Iš Lietuvoje esančių beveik 1000 kilometrų vidaus vandenų kelių oficialiai eksploatuojama pusė. Tačiau reguliariais maršrutais jais gabenami tik kroviniai. Prieš kelis dešimtmečius buvusi populiari kelionė Nemunu iš Kauno į Nidą šiuo metu yra išlikusi tik romantiškuose prisiminimuose.
Kelių netrūksta
Lietuvos vidaus vandens kelius prižiūri ir eksploatuoja valstybinė įmonė Vidaus vandens kelių direkcija. Šių kelių ilgis - 930,8 kilometrų. 827,8 km suteiktas valstybinės reikšmės statusas, 68 km tenkinasi vietinės reikšmės statusu, dar 35 km laikomi perspektyviniais keliais.
Šiuo metu oficialiai eksploatuojama apie pusė vidaus vandens kelių, kuriais gabenami keleiviai ir įvairūs kroviniai.
Kelias Nemuno upe nuo Kauno iki Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (278,3 km) įtrauktas į Europos svarbiausių vidaus vandenų tinklą ir priskirtas tarptautinės reikšmės maršrutui E41. O maršrutas E70 jungia Klaipėdą su Vakarų Europos vidaus vandenų kelių tinklu per Kaliningrado sritį.
Šalies vidaus vandenyse yra beveik trys dešimtys uostų ir prieplaukų (kartu su mobiliosiomis).
Laivyba juose užsiima tik dvi kompanijos - penkis keltus turinti AB „Smiltynės perkėla“ ir Vidaus vandens kelių direkcija. Pastarajai priklauso 20 vilkikų, viena savaeigė ir dvylika nesavaeigių baržų, dvi žemsiurbės, viena žemkasė, plaukiojantis kranas ir narų stotis.
Populiariausi - pramoginiai laivai
Šiais metais navigacija vidaus vandenų keliais prasidėjo balandžio 25 d. ir tęsis iki lapkričio 9 dienos.
Metų pradžioje vidaus vandenų registre buvo užregistruota 63 951 plaukiojanti priemonė. Didžiąją jų dalį - per 63 tūkstančius - sudarė pramoginiai, mažieji ir asmeniniai laivai (apie 50 tūkst. - irklinės valtys). Praėjusių metų pabaigoje buvo 672 jachtos, 273 žvejybiniai laivai, plūduriuojantys įrenginiai bei priemonės. Labai sparčiai augusį mažųjų laivų parko vystymąsi pristabdė ekonominis sunkmetis.
Lietuvos saugios laivybos administracijos Organizavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjo Remigijaus Budgino teigimu, reikėtų žinoti, kad pramoginiai ir keleiviniai laivai nėra tas pats. Šalyje oficialiai yra tik 25 laivai, kuriuos galima vadinti keleiviniais. Tarp jų ir bendrovės „Smiltynės perkėla“ keltai.
„Lietuvoje keleivinių laivų, kuriais gali plaukti daugiau nei dvylika keleivių, nėra daug. Tokiam laivui taikomi gerokai didesni reikalavimai nei pramoginiams laivams, kurių šalyje yra tikrai labai daug - nuo irklinės valtelės iki žvejybinio laivo. Jame jau turi būti įgula, laikomasi griežtesnių saugumo ir techninių reikalavimų“, - sakė „Respublikai“ R.Budginas.
Tuo tarpu licencijų, suteikiančių teisę gabenti keleivius, išduota 70. Jas turi ne tik keleivinių, bet ir pramoginių laivų šeimininkai.
Privataus verslo reikalas
Prakalbus apie keleivių plukdymą upėmis, daugumai iš karto prieš akis iškyla kelionė Nemunu, per Kuršių marias, iš Kauno į Nidą. Tačiau šis sovietiniais laikais buvęs gana populiarus maršrutas šiuo metu yra išlikęs tik romantiškuose prisiminimuose.
„Lietuvos vidaus vandenyse reguliaraus maršruto nėra. Pas mus yra tik pramoginė laivyba“, - patikino valstybinės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos generalinis direktorius Gintautas Labanauskas.
Jo įsitikinimu, šiuo metu toks maršrutas būtų labiau reikalingas tik turizmo reikmėms, o ne tarnautų kaip susisiekimo priemonė.
„Vaizdžiai kalbant, reguliarų maršrutą šalies vidaus vandenyse būtų galima palyginti su traukinio maršrutu iš Vilniaus į Varėną, kuriuo važiuoja tik trys žmonės. O paprastai kalbant, toks maršrutas šiais laikais yra per brangus ir būtų nerentabilus“, - sakė G.Labanauskas.
