Ar po VSD gąsdinimų Rusija nepradėsime bijoti savęs?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Seimo narys ir vienas iš šito pokalbio iniciatorių Povilas URBŠYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmasis Lietuvos pasiuntinys Tarybų Sąjungoje Egidijus BIČKAUSKAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: „Respublika“ ką tik atkreipė dėmesį į VSD generalinio direktoriaus gąsdinimą, esą knibždėte knibžda Rusijos agentų, tad atsargiai šnekėkitės. Kiek pagrįstas gąsdinimas? Žmonės jau bijo išvažiuoti į užsienį...

A.PAULAUSKAS: V.Putinas pokalbyje su Petro Porošenka pareiškė, kad Vilnių, Rygą, Varšuvą ir net Bukareštą galėtų per dvi dienas užimti. Nežinau, ar čia tik raumenų demonstravimas iš propagandinio lauko, bet nerimą kelia tai, kad rodomos kryptys, rodomos dienos...

Konkrečiai dėl jaunuolių. Šita istorija prasidėjo prieš 25 metus, tais pirmaisiais Nepriklausomybės metais jaunuoliai buvo paraginti pasitraukti, jeigu jie yra pašaukti. Kokia bus teisinė, fizinė jų gynyba turbūt tada ne visi galvojo, ir atsitiko taip, kad dalį pasitraukusių iš tarnybos jaunuolių uždarė Naujosios Vilnios ligoninėje, buvo iškelta Raudonojo Kryžiaus vėliava, buvo tikimasi, kad tai juos apsaugos, bet, pasirodo, - neapsaugojo. Du saugoję milicininkai buvo primušti, sunkiai sužaloti, o jaunuoliai buvo prievarta išvežti, išskraidinti į Artimuosius Rytus, į šiaurę ir pan. Tų įvykių buvo pačioje pradžioje, bet tai mes sustabdėme. Be abejo, traukėsi jaunuoliai, ir čia atvykę jie daugiau mažiau gyveno atsargiai, bet nebijojo, kad juos čia kažkas pagaus arba teis. Kai atėjo visiška nepriklausomybė ir Rusija pripažino, kitos valstybės pripažino, mes jautėmės ramiai, nes galvojome, kad tai buvusios Tarybų Sąjungos kariuomenė.

Tarybų Sąjungos prokuratūra persekiojo tuos, kurie iš kariuomenės pasitraukė. Ir staiga, po 25 metų, ateina atskiri nurodymai. Logiškai galvojant, jau seniai turėjo sukakti senaties terminai, tad ir nebeturėjo persekioti jaunuolių. Taigi šiandien tuos klausimus susitikę su tam tikrais Rusijos pareigūnais turime išsiaiškinti.

Ar tikrai čia prasidėjo kokia kampanija prieš mūsų jaunuolius, ar tai tiesiog keršto akcija už Sausio 13-osios ir Medininkų bylas, kurios pastaruoju metu suaktyvėjo? Paieška įtariamųjų - ir Italijoj, ir kitur yra sulaikyti keli žmonės...

Mūsų Teisingumo ministerija, Užsienio reikalų ministerija turėtų atsakyti, kiek ilgai mes bijosim nuvykti į Rusiją, išvykti iš Lietuvos į ne Europos Sąjungos ir ne NATO šalis, nes tokia situacija ilgai tęstis negali. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas kreipėsi į Vyriausybę, kad ši išsiaiškintų visus tuos dalykus ir atsakytų visuomenei ir tiems jaunuoliams, kiek reikės vengti vykimo į kitas šalis. Ši situacija turi būti būtinai išspręsta, ji negali visą laiką „kabėti“.

O tų kreipimųsi buvo ne vienas, tik prokuratūra mums nesakė. Kai sužinojom, komitete apsisprendėm, kad reikia informuoti, tai ir buvo padaryta.

P.URBŠYS: Reikėtų užduoti klausimą, ar valstybės institucijos yra pajėgios apginti valstybės piliečius akivaizdoje tų pavojų, kokius dabar matome Ukrainoje. Ir tų pareiškimų dėl agresinių planų.

