų aplinkybių, leidžia ir kai kurie pono Landsbergio blaškymaisi ar politiniai manevrai tuo metu.

Rugsėjo 2 dieną viename Vakarų laikraštyje Landsbergis sako: na, žinote, tas žalos klausimas nėra toks svarbus, svarbiausia išvesti Rusijos kariuomenę. O dar prieš keletą dienų Lietuvoje jis kalbėjo kitaip: jeigu žalos atlyginimo sutartyje nėra, mes jokios sutarties neturime pasirašyti. Kodėl taip blaškytasi? Gal todėl, kad kariuomenė turėjo būti neišvesta? Paskui “apsukami stalai” ir jau sakoma: o kodėl jie neišvedė? Tai visai suprantama, kai suvoki jų gebėjimą keisti net savo filosofiją - tik jie gali ją pasukti diametraliai priešinga kryptimi. Argi ne tas pat dedasi dabar? Visąlaik bombardavę Maskvą, šiandien jie jau remia prezidentės Dalios Grybauskaitės Rytų politiką. Jeigu tokios politikos būtų laikęsis Brazauskas, būtų buvęs iš karto prakeiktas - išdavė Tėvynę! O dabar - gerai. Jie tiesiog privatizavo teisę užimti bet kokią poziciją. Kaip jiems konjunktūriškai reikia, taip jie ir elgiasi.

Tiesa, be mano minėtos versijos, teoriškai galimos dar dvi - tuometė opozicija buvo išprotėjusi arba ji tarnavo mūsų šalies nepriklausomybės priešams. Kada nors, kai bus tyrinėjami mūsų ir suinteresuotų šalių archyvai, paaiškės, kuris iš variantų tikras.

- O kodėl vis dėlto tada, 1993-iųjų rudenį, valdžia nepasikeitė?

- Pabandysiu suformuluoti labai švelniai. Tai irgi bus mano asmeninė nuomonė. Tokią teisę turiu - esame laisva valstybė, turime šiek tiek demokratijos. Pats esu šiek tiek prisidėjęs prie valstybės atkūrimo ir demokratinių procesų plėtros.

Rugsėjo pradžioje Lietuvą aplankė popiežius, atvykęs su taikos misija. Susitaikymo misija. Į Lietuvą jis atvežė tikrosios krikščioniškos dvasios. Man rodos, dešiniųjų scenarijui toks taikdariškas vizitas nelabai tiko. Tada galbūt aš to iki galo nesuvokiau, tačiau ir tuomet man jau buvo neaišku, kodėl popiežius Jonas Paulius II taip palyginti šaltokai buvo priimamas. Aš laukiau, kad viskas bus gerokai šilčiau. Ir būtent tos šilumos pirmiausia tikėjausi iš mūsų krikščioniškosios stovyklos, kuri, be abejo, labiau linko prie dešiniųjų. Jaučiau, kad kažkas čia ne taip. Primenu, kad tai mano subjektyvi nuomonė. Nors, tiesą sakant, ir Vatikanas labai švelniai leido suprasti, kad jie tikėjosi daugiau šilumos. Tik pabandykime prisiminti, kaip karštai popiežius būdavo sutinkamas net ne katalikiškose šalyse.

Manau, kad dešinių atėjimas į valdžią tada nepavyko ir dėl to, jog Vakarai neformaliais kanalais irgi buvo informuoti apie politinę situaciją Lietuvoje ir nebūtų palankiai sutikę valdžios Lietuvoje pasikeitimo nedemokratiniu būdu. Ne per daug mėgdami buvusius komunistus, jie galėjo pripažinti valdžios pasikeitimą tik demokratiniu būdu - per rinkimus. Perversmas nestabilioje potarybinėje erdvėje būtų buvęs blogas precedentas.

- Dar kartą ačiū, profesoriau, už pasišnekėjimą. Gal praskleidęs savo atminties ir diplomatijos istorijos užkulisius dar ką nors visų užmiršto ar visai nežinomo ten pamatysite?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"