Anot įmonės vadovo, sąlygos keleiviniams laivams plaukti, kad ir Nemunu, yra sudarytos. Nuo Kauno iki Jurbarko užtikrintas 1,2 metro, nuo pastarojo iki Klaipėdos - beveik pusantro metro gylis.
„Reguliarių reisų, kuriais vidaus vandenyse būtų plukdomi keleiviai, organizavimas yra privataus verslo reikalas. Maršrutus turi organizuoti patys verslininkai. Ne laukti, o kurti verslo planus, eksperimentuoti“, - neabejojo privačios, o ne valstybinės, iniciatyvos būtinumu Lietuvos saugios laivybos administracijos Organizavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjas R.Budginas.
Perspektyva yra, bet ji nereikalinga
Praėjusiais metais reguliarų maršrutą Kaunas-Nida ir atgal buvo atgaivinusi bendrovė „Nemuno linija“. Nuo liepos iki spalio Nemunu plaukiojo du „Raketos“ tipo laivai.
Tačiau šiemet šis maršrutas nebeegzistuoja. Nors minėtos „Raketos“ bei dar vienas greitaeigis su povandeniniais sparnais laivas dar yra Lietuvoje, vedamos derybos dėl jų pardavimo ne tik vienai mūsų šalies įmonei, bet ir Rusijos bei Vokietijos verslininkams. Dar vienas šios bendrovės laivas supjaustytas ir parduotas dalimis.
„Nemuno linijos“ direktoriaus Alfredo Eitučio teigimu, nors šis maršrutas turi daug pranašumų, visą privačią iniciatyvą nustelbia vienintelis trūkumas - nuostolingas finansiškai.
„Sezonas trumpas, o išlaidos nemažos. O juk reikia išsilaikyti ne tik per sezoną, bet ir per žiemos periodą. Nors sumos nėra labai didelės, be valstybės dotacijų reguliarūs laivų maršrutai tikrai neišgyvens. Keleivinis upių transportas turi sulaukti lygiai tokios pačios valstybės pagalbos, kaip ir kitas viešasis transportas - autobusai ar traukiniai“, - kalbėdamas su „Respublika“ sakė A.Eitutis.
Valstybinių įmonių atstovų teiginius, kad tokie maršrutai neva yra tik privataus verslo reikalas, A.Eitutis atmeta.
„Per tuos metų metus į vidaus vandenų kelius valstybė investavo tiek, kiek į valdovų rūmus. Tai kodėl iki šiol nėra net elementariausios paslaugos? Gal tai niekam nenaudinga, jei iki šiol niekas neplaukioja. Jei visos tos lėšos būtų skirtos per privatų verslą, manau, kad Nemune būtų toks judėjimas, kad reikėtų šviesoforus statyti“, - teigė A.Eitutis.
Apie 240 kilometrų nuo laikinosios sostinės iki Kuršių nerijos pernai „Raketos“ įveikdavo per 4 valandas. Bilietas į vieną pusę kainavo 100 litų. Verslininko įsitikinimu, keleiviams ši kaina tikrai nebuvo per didelė.
„Gražesnės vandens kelionės nei plaukti Nemunu Lietuvoje nėra. Mes buvome pasirūpinę, kad jos metu su keleiviais bendrautų ir apie šalies istoriją pasakotų gidė. Tuo metu važiuoti iki pajūrio autobusu kainavo 60 litų. Tačiau vargu ar galima lyginti kelionę juo ir plaukimą laivu“, - vandens transporto teikiamais privalumais bei malonumais neabejojo A.Eitutis.
Kad vidaus vandenų kelių galimybės nėra tinkamai išnaudojamos, sutinka ir prieš porą metų įsteigtos Nacionalinės upių transporto plėtros asociacijos direktorius Jonas Ragauskas.
„Bet koks vidaus vandenų kelių plėtojimas yra labai sveikintinas. Mums labiau rūpi kroviniai. Baržoms reikalingas gylis yra nuo pusantro iki daugiau nei dviejų metrų. Bet esu įsitikinęs, kad išgilinus iki tokio gylio, laimėtų ne tik krovinių gabentojai, bet ir plukdantys keleivius bei turistus. Juk plukdymas upėmis yra pats pigiausias ir ekologiškiausias transportas“, - teigė J.Ragauskas.
