VU Filologijos fakultete nebelieka lituanistikos?

Po kelių savaičių baisusis gandas lyg ir buvo paneigtas - kultūros bendruomene iš lūpų į lūpas nusirito palengvėjimo atodūsis: „Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedros VU išlieka“... A.Baltakį telefonu nuraminau, tačiau pačiam taip ir liko neaišku - kuri iš šių žinių yra teisinga? Atsakyti kviečiu VU Filologijos fakulteto dekanę, profesorę Meilutę Ramonienę.

- VU Filologijos fakulteto tinklalapyje vietoj įprasto suskirstymo katedromis aptikau penkis institutus: Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų; Baltijos kalbų ir kultūrų; Literatūros ir kultūros tyrimų; Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Esu šio fakulteto alumnas, tad atėjau pas jus, gerbiama dekane, nerimo genamas - kaipgi ten su mane užauginusiomis lietuvių kalbos ir literatūros katedromis? Nejaugi jų iš tikrųjų nebeliks?

- Ir lietuvių kalbos, ir lietuvių literatūros katedros tebėra kaip buvusios ir, nemanau, kad būtų kokios grėsmės joms išnykti. Tie penki institutai - naujieji fakulteto struktūriniai dariniai - yra atsiradę ne vietoj katedrų - katedros nuo šiol tiesiog funkcionuos jų viduje.

- Kieno iniciatyva apskritai yra vykdomi visi šie pakeitimai (ar tai tik fakulteto, ar viso universiteto restruktūrizacija?) ir, liaudiškai tariant, ką jais laimime?

- Tai - bendra viso Vilniaus universtiteto strategija, skirta optimizuoti universiteto struktūrą. Kalbu ne tik apie resursų racionalizavimą - siekiama taip paskirstyti turimas akademines pajėgas, kad administracijos darbuotojai galėtų labiau padėti mokslininkams efektyviau dirbti savąjį darbą, idant šie nešvaistytų laiko administracinei veiklai, vadybai, biurokratijai... Juk kas gi išties vyksta universitete? Studijos ir mokslinis darbas. Taigi dabar bandoma padaryti taip, kad studijų administracinė veikla nebevargintų ir neatimtų laiko iš žmonių, dirbančių ne tik pedagoginį, bet ir mokslinį darbą.

Visi lig vieno ekspertai, kurie tik yra analizavę mūsų universiteto struktūrą, yra pabrėžę, kad mūsų universitete esama pernelyg daug smulkių darinių, dėl ko nukenčia jų vadyba. Taigi buvo imtasi tuos darinius stambinti. Ir šitai buvo padaryta ne tik Filologijos, bet be išimties ir visuose kituose VU fakultetuose.

Mūsų fakultetas savyje turėjo keturiolika smulkesnių padalinių, keli iš jų - visiškai mažyčiai, jungiantys itin nedideles žmonių grupes. Akivaizdu, kad tokį kiekį padalinių yra sunkiau efetyviai valdyti, prižiūrėti, rūpintis jais, matyti, kas juose vyksta, todėl dabar dariniai sustambinti ir jų skaičius sumažintas iki penkių.

Naujoji, iš penkių institutų sudaryta VU Filologijos fakulteto, struktūra nebuvo nurodyta „iš viršaus“, dėl jos fakulteto darbuotojai pusantrų metų diskutavo ir tarėsi, kol galiausiai buvo nubalsuota dėl tokios struktūros, kokią dabar ir turime.

Ši reforma pradėta vykdyti labai neseniai - sprendimas dėl institutų senate priimtas birželio mėnesį, naujoji struktūra įsigalėjo tik nuo šių metų rugsėjo 1-osios. Lapkričio 14-ąją dar tik rinksime naują fakulteto tarybą, kuri tvirtins institutų nuostatus. Nuostatuose bus numatoma, ko tiems institutams reikės arba ne, patys institutai galės apsispręsti, kurias katedras savo viduje palikti, kurių atsisakyti...

Taigi daug kas dar gali keistis, tačiau viskas juda link to, kad dauguma katedrų institutų viduje išliktų tokios, kokios buvo, o Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedroms išnykti pavojaus tikrai nėra.

- Šiek tiek nuraminote, tačiau išlieka dar ne akademinis, o nacionalinis šios restruktūrizacijos aspektas - dingsta lituanistikos, kaip valstybinės kalbos ir nacionalinės literatūros, prioritetiškumas, ji tampa tiesiog eiline, viena iš daugelio dėstomų disciplinų.

- Absoliuti dauguma darbų, kuriuos čia visi darome, nori ar nenori, - neišvengiamai susiję su lituanistika ir tarnauja jos labui.

Asmeniškai aš (esu įsitikinusi, kad daugelis kolegų man pritartų) matau lituanistikos konsolidavimo galimybę, įtraukiant ne vien filologiją, bet taip pat ir Lietuvos istoriją, tyrėjus, susijusius su sociapolitine situacija, ir panašiai... Tad ne būtinai tai turėtų būti universiteto administracinė struktūra, kurioje žmonės būtų įdarbinami, labiau - kaip mokslinio sambūrio struktūra, veikianti mūsų fakultete.