Per plenarinį posėdį generalinio prokuroro konkrečiai paklausiau: kokį mėnesį ir kokią dieną buvo gautas Rusijos teisinės pagalbos prašymas dėl Lietuvos Respublikos piliečių. Būtent tada Generalinė prokuratūra žinojo, kad konkrečiam asmeniui yra iškilusi grėsmė. Ji turėjo imtis skubių priemonių, kad apsaugotų savo pilietį. Generalinis prokuroras eilinį kartą pučia dūmų uždangą, kalbėdamas apie neva slaptus duomenis. Man atrodo, kad šita slaptumo uždanga bandoma paslėpti elementarų neveiklumą ir nekompetenciją. Nes jeigu būtų pasakyta tada, būtų aišku, kaip operatyviai sureagavo Generalinė prokuratūra ir VSD, kad apsaugotų konkretų pilietį. Nes visą tą laiką žmogus, nežinodamas, kad jo atžvilgiu iš Rusijos pusės inicijuojamas baudžiamasis persekiojimas, galėjo vykti į Baltarusiją, Rusiją ir galėjo būti sulaikytas.

Keisčiausia, kad Generalinės prokuratūros vadovo nenoras atsakyti į tuos konkrečius klausimus ir vėl įvardijamas, esą tai gali būti iš anksto suplanuota Rusijos specialiųjų tarnybų operacija siekiant diskredituoti mūsų valstybės institucijų vadovus. Matome tendenciją, kai norint užgniaužti bet kokią kritiką, bet kokią valstybės institucijų vadovų atskaitomybę mūsų piliečiams pateikiama, kad tai yra Rusijos interesai, siekiant, kad būtų abejojama valstybės institucijų vadovais, kad jie būtų kritikuojami ir t.t.

Turėtume aiškiai pasakyti, kad šiuo metu Lietuvos atžvilgiu Rusija vykdo psichologinį karą. Vienas iš pagrindinių šio psichologinio karo tikslų yra pasėti baimę. Būtent šitas paklausimas dėl teisinės pagalbos prašymo apie prieš 20 metų vykusius įvykius, mano galva, tai ir patvirtina.

Turime užduoti kitą klausimą: o kiek mūsų, Lietuvos, valdžia prisideda prie tos baimės visuomenėje kūrimo. Nes šiandien yra gaji nuomonė, kad pliuralizmas visuomenėje yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Valstybės saugumo departamentas nurodo, kad Rusijos tikslai yra kritikuoti valstybės vadovus. Keisčiausia tai, kad tie, kurie tarsi formuoja tokią Rusijai priešingą poziciją, savotiškai kuria Putino Rusijai naudingą opiniją mūsų valstybėje.

Rusijoje lygiai ta pati retorika. Tas, kuris suabejoja Putinu ir Kremliaus sprendimais, yra penktoji kolona. Kas dabar suabejoja mūsų valdžios sprendimais dėl to, kad nepakankamai apginti Lietuvos piliečių interesai, nepakankamai apginta pati valstybė, kad tai demonstruoja valdžios atstovų nekompetenciją ir gebėjimą spręsti iškilusias problemas, pasirodo, kaip ir Rusijoje, - irgi penktoji kolona.

G.JAKAVONIS: V.Putino tonas mažai kuo skiriasi nuo V.Žirinovskio.

E.BIČKAUSKAS: Puikiai atsimenu 1989 metus, kai teko susitikti su tuometiniu TSRS gynybos ministru D.Jazovu dėl mūsiškių vaikinų tarnybos armijoje, paskui, 1990 metais, jie buvo raginami netarnauti tarybinėje armijoje, atsimenu tuos įvykius, psichiatrinę ligoninę... Ir kai tokios problemos atsiranda po 25 metų, tai tiesiog keista.

Na, nemačiau aš to teisinės pagalbos prašymo. Galiu pasakyti, jog kreipiausi į generalinį prokurorą, kad mane supažindintų su teisinės pagalbos sutartimi. Nėra ten jokio konfidencialumo. Bet neaišku, dėl kokių priežasčių jos nematėm.

Jeigu atkreipsite dėmesį, pačios Generalinės prokuratūros internetiniame puslapyje nieko nėra, jokių to teisinės pagalbos prašymo formuluočių irgi nėra, yra tik prašymai, tam tikru aspektu susiję su tais veiksmais, bet buvo prašymai dar vasarą, buvo prašymai prieš keletą metų... Kas ir kaip - sunku pasakyt. Todėl aš labai išsamių išvadų nebandyčiau daryti.

Atsisakiusių tarnauti tuo metu buvo apie 1500, gal net ir daugiau, oficialiai užregistruotų, buvo iškelta apie 60 baudžiamųjų bylų, rodos, 20 mūsų vaikinų buvo nuteisti ar tik už pasitraukimą iš tarnybos armijoj, ar dar ir už kitus nusikaltimus.

