2 nuotr.Liaudies dainose prie palangės ties gėlių darželiu rymodavo ne šaunus bernužėlis, o mergelė lelijėlė. Sutikite, ir dabar mums kur kas įprasčiau matyti prie gėlių palinkusią moterį nei vyrą. Tačiau kaip geriausiais kulinarais laikomi vyrai, taip jie gali pasigirti didžiausiomis pergalėmis ir gėlininkystės platumose. Štai neseniai Šiaurės Amerikos kardelių augintojų taryba (North American Gladiolus Council - NAGC) įvertino daugiametį lietuvio gėlių selekcininko Antano Markevičiaus triūsą.
Mūsų tautietis apdovanotas NAGC aukso medaliu. Tai neabejotinai išskirtinis įvykis, kuriuo pagrįstai gali didžiuotis mūsų šalies selekcininkai. Mat per NAGC gyvavimo istoriją nuo 1949-ųjų tokio tarptautinio pripažinimo yra sulaukę tik 185 selekcininkai, net 157 iš jų - amerikiečiai. Iš posovietinių šalių vienintelis iki šiol aukso medaliu buvo pagerbtas jau amžinybėn iškeliavęs slovakas Ianas Adamovičius.
Aistringas kardelių augintojas panevėžietis Alfonsas Žobakas neabejoja, kad lietuvio pripažinimas išties puiki žinia. Jis juokauja, kad tai beveik sensacija, kuri prilygtų įspūdžiui, jeigu geriausiu amerikietiško futbolo sezono žaidėju būtų paskelbtas koks nors Mantas Putrokis iš Lietuvos.
Tiesa, pats A.Markevičius jam skirtojo aukso dar nečiupinėjo. Lietuvis turėjo būti apdovanotas kasmetiniame NAGC suvažiavime Pietų Arizonoje, tačiau ten nenuvyko.
„Jeigu aš būčiau ten nuvažiavęs už savo pinigus, tas medalis jau būtų nebe auksinis, o deimantinis, - linksmai sako selekcininkas. - Bet jis jau pakeliui.“
Už A.Markevičių aukso medalį atsiėmė Lietuvos garbės konsulas Arizonoje Kęstutis Paulius Žygas ir pranešė netrukus atvešiąs apdovanojimą savininkui.
Lietuvis nuo 2008-ųjų yra NAGC, kurį sudaro apie 500 selekcininkų iš viso pasaulio, narys. Medalis nebuvo didelė staigmena, jis teigia jau beveik porą metų žinojęs apie rengimąsi būti nominuotas apdovanojimui.
„Bet puikiai žinojau, jog nominavimas nereiškia, kad taip ir bus. Nes nominantų yra ne vienas, o kai reikia balsuoti, amerikiečiai balsuoja už amerikiečius“, - teigia gėlininkas ir priduria, kad tai visai nenuostabu, nes apdovanojimo komitetą sudaro vien amerikiečiai.
Kodėl jį patraukė, tokia, regis, moteriška veikla? „Tai išties yra moteriškas darbas, bet moterys yra per švelnios užsiimti selekcija. Nes 90 proc. ir daugiau to, ką pats padarai, turi išmesti į šiukšlyną. To moterims širdis neleidžia“, - aiškina A.Markevičius. Jam atrodo, kad moterims trūksta šiurkštumo.
O štai jam, kai pradėjo auginti kardelius, trūko pinigų. A.Markevičius atskleidžia, nuo ko viskas prasidėjo. Baigęs Vilniaus universitete biologiją, jis dirbo Kauno zoologijos sodo Roplių skyriaus vedėju. Išėjęs iš darbo, apsigyveno Neveronyse (Kauno r.), dirbo šiltnamių kombinate. Tada, prisimena, teko ieškoti ir papildomo pragyvenimo šaltinio. Kombinatas skirdavo žemės bulvėms auginti, bet kasmet vis kitoje vietoje. O kardeliai, sako, buvo vienintelė kultūra, kurią tokiomis sąlygomis buvo galima auginti, nes ji nei daugiametė, nei žiemojanti.
„Paskui susipažinau su gėlių selekcininkų patriarchu laikomu Petru Balčikoniu (beje, garsaus kalbininko Juozo Balčikonio sūnėnu - aut. past.). Pajutęs, kad jau ligonis esu, jis mane įtraukė į selekcininkų organizaciją. Antras mano mokytojas - kišiniovietis profesorius Anatolijus Murinas, kuris dirbo tik su indukuota kardelių mutageneze. Jis radiacijos, cheminių mutagenų pagalba sukeldavo pokyčius ir juos naudodavo selekcijai“, - pasakoja A.Markevičius. Jis priduria, kad P.Balčikonis jau senokai išėjęs anapus, o štai su solidaus amžiaus sulaukusiu profesoriumi palaiko ryšius ir dabar.
O kada įvyko lūžis, komerciją pavertęs pomėgiu? „Kai turi dvi tris veisles, jų visiškai užtenka. Kai turi šimtą veislių, norisi dar kažko. O kai turi tris keturis šimtus, tuomet pradedi suprasti, kokių veislių iš tiesų trūksta, ir pradedi kurti pats“, - pusiau juokais, pusiau rimtai kalba gėlininkas.
Biologas pripažįsta, kad selekcininko darbas reikalauja didelės kantrybės.
„Imi vienos veislės žiedadulkes, apdulkini kitą veislę. Jeigu pasiseka, užmezga sėklas. Jas kitąmet pasėji, užauga sėjinukai. Sėjinukai nežydi, jie pražysta po dvejų trejų metų. Tuomet 95 proc. niekam tikusių išmeti lauk, o su kitais dirbi vėl kelerius metus, kol įsitikini, ar jie ko nors verti“, - dėsto specialistas. Jo teigimu, veislė tampa ko nors verta, jeigu yra atspari ligoms, traukia grožiu, spalva, ūgiu, žiedų skaičiumi.
NAGC aukso savininkas teigia tiksliai neskaičiavęs, bet mano, kad per 30 metų išvedęs 120-130 kardelių veislių, jos paplitusios po visą pasaulį.
Šeimoje į gėlių selekciją pasinėręs tik jis vienas. Dviem sūnums gėlės nerūpėjo, jie tapo programuotojais, o žmona talkina ravėdama. Svetimų, sako ponas Antanas, prie šio darbo neprileidžiantis nė artyn. Jeigu atsiranda talka kasant svogūnėlius ar sodinant, garantuotai sumaišomos veislės. „Čia reikia išmanyti, o jeigu žmogus išmano, jis turi ką veikti“, - sako selekcininkas.
Beje, geros žinios lietuviai gėlininkai buvo sulaukę iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir pernai. Už kardelių auginimo propagavimą NAGC savo šlovės muziejuje įamžino prieš gerą dešimtmetį mirusį gėlių selekcininką P.Balčikonį.
Pasak kardelių entuziasto A.Žobako, mūsų šalies gėlininkus pagrįstai galima laikyti Lietuvos vardo garsintojais pasaulyje. Pavyzdžiui, NAGC leidžiamame žurnale ir jo interneto tinklalapyje, turinčiame galybę lankytojų, Panevėžys pristatomas kaip miestas, kuriame kasmet vyksta tarptautinės kardelių parodos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