- Šiuo atveju man rūpi ne tiek naujas struktūrinis modelis ir jo galimybės, kiek pats pavadinimas - tas išnykstantis žodis „lietuvių“ jame. Juk žinote, kad arklį galima pavadinti žirgu, galima pavadinti kuinu, arba apskritai neįvardyti. Arklys nuo to nepasikeičia, bet požiūris į jį - dar ir kaip. O Lituanistikos katedros VU Filologijos fakultete - juk ne tik mokslinių žinių, bet ir lietuvybės versmė.

- Turite omenyje, kad vienas iš penkių institutų turėtų vadintis lituanistikos institutu? Taip, diskutuojant apie galimybes katedroms susijungti į didesnius darinius, buvo siūlyta ir tokia mintis, tačiau ją nusvėrė kitos nuomonės ir kiti argumentai.

O dėl jūsų minėto nacionalinio aspekto, reikėtų pasakyti, kad esame mokslo įstaiga ir stengiamės taip sumodeliuoti savąsias struktūras bei erdves, kad jos kuo efektyviau tarnautų ne kam nors kitam, o būtent mokslui, jo progresui ir idėjų sklaidai. Suprantu, taip pat universiteto pareiga - pilietiškai ugdyti savuosius studentus, neabejokite, mes tai darome ir darysime, nes trokštame ugdyti savąją šalį mylinčius žmones, tačiau jokio nacionalinio mokslo nėra ir negali būti. Jeigu toks yra - tai prastas mokslas, nes, pripažinkime, joks uždarumas, joks nacionalumas neveda mokslo pirmyn.

Tačiau, kaip jau minėjau, ši fakulteto struktūra, apie kurią kalbame, nėra pasirinkta amžiams. Jei dirbdami pamatysime, kad mūsų sprendimai buvo klaidingi, niekas nesutrukdys mums jų pakeisti. Kas žino, gal naujosios fakulteto tarybos valia, vienas iš Filologijos fakulteto institutų, kaip tik ir vadinsis Lituanistikos institutu.


Universiteto nesustiprinsime naikindami tai, kuo jis stiprus

VU Filologijos faktulteto dėstytojo, docento, humanitarinių mokslų daktaro Mindaugo Kvietkausko komentaras:

- Kad ir kaip aiškintume situaciją, vis dėlto tenka konstatuoti, kad Vilniaus universiteto administracinėje struktūroje nuo šių metų rugsėjo nebeliko nė vieno padalinio, kurio pagrindinis tikslas būtų lituanistikos studijos ir tyrimai. Buvusios trys Filologijos fakulteto katedros - Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir Lituanistinių studijų - tapo jokių administracinių galių neturinčiomis mokslininkų grupėmis. O jas valdysiančių institutų pavadinimuose lituanistikos nėra. Galimas dalykas, kad šiuolaikiškai universiteto vadybai, kurios siekia dabartinė jo vadovybė, klasikinė katedrų struktūra iš tiesų yra neparanki (nors linkčiau ir tuo abejoti). Atnaujinti VU valdymą iš tiesų reikėjo ir tebereikia daugeliu požiūrių. Tačiau man neatrodo, kad sustiprinti universitetą galima jo struktūroje panaikinant tai, kuo jis yra savaime stiprus ir unikalus pasaulyje.

Juk VU - tai tarptautiniu mastu svarbiausias universitetinis lituanistikos centras, ir visada turėtų toks būti. Niekur kitur neįmanoma aukštesniu lygiu pažinti lietuvių kalbos, literatūros, kultūros, nei čia. Iš niekur kitur neateis didesni lituanistikos profesionalai, reikalingi labai įvairioms sritims - švietimui, medijoms, kultūros sklaidai, politikai. Tai vienas universiteto tapatybės pagrindų. Nuo 1940 m. pradžios, kai Lietuvai atgavus sostinę jame atsirado lietuvių kalbos ir literatūros katedros.

Esu už šiuolaikišką lituanistiką, už jos kūrybingumą ir tarptautiškumą. Laikausi Meilės Lukšienės nuostatos, kad nacionalinės kultūros pažinimas - tai kelias į pasaulinius kontekstus, o ne užsidarymas nuo jų. Nacionalumas ir tarptautiškumas - anaiptol ne prieštaros. Jų dermė galima ir būtina. Tačiau šiuolaikiškai atsinaujinti lituanistika galės tik tuomet, jeigu bus stiprinami, o ne sklaidomi jos centrai ir pajėgos. Antraip galime prarasti tai, kuo iš tiesų esame stiprūs ir įdomūs pasauliui, globaliajai mokslo erdvei. Sekėjų jai pakanka. Trūksta savaip mąstančių kūrėjų.

Tikiuosi, kad po pirmųjų reformų universitete bus pradėta svarstyti tolesnė lituanistikos strategija ir rasti tinkami nauji sprendimai. VU buvimas pasauliniu lituanistikos studijų centru yra didelė atsakomybė. Ją apleidęs, jis vargu ar galės tinkamai atlikti savo misiją valstybei.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“