VSD pareiškimu mes tiems vaikinams - dabar nebe vaikinams, o vyrams - pasėjame tam tikrą netikrumą. Pasirodo, jie tuos 25 metus be reikalo kur nors važinėjo...

Norėjosi ir norisi, kad mes atrodytume nedidelė, bet solidi valstybė. O ne kaip be jokio realaus pagrindo daranti - ir politinius - pareiškimus.

V.RUBAVIČIUS: Mano galva, čia tam tikra apraiška tos politikos, kurią Rusija vykdo savo kaimynių, buvusios carinės imperijos žemių, atžvilgiu. Ir tų apraiškų lygmenys yra labai įvairūs: nuo Ukrainos įvykių ir dabar iki Baltijos šalių, mes matėme Gruzijos įvykius ir t.t. Tai gana išmoninga kampanija, kuri naudojasi visomis galimybėmis: juridinėmis, informacinėmis, ideologinėmis, karinėmis.

Karinės vyksta irgi ne šiaip savaime, bet joms paruošus tam tikrą klimatą. Kai teisininkai kalba apie realų pagrindą, t.y. kad yra kažkokia plyta, ant kurios galime atsistoti, - tų plytų nėra, yra tik interpretacinės plytos. Kalbant apie teisinius dalykus dažniausiai būna taip - viena pusė veikiama vienaip, kita - kitaip. O paskui viena pusė teisinasi ne taip supratusi, esą galima interpretuoti, tada reikalinga komisija, kaip čia mes interpretavome: ar teisingai, ar neteisingai. Bet žmonės, į kuriuos nutaikomos šitos vienos ar kitos formuluotės, jau yra nukentėję.

Kaip jau nusibodo Krymo problema, taip nusibodo Abchazijos... Kas prisimena Abchaziją? O Padniestrę kas nors prisimena? Kiek ten yra sutarčių pažeidimų ir t.t.? Ar prisimena kas nors? Niekas neprisimena. Ir tarptautinė bendrija nebeprisimena, kalbama tik apie tai, kad būtų geriausias dalykas, jei Rusija sustabdytų ginklų tiekimą ir užtikrintų savo sienos kontrolę. Agresoriaus, kuris tą sieną kontroliuoja per ją leisdamas savo kariuomenę, prašoma, kad jis užtikrintų...

Bendra strategija dabar yra labai paprasta ir aiški: spausti Baltijos valstybes. Kodėl spausti? Todėl, kad NATO ir visos kitos suvoktų, jog vis dėlto Rusija nesusitaikys su tuo, kad šitos žemės išėjo iš jos kontrolės. Prisiminkime V.Putino žodžius, kuriuos jis visai neseniai pasakė: „Aš negaliu įsivaizduoti, kad istorinėse Rusijos žemėse vaikšto NATO kareiviai.“ Tai kokiose žemėse mes gyvename? Pagal jų mentalitetą mes gyvename istorinėse Rusijos žemėse.

G.JAKAVONIS: Esu eilinis Lietuvos gyventojas, kuris tiesiog žiūri televizorių, mato tuos įvykius, kaip jie pateikiami, negaunu tikslios informacijos iš prokuratūros. Esu gąsdinamas, kad rusai negeri, ir staiga išgirstu pareiškimą iš VSD generalinio direktoriaus, kad mus visus seka, esą žiūrėkit, kaip ir su kuo kalbat, žiūrėkit, ar nėra aparatūros... Tuoj pradėsiu savo šešėlio bijoti. Rusai primetė mums propagandinį karą ir mes labai sėkmingai jį pralošinėjam.

V.RUBAVIČIUS: Mes nemokame jame dalyvauti, tai yra didžiulė problema.

E.BIČKAUSKAS: Su šituo 100 proc. sutinku.

A.PAULAUSKAS: Turim VSD, STT, tokias organizacijas, kurios iš esmės pačios sprendžia, ką ir kaip daryti per daug su niekuo nebendraudamos ir per daug tos informacijos neteikdamos. Politinė kontrolė jų atžvilgiu irgi labai maža.