Iš Lietuvoje esančių beveik 1000 kilometrų vidaus vandenų kelių oficialiai eksploatuojama pusė. Tačiau reguliariais maršrutais jais gabenami tik kroviniai. Prieš kelis dešimtmečius buvusi populiari kelionė Nemunu iš Kauno į Nidą šiuo metu yra išlikusi tik romantiškuose prisiminimuose.
Kelių netrūksta
Lietuvos vidaus vandens kelius prižiūri ir eksploatuoja valstybinė įmonė Vidaus vandens kelių direkcija. Šių kelių ilgis - 930,8 kilometrų. 827,8 km suteiktas valstybinės reikšmės statusas, 68 km tenkinasi vietinės reikšmės statusu, dar 35 km laikomi perspektyviniais keliais.
Šiuo metu oficialiai eksploatuojama apie pusė vidaus vandens kelių, kuriais gabenami keleiviai ir įvairūs kroviniai.
Kelias Nemuno upe nuo Kauno iki Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (278,3 km) įtrauktas į Europos svarbiausių vidaus vandenų tinklą ir priskirtas tarptautinės reikšmės maršrutui E41. O maršrutas E70 jungia Klaipėdą su Vakarų Europos vidaus vandenų kelių tinklu per Kaliningrado sritį.
Šalies vidaus vandenyse yra beveik trys dešimtys uostų ir prieplaukų (kartu su mobiliosiomis).
Laivyba juose užsiima tik dvi kompanijos - penkis keltus turinti AB „Smiltynės perkėla“ ir Vidaus vandens kelių direkcija. Pastarajai priklauso 20 vilkikų, viena savaeigė ir dvylika nesavaeigių baržų, dvi žemsiurbės, viena žemkasė, plaukiojantis kranas ir narų stotis.
Populiariausi - pramoginiai laivai
Šiais metais navigacija vidaus vandenų keliais prasidėjo balandžio 25 d. ir tęsis iki lapkričio 9 dienos.
Metų pradžioje vidaus vandenų registre buvo užregistruota 63 951 plaukiojanti priemonė. Didžiąją jų dalį - per 63 tūkstančius - sudarė pramoginiai, mažieji ir asmeniniai laivai (apie 50 tūkst. - irklinės valtys). Praėjusių metų pabaigoje buvo 672 jachtos, 273 žvejybiniai laivai, plūduriuojantys įrenginiai bei priemonės. Labai sparčiai augusį mažųjų laivų parko vystymąsi pristabdė ekonominis sunkmetis.
Lietuvos saugios laivybos administracijos Organizavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjo Remigijaus Budgino teigimu, reikėtų žinoti, kad pramoginiai ir keleiviniai laivai nėra tas pats. Šalyje oficialiai yra tik 25 laivai, kuriuos galima vadinti keleiviniais. Tarp jų ir bendrovės „Smiltynės perkėla“ keltai.
„Lietuvoje keleivinių laivų, kuriais gali plaukti daugiau nei dvylika keleivių, nėra daug. Tokiam laivui taikomi gerokai didesni reikalavimai nei pramoginiams laivams, kurių šalyje yra tikrai labai daug - nuo irklinės valtelės iki žvejybinio laivo. Jame jau turi būti įgula, laikomasi griežtesnių saugumo ir techninių reikalavimų“, - sakė „Respublikai“ R.Budginas.
Tuo tarpu licencijų, suteikiančių teisę gabenti keleivius, išduota 70. Jas turi ne tik keleivinių, bet ir pramoginių laivų šeimininkai.
Privataus verslo reikalas
Prakalbus apie keleivių plukdymą upėmis, daugumai iš karto prieš akis iškyla kelionė Nemunu, per Kuršių marias, iš Kauno į Nidą. Tačiau šis sovietiniais laikais buvęs gana populiarus maršrutas šiuo metu yra išlikęs tik romantiškuose prisiminimuose.
„Lietuvos vidaus vandenyse reguliaraus maršruto nėra. Pas mus yra tik pramoginė laivyba“, - patikino valstybinės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos generalinis direktorius Gintautas Labanauskas.
Jo įsitikinimu, šiuo metu toks maršrutas būtų labiau reikalingas tik turizmo reikmėms, o ne tarnautų kaip susisiekimo priemonė.
„Vaizdžiai kalbant, reguliarų maršrutą šalies vidaus vandenyse būtų galima palyginti su traukinio maršrutu iš Vilniaus į Varėną, kuriuo važiuoja tik trys žmonės. O paprastai kalbant, toks maršrutas šiais laikais yra per brangus ir būtų nerentabilus“, - sakė G.Labanauskas.