Prezidentė nuolat kritikuoja: jūs nedirbat prevencinio darbo... Man atrodo, tas vidinis jų sutrikimas tęsiasi, dabar visokiais būdais jie stengiasi pademonstruoti, kaip vykdo prevencinę veiklą. VSD instrukcija apie verbavimą nėra nauja. Jie visada savo ataskaitose rašydavo, esą jeigu su jumis kažkas pradeda kalbėti įtartinai, paskambinkit, pasiteiraukit, pasidomėkit, o mes jums patarsim, tęsti pokalbį ar ne. Aišku, kad jie bando tokiu būdu parodyti savo kokią veiklą. Gal prezidentei?..

Ar mūsų žmonės naudosis tais patarimais? Gal kas naudosis.

Kad rusų žvalgyba ar kokia kita žvalgyba stengiasi ieškoti žmonių arba juos užverbuoti - irgi negalima atmesti. Kokie žmonės įdomūs? Aišku, tie, kurie kažkur dirba, prieina prie informacijos, turi galimybių priimti sprendimus. Tokie domina. Eiliniai žmonės, matyt, mažiau.

Jeigu pradėsim į kiekvieną susitikimą įtartinai žiūrėti, svarstyti, ar mūsų neklauso, nefilmuoja, - galima paranoja susirgti. Manau, reikia gyventi savo gyvenimą ir atskirais atvejais prisiminti, kad kokią instrukciją arba kažkokį įrodymą VSD yra paskelbęs. Pasitikrinti, jeigu kyla įtarimas, tik tiek.

P.URBŠYS: Be abejo, situacija reikalauja kitokio požiūrio, bet keista tai, kad VSD kartu su Generaline prokuratūra taip abejingai reagavo į prieš pusmetį inicijuotą akciją virtualioje erdvėje dėl Klaipėdos krašto atskyrimo. Tada per Seimo plenarinį posėdį generalinis prokuroras ir VSD vadovai įrodinėjo, jog tai nėra toks įvykis, kad reikėtų inicijuoti ikiteisminį tyrimą, kad nėra pakankamo pagrindo. O dabar mes matome kitą kraštutinumą, kai reikia bijoti vos ne savo šešėlio.

Vis dėlto reikia pagalvoti, kokių tikslų mūsų valstybės atžvilgiu siekia Rusija. Ji vykdo psichologinį karą. Visada reikia vertinti, kiek mes prisidedame patys prie šito karo tikslų čia, valstybėje, pasiekimo. Pvz., galima elementari situacija: prezidentei rūpi išsaugoti kišeninį generalinį prokurorą, todėl nuo visų bus nuslėpta Rusijos teisinės pagalbos prašymo data. Nes tai dar vieną kartą parodytų jo nekompetenciją. Manau, kad dėl šios priežasties mes niekur nerasime išsamios informacijos apie teisinės pagalbos prašymą.

Lygiai tas pats kalbama, ar mūsų valstybės ūkis yra pasiruošęs agresyvios Rusijos politikos kėslams. Faktas, kad politikai, tarp jų ir premjeras, kalba, esą mes esame tikrai pasiruošę, kad tikrai mums užteks ir mazuto, ir dujų, ir t.t. Bet asmeniškai aš abejočiau. Kadangi vėl stengiamės bet kokia kaina nuslėpti savo neįžvalgumą ir vėl pateikti situaciją, kuri gali neatitikti tiesos. Ir tokiu būdu pažeisti mūsų valstybės nacionalinius interesus.

Noriu pasakyt, kad kai siauri politiniai partiniai interesai pradedami naudoti tam, kad būtų galima sustiprinti savo galias pasinaudojant Rusijos agresija, vienaip ar kitaip tai gali būti daroma būtent nacionalinio saugumo sąskaita.

Mes turime kalbėti apie svarbesnius dalykus, nes toj pačioj Rusijoj yra sukurtas valdomos demokratijos modelis. Ten sukurta valdžios vertikalė, o žmogus toje valdžios vertikalės piramidėje yra paskutinėje vietoje. Jis reikalingas tik kaip vykdytojas. Dabar pagalvokime, ar pas mus Lietuvoje nėra sukurto valdomos demokratijos modelio su valdžios vertikale, kurioje piliečiai yra tos piramidės paskutinėje vietoje ir jiems paliktas tik klausytojų ir vykdytojų vaidmuo?

Jeigu galvojame apie nacionalinį saugumą, turėtume pirmiausia nustatyti prioritetą, kad pagrindinis mūsų uždavinys yra gyvybingos pilietinės visuomenės sukūrimas. Nes ne tankai, ne raketos mus išgelbės, ne užsienio kariuomenės kariai. Kiek mes kiekvienas savo dvasia būsime pasiruošę aukotis dėl savo valstybės, savo žemės, tiek būsime pagrindinis Lietuvos nacionalinio saugumo garantas. Dabar tuo mažiausiai rūpinamasi. Rūpinamasi daugiau savo asmeninių ir grupinių galių stiprinimu pilietinės visuomenės sąskaita.

G.JAKAVONIS: Taigi tiek rusų, tiek mūsų mentalitetas yra visiškai vienodas?

P.URBŠYS: Tik galbūt šiek tiek su europiniu makiažu. Bet esmė ta pati.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad būtų ramiau? Kartais išgirstu raginimus uždrausti žiūrėti Rusijos televiziją, skaityti rusiškus laikraščius... Kaip tik kyla didesnis noras palyginti, kaip jie vertina, jų mąstymą.

E.BIČKAUSKAS: Juokingos tos diskusijos dėl tų draudimų. Pas mane namuose yra ir palydovinė televizija, ir internetas... Bet daug metų aš net nebuvau įsijungęs Rusijos televizijos...

Aš mačiau, kaip Rusija atsidūrė nuskriaustosios vaidmeny, bet nesitikėjau, kad iškils toks pseudopatriotizmas - galų gale tai yra vokiškasis variantas.

Rodos, 1990 metais, paskirtas į Maskvą, daviau interviu laikraščiui „Komersant“ ar laikraščiui „Argumenty ir fakty“. Buvo užduotas vienas toks klausimas: kada jūs į mus pradėsite žiūrėti geriau? Sakau: situacija tokia, kad bijau, jog turės pasikeisti ištisa karta žmonių, kol mes į jus galėsime pasižiūrėti visiškai draugiškai ir be tam tikros baimės. Tą atsargumo jausmą dar viena karta tikrai išgyvens, nes mes turime skaudžios patirties.

Bet kartais mes reaguojame per daug liguistai ir tokiu būdu tik sužaidžiam jų naudai.

O ką gali politiko žodis? Vėlgi prisiminsiu tuos pačius 1989-1990 metus. Savo akimis mačiau, kaip dėl vieno neatsargaus politiko tribūnoje pasakyto žodžio kad ir toj pačioj liaudies deputatų suvažiavimo tribūnoj kitą dieną buvo galima skaičiuoti šimtus ar tūkstančius aukų kur nors Kaukazo regione. Dėl neatsargaus politiko žodžio, netgi ne veiksmo.

Grįžtu prie to teisinės pagalbos prašymo. Pirmiausia ši informacija pasklido ne iš Generalinės prokuratūros, deja. Deja, ar jos garbei. Galbūt tos informacijos, kaip ji pateikiama, galbūt ir nėra. Todėl ir abejoju dėl viso šito. Jeigu yra ir jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip mes kalbame ir darome išvadas, tada reagavimas turi būti kur kas griežtesnis. Tada iš tikrųjų kategoriškai reikėtų kalbėti apie generalinio prokuroro tinkamumą, neinformavimą ir pan. Bet tam reikia pačiupinėti ir pasakyti: taip arba ne. Bet aš dar kartą sakau: iš Generalinės prokuratūros tos informacijos nėra. Iš Generalinės prokuratūros yra pasakymas, kad gautas teisinės pagalbos prašymas, kuriame kalbama apie vieną pilietį, dėl kurio visa tai buvo inicijuota ar buvo byla. Viskas. Man šitos informacijos, atvirai pasakius, per mažai, kad aš galėčiau daryti gilias išvadas, po kurių gimtų įspėjimas visiems piliečiams nevykti į ne ES ir ne NATO valstybes ir instruktažas, kaip elgtis tokiais atvejais.

Man šitos informacijos per mažai. Kam užtenka - remdamasis tokiu informacijos pagrindu tegul priima valstybinius sprendimus.

A.PAULAUSKAS: Bet yra prokuratūros raštas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, taigi rašo apie tos teisinės pagalbos prašymą.

E.BIČKAUSKAS: Rašo tai rašo, bet ar jūs paėmėte į rankas tą teisinės pagalbos prašymą?

A.PAULAUSKAS: Ne, nepaėmiau.

E.BIČKAUSKAS: Deja, tegu nesupyksta mūsų Generalinė prokuratūra, bet kartais jos kompetencija, ypač politine kompetencija (čia galima paminėti ir A.Belecko atvejį; A.Beleckas - Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistas, neaiškiomis aplinkybėmis Lietuvos valdžios išduotas Baltarusijos režimui, - red.past.), ryžčiausi abejoti. Švelniai tariant.