Anot įmonės vadovo, sąlygos keleiviniams laivams plaukti, kad ir Nemunu, yra sudarytos. Nuo Kauno iki Jurbarko užtikrintas 1,2 metro, nuo pastarojo iki Klaipėdos - beveik pusantro metro gylis.
„Reguliarių reisų, kuriais vidaus vandenyse būtų plukdomi keleiviai, organizavimas yra privataus verslo reikalas. Maršrutus turi organizuoti patys verslininkai. Ne laukti, o kurti verslo planus, eksperimentuoti“, - neabejojo privačios, o ne valstybinės, iniciatyvos būtinumu Lietuvos saugios laivybos administracijos Organizavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjas R.Budginas.
Perspektyva yra, bet ji nereikalinga
Praėjusiais metais reguliarų maršrutą Kaunas-Nida ir atgal buvo atgaivinusi bendrovė „Nemuno linija“. Nuo liepos iki spalio Nemunu plaukiojo du „Raketos“ tipo laivai.
Tačiau šiemet šis maršrutas nebeegzistuoja. Nors minėtos „Raketos“ bei dar vienas greitaeigis su povandeniniais sparnais laivas dar yra Lietuvoje, vedamos derybos dėl jų pardavimo ne tik vienai mūsų šalies įmonei, bet ir Rusijos bei Vokietijos verslininkams. Dar vienas šios bendrovės laivas supjaustytas ir parduotas dalimis.
„Nemuno linijos“ direktoriaus Alfredo Eitučio teigimu, nors šis maršrutas turi daug pranašumų, visą privačią iniciatyvą nustelbia vienintelis trūkumas - nuostolingas finansiškai.
„Sezonas trumpas, o išlaidos nemažos. O juk reikia išsilaikyti ne tik per sezoną, bet ir per žiemos periodą. Nors sumos nėra labai didelės, be valstybės dotacijų reguliarūs laivų maršrutai tikrai neišgyvens. Keleivinis upių transportas turi sulaukti lygiai tokios pačios valstybės pagalbos, kaip ir kitas viešasis transportas - autobusai ar traukiniai“, - kalbėdamas su „Respublika“ sakė A.Eitutis.
Valstybinių įmonių atstovų teiginius, kad tokie maršrutai neva yra tik privataus verslo reikalas, A.Eitutis atmeta.
„Per tuos metų metus į vidaus vandenų kelius valstybė investavo tiek, kiek į valdovų rūmus. Tai kodėl iki šiol nėra net elementariausios paslaugos? Gal tai niekam nenaudinga, jei iki šiol niekas neplaukioja. Jei visos tos lėšos būtų skirtos per privatų verslą, manau, kad Nemune būtų toks judėjimas, kad reikėtų šviesoforus statyti“, - teigė A.Eitutis.
Apie 240 kilometrų nuo laikinosios sostinės iki Kuršių nerijos pernai „Raketos“ įveikdavo per 4 valandas. Bilietas į vieną pusę kainavo 100 litų. Verslininko įsitikinimu, keleiviams ši kaina tikrai nebuvo per didelė.
„Gražesnės vandens kelionės nei plaukti Nemunu Lietuvoje nėra. Mes buvome pasirūpinę, kad jos metu su keleiviais bendrautų ir apie šalies istoriją pasakotų gidė. Tuo metu važiuoti iki pajūrio autobusu kainavo 60 litų. Tačiau vargu ar galima lyginti kelionę juo ir plaukimą laivu“, - vandens transporto teikiamais privalumais bei malonumais neabejojo A.Eitutis.
Kad vidaus vandenų kelių galimybės nėra tinkamai išnaudojamos, sutinka ir prieš porą metų įsteigtos Nacionalinės upių transporto plėtros asociacijos direktorius Jonas Ragauskas.
„Bet koks vidaus vandenų kelių plėtojimas yra labai sveikintinas. Mums labiau rūpi kroviniai. Baržoms reikalingas gylis yra nuo pusantro iki daugiau nei dviejų metrų. Bet esu įsitikinęs, kad išgilinus iki tokio gylio, laimėtų ne tik krovinių gabentojai, bet ir plukdantys keleivius bei turistus. Juk plukdymas upėmis yra pats pigiausias ir ekologiškiausias transportas“, - teigė J.Ragauskas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