G.JAKAVONIS: Ar mums išlikti ramiems, ar gąsdinti savo piliečius? Kad reikia jau su dujokaukėmis apkasus kasti, bunkerius, dar ką nors?..

V.RUBAVIČIUS: Valstybė turi elgtis išties oriai, bet ir profesionaliai. O tokie pareiškimai, kaip VSD ir t.t., diskredituoja valstybę, nes jie nėra profesionalūs. Iš esmės jie tik ima kurstyti netikrumą pačioje visuomenėje, nes dėl įvairių grėsmių ji jaučiasi neužtikrintai. Juk ir mūsų politikai neaiškina apie Rusijos politikos tikslus, neatskleidžia tam tikrų strateginių dalykų, realijų, kaip mes čia elgsimės arba kaip mes gyvename.

Tęsiant pasvarstymus dėl teisinės pagalbos prašymo kyla paprastas klausimas: kodėl mūsų aukščiausios valdžios institucijos, prokuratūra ir netgi Prezidentūra net nepaaiškina šito dalyko ir iš to pučia ganėtinai didelį neužtikrintumo burbulą? Kas čia yra?

Kaip paprastam piliečiui pačiupinėti realijas? Kaip jas pačiupinėt? Vėlgi grįžtame prie tų pačių veiklų - VSD ir t.t. Žmogus negali pačiupinėti jokių valstybės vadovų ir aukštų pareigūnų veiklų, nuostatų, dokumentų. Kitaip tariant, dar kartą parodoma, kad pilietis - ir net aukšti Seimo pareigūnai - yra atskirti nuo tam tikrų institucijų ir tarsi nieko nežino, kas vyksta ne jų kieme.

Tie kiemai yra padalyti į tam tikrus galios laukus, o kam jie pavaldūs, galima tik nujausti. Negalima net atvirai pasakyti, nes nepamatysime jų dokumentų, niekaip neištempsime, nes ir generalinis prokuroras, ir kiti iš Prezidentūros tik numos rankomis, sakydami, kad čia grifai ar dar kas nors...

Tai toks ydingas atrodo ir tas VSD pasiūlymas, nes jis yra visiškai neprofesionalus. Kodėl? Todėl, kad kas jau kas, o VSD tokią savo tarsi užkardymo veiklą turi orientuoti į tam tikras grupes žmonių, kurios vadinamos tikslinėmis grupėmis, t.y. jos galėtų turėti šiokios tokios informacijos, susijusios su nacionaliniu saugumu.

Kitas dalykas: kiek apskritai yra tos informacijos, ne tos, kur tik šiaip uždėtas grifas „Slaptai“, bet realiai susijusios su mūsų saugumu. Jeigu pažiūrėtume į tą informacijos lauką, tai nėra tokios informacijos, kurios nežinotų Rusija, nežinotų NATO arba nežinotų globalios korporacijos, kurios užsiima ekonomika, bankai ir t.t.

Kokią mes turime išskirtinę informaciją? Mes jos beveik neturime, nes, sakykime, kas pagal sutartis kartkartėmis inspektuoja mūsų karines pajėgas? Rusijos atstovai skraido ir t.t. Pagal sutartis...

Juk mes negalime judinti kariuomenės arba statyti kokių nors bazių be inspekcijos ir be sutarimo, viskas čia yra tarsi...

A.PAULAUSKAS: Man irgi kitados atrodė, kad čia būtinai turi būti kažkokios labai ypatingos karinės paslaptys... Bet, pasirodo, domina labai proziški dalykai, net įstatymo projektai juos domina. Prašo atnešti... Pasirodo, net ir tokie dalykai.

V.RUBAVIČIUS: Viskas, kas susiję su įvairiais ekonominiais virsmais ir kaip tik su tam tikrais korupciniais santykiais. Štai kas domina. Tie neišviešinami mūsų valdžios dalykai arba korupciniai ryšiai, kad būtų galima vienas ar kitas politikų grupes padaryti labiau priklausomas.

Kam reikalingas baimių kūrimas, toks visuomenės psichologizavimas? Matau vienintelę prasmę - kuo labiau gąsdini savąją visuomenę, tuo daugiau suteiki sau galių ją valdyti, kontroliuoti, sekti ir, aišku, išmušinėti, didinti savo finansavimą, prašyti vